Psichologas, santykių ekspertas D.Ražauskas: „Tėčio misija vyrui – viena svarbiausių gyvenime“

Tėtis ir sūnus / Darius Ražauskas / Shutterstock ir asmeninė nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-11-01 14:09
„Kol vaikų nėra, iš savo santykių galime daryti „Santą Barbarą“, bet kai atsiranda vaikelis, jis šeimyninių dramų matyti neturėtų. Geras tėtis turi rūpintis visos šeimos psichologine gerove...“ – sako psichologas, santykių ekspertas Darius Ražauskas.

Ar gimus vaikui įsijausti į naują vaidmenį vyrams išties sekasi sunkiau nei moterims?

Atlikta tyrimų, patvirtinančių, kad vyrams sunkiau persiorientuoti į tėčio vaidmenį. Moterys įprastai per pirmus kelis mėnesius iki kaulų smegenų įsisąmonina, kad tapo mama. Bent jau daugelis. Kai kurie vyrai šią situaciją įvertina neadekvačiai ir vaidmenų pasikeitimas užtrunka gerokai ilgiau.

Dauguma ir toliau elgiasi neatsakingai. Jei buvo pratę važiuoti po darbo susitikti su draugais išgerti alaus ar pažaisti krepšinio, taip elgiasi ir toliau. Nors suvokia, kad tapo tėčiu, jų elgesys dažniausiai iškart nepasikeičia, neatsiranda daugiau empatijos, poreikio rūpintis vaiku, šeima.

Pastebimas toks daugeliui vyrų būdingas fenomenas. Ne visiems taip greitai stukteli, kad va – jau tapau tėčiu ir atsirado naujų pareigų. O jei stukteli, neretai pavėluotai. Dėl to laikotarpis gimus vaikeliui daugeliui porų būna įtemptas.

Nemažai klienčių man yra pripažinusios, kad pagausėjus šeimai nesulaukė jokios pagalbos iš partnerio. Dalis porų išgyvena krizę. Nors studijų nėra, rimto tyrimo nebuvo, iš darbo patirties sakyčiau, kad kažkur apie 50–60 proc. šeimų šioje gyvenimo atkarpoje, per pirmus metus gimus vaikeliui, pradeda labiau pyktis, konfliktuoti, stresuoti.

Ar tiesa, kad ir vyrai išgyvena vadinamąją pogimdyminę krizę?

Man teko rašyti kursinį darbą apie tėčio įsitraukimą auginant vaikelį. Lietuviškos literatūros šia tema praktiškai neradau. Esmė ta, kad tyrimų apie tėčių savijautą, psichologiją, elgseną, gimus kūdikiui, atlikta šimtus kartų mažiau nei apie mamų būklę.

Tai natūralu, nes moters indėlis gimus vaikeliui didesnis – ji yra pirmoji grandis, rūpinantis atžala. Tad labiau tyrinėtas mamų patiriamas stresas, pogimdyminė depresija ir t. t. Vis dėlto kai kurie mokslininkai teigia, kad yra tokia paslėpta, pogimdyminė vyrų depresija. Kokie simptomai?

Net jei vyras įsisąmonina, kad tapo tėčiu, bet neturi įgūdžių, žinių, kaip su tuo susitvarkyti emociškai, pradeda nesąmoningai bėgti iš šeimos. Pavyzdžiui, vėliau grįžta iš darbo, o jei ir pareina laiku, stengiasi atsiriboti: panyra į kompiuterinius žaidimus ar randa kitų pretekstų, kad tik nereikėtų dalyvauti šiame procese. Nesąmoningai ima maištauti, nes jis dar nesuvokia, kas čia vyksta.

Kūdikio gimimas vyrui asocijuojasi su chaosu, nes staiga sugriuvo nusistovėjusi tvarka. Tarsi jo gyvenime būtų įvykęs persversmas. Gynyba pasireiškia noru atsiskirti, užsidaryti, ilgiau nebūti namuose. Taip elgiamasi dėl streso, su kuriuo nesugebama susidoroti. Tėvystei nepasirengęs vyras, matydamas pervargusią partnerę, tiesiog nežino, ką pasakyti, kaip gali padėti.

Taigi nemažai vyrų gimus pirmagimiui taip pat išgyvena pogimdyminę depresiją, tačiau vyriškasis ego, išdidumas jam neleidžia niekam pasiguosti, su kažkuo apie tai pasikalbėti, nueiti pas psichologą.

Darius Ražauskas/Asmeninio archyvo nuotr.
Darius Ražauskas/Asmeninio archyvo nuotr.

Vyriškasis ego neleidžia ieškoti pagalbos?

Būtent. Vyrui ištraukti save už plaukų iš balos kaip Miunhauzenui retai pavyksta. Beje, didesnė tikimybė, kad vyras sunkiau persiorientuos į tėčio vaidmenį, jeigu pats augo be tėčio arba vaikystėje matė blogą jo pavyzdį.

Retas ryžtasi kreiptis į specialistus: į psichologą, psichoterapeutą, nes iš prigimties mes nelinkę ieškoti pagalbos. Stengiamės viską padaryti ir įveikti patys. O ledus galima pralaužti tik įsisąmoninus, kai pažvelgi į save iš šalies. Tuomet vyrai, būna, sako: „Tikrai, juk aš kartoju savo tėvo klaidas, elgiuosi, kaip jis, nors nenoriu toks būti.“

Svarbiausia yra kalbėtis, ieškoti vienos ar kitos problemos priežasčių. Tarkim, kodėl aš kopijuoju tokį elgesį, kokias pasekmes tokie santykiai sukelia mano partnerei, vaikui. Kai atpažįsti šį tęstinumą, daug lengviau kažką pakeisti. Antraip, nesusitvarkydami su problema, vyrai stengiasi nuo viso to pabėgti, o tokie pokyčiai šeimai ne į gera.

Vyrai pabūgsta rutinos?..

Mano požiūriu, šios problemos priežastys susijusios ir su vaiko maitinimu, priežiūra. Pirmaisiais metais tėtis natūraliai negali atstoti žindančios mamos. Be to, vyrai – ne tokie jautrūs ir supratingi, ne tokie empatiški. Mokslinės studijos rodo, kad tėvo ryšys su vaiku nėra toks gilus kaip mamos.

Vyrams dar būna labai sunku susitaikyti su pasikeitusiu žmonos elgesiu ir dėl sumažėjusio seksualinio aktyvumo. Gimus vaikui, persitvarko moters organizmas, vyksta laktacija, sutrinka jos hormonų pusiausvyra. Todėl nemažai daliai moterų stipriai sumažėja seksualinis poreikis, geismas. Visa jų fiziologija būna orientuota į vaikelio auginimą, priežiūrą, maitinimą.

Vyrui, nesiruošusiam kūdikio gimimui, nelankiusiam kursų, neskaičiusiam literatūros, sunku suvokti, kodėl mylima moteris tapo seksualiai šaltesnė, skiria jam mažiau dėmesio. Nesupranta, kad tai laikinas periodas ir reikia prisiderinti, išmokti gyventi naujomis sąlygomis. Kai kurie vyrai, nesulaukę pakankamai dėmesio, jaučiasi išduoti, apleisti, reikalingi vien tam, kad uždirbtų pinigų. Pastebėta, kad pirmaisiais vaikelio gimimo metais įvyksta nemažai skyrybų. Santykiai baigiasi tragedija, nes vyras nesuvokia, kad šiuo periodu moteris neturi tiek energijos, kad skirtų daug dėmesio ir jam.

Ir kokį duotumėte receptą?

Kiekvienam vyrui reikėtų neskubėti daryti išvadų. Svarbu išlaukti šį periodą. Vyrams reikia suprasti, kad moteris pirmus kelis mėnesius po vaiko gimimo pati kapstosi iš savo pogimdyminio streso, bando prisitaikyti prie naujos situacijos. Kai įsivažiuos į mamos ritmą, partnerė paskui su kaupu kompensuos tą dėmesio, meilės, šilumos jam stoką.

Kaip sakau, tango visada šokamas dviese. Ta pati taisyklė galioja ir šeimyniniame gyvenime. Norint subalansuoti santykius, abu partneriai turi stengtis kalbėtis, išsakyti savo lūkesčius, nuogąstavimus. Kai nesiseka, nebijoti kreiptis pagalbos į specialistą.

Nors mamos pirmus mėnesius po gimdymo jaučiasi išsunktos it citrinos, joms reikėtų nepamiršti paskatinti vyro, pagirti jo, kai yra už ką, apkabinti. Net kelias sekundes ar minutes parodytas dėmesys duoda teigiamų rezultatų. Tai labai padėtų sumažinti poroje tvyrančią įtampą ir vyrui greičiau įsijausti į tėčio vaidmenį, suvokti, kad jis nėra nurašytas. Priešingai, kad jis – reikalingas, laukiamas, vertinamas.

Praktika rodo, kad nemažai moterų būna tiek pervargusios, kad nepiktybiškai pamiršta apkabinti grįžusį vyrą, paklausti, kaip jam sekėsi. Vos pravėrusio namų duris vyro nereikėtų apipilti bėdomis, apgaubti jo bloga nuotaika. Kai kurios klientės prisipažįsta: „Žinau, bet neturiu energijos. Kai vyras grįžta, tenoriu jam įduoti vaikelį ir užsidariusi vonioje tyliai išsiverkti, kad nuplaučiau per dieną susikaupusį stresą.“ Idealus atvejis, kai partneriai žino, kad šiuo periodu abiem reikia daugiau švelnumo, palaikymo. Tačiau dažniau kuris vienas yra linkęs reikalauti dėmesio pats jo neduodamas.

Darius Ražauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Darius Ražauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Vis daugiau vyrų eina tėvystės atostogų. Ar keičiasi tėčių požiūris, kokios tendencijos?

Rimtų studijų kol kas nėra. Vis dėlto faktas tas, kad kai kurios šalys įveda privalomas tėvystės atostogas. Beje, nuo 2022-ųjų visoje Europos Sąjungoje tėčiams bus suteikta dviejų mėnesių neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų. Jų perleisti mamai jie negalės. Taigi arba ims, arba ne. Dabar tokias neperleidžiamas, bet neprivalomas atostogas turi švedai, norvegai, islandai, vokiečiai.

Mūsų valdžia irgi svarstė apie tai, bet kalbantis natūraliai iškilo diskutuotinų klausimų. Juk tėčiai pirmaisiais mėnesiais negali atstoti žindančios mamos. Jie tuo metu tegali būti geri pagalbininkai. Kita kalba, kai vaikas – paaugęs. Tuomet juo tam tikrą laiką gali pasirūpinti tėtis, kai mama išeina į darbą. Bet tėčio ryšys su vaiku labai skiriasi nuo mamos. Žinių, supratimo, kaip patenkinti mažylio poreikius, jį ugdyti, tėčiai turi mažiau. Retas vyras yra tiek empatiškas, jautrus, kad sugebėtų kokybiškai prižiūrėti mažą vaiką, sukurti su juo artimą ryšį. Nesakau, tokių yra, bet kalbu apie daugumą.

Nemažai vyrų mano, kad į vaiko auginimo procesą galės įsitraukti tada, kai šis paaugs, tada jau vesis jį pažvejoti, paspardyti kamuolį...

Aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime reikia pradėti nuo pirmos jo gimimo dienos. Padėti žmonai, pabūti kažkiek laiko su mažyliu, kad mama galėtų pailsėti, išeiti pabendrauti nors valandėlei su draugėmis ar į sporto klubą. Įrodyta, kad kuo anksčiau tėtis įsitraukia į vaiko gyvenimą, tuo jis užauga psichologiškai sveikesnis ir būna aukštesnio intelekto. Labai smagu, kai vyras prisideda nuo pat pradžių, tarkim, dalyvaudamas gimdyme, paskui gimus vaikeliui. Tačiau prieš tai visiems vyrams patariu palankyti kursus.

Maža kas – gal gimdymas prasidės netikėtai, kur nors ilsintis sodyboje, o jūs nespėsite nusigauti iki ligoninės. Būna įvairių situacijų. Naudinga sužinoti, kas, kaip ir kodėl vyksta gimdant, kad paskui nebūtų šoko. Kad sugebėtum išlikti ramus pats ir nuraminti žmoną. Moteriai, patiriančiai gimdymo stresą, vyro palaikymas, buvimas šalia, kai jis pats ramus, suteikia saugumo. Ji tai prisimins visą gyvenimą, žinos, kad stresinėje situacijoje partneris sugebės pasirūpinti ir ja, ir šeima.

Aš pats tam ruošiausi ir dalyvavau gimdyme. Pačiam teko priimti sūnų – jis gimė ant mano rankų.

Ir koks potyris?

Nuostabus. Žmona pasirinko gimdyti vandenyje. Mums puikiai sekėsi, gydytojai vis ateidavo, stebėjo situaciją, bet kai prasidėjo gimdymas, mes jų nepakvietėme, nes mačiau, kad viskas vyksta sklandžiai. Tuo metu akušerė buvo pas kitą gimdyvę.

Puikiai susitvarkėme, todėl gydytojai subėgo tik išgirdę kūdikio verksmą ir pasveikino mus tapus tėvais. Jautėmės saugūs, ramūs, nes gimdymas vyko ligoninėje, šalia aparatūra, medikai. Žinojome, kad prireikus pagalbos gydytojai ją iškart suteiks. O aš buvau išėjęs gimdymo namuose kursus. Žinojau, kaip priimti kūdikį, kaip nukirpti virkštelę ir t. t. Naujagimį uždėjau žmonai ant krūtinės. Nepakartojamas jausmas.

Tėtis ir sūnus / 123RF.com nuotr.
Tėtis ir sūnus / 123RF.com nuotr.

Kas telpa į sąvoką „geras tėtis“?

Negali pasakyti, kad tobulas tėtis tik toks ir ne kitoks. Kaip nėra vienodų moterų ir vaikų, taip nėra ir vieno idealaus tėčio modelio. Jei kalbėtume apibendrintai, tai geras tėtis pirmiausia sugeba padalyti dėmesį visoms gyvenimo sritims: skiria laiko ir žmonai, ir vaikams, ir darbui, ir poilsiui bei pomėgiams, kad nesudrožtų sau nervų ir pats jaustųsi komfortiškai.

Geras tėtis – tas, kuris pabūna su vaiku. Pasiūlo žmonai nors valandėlę pailsėti, išeina su mažyliu į lauką. Geras tėtis tas, kuris laikosi su žmona susitartų vaiko auklėjimo taisyklių. Pastebėjau, kad nemažai vyrų labai lepina vaikus, jiems nuolaidžiauja. Tuomet visos mamos auklėjimo pastangos nueina perniek. Šeimoje turi vyrauti bendra tėčio ir mamos politika ir jos privalu laikytis abiem. Tyrimai rodo, kad per didelis lepinimas traumuoja vaikus, užslopina net tam tikrus gebėjimus, talentus.

Geras tėtis netaiko fizinių bausmių, nors kai reikia, gali būti ir griežtas. Bet ne diktatorius. Geras tėtis vaiko pagarbą pelno garbingai, elgdamasis su juo sąžiningai, nežemindamas. Tas, kuris auklėja savo pavyzdžiu. Nieko vertas pasakymas „nerūkyk“, jei pats tėtis rūko. Arba „eik sportuoti“, jei pats ištisus vakarus leidžia prie televizoriaus. Geras tėtis dar ir tas, kuris rūpinasi vaiko ir žmonos psichologine gerove.

Ką turite omenyje?

Tai, kad prie vaiko vyras nesiaiškina santykių su žmona, nežemina jos ir nekritikuoja, nesikeikia, nenuleidžia garo supykęs. Mažyliui nereikia matyti tėvų didžiųjų nesutarimų. Kol vaikų nėra, iš savo santykių galime daryti „Santą Barbarą“, bet kai atsiranda vaikelis, jis dramų matyti neturėtų.

Vaikui ir mama, ir tėtis – patys brangiausi asmenys. Jei jam girdint tėvas ima įžeidinėti mamą, vadinti ją negražiais žodžiais, smarkiai žaloja mažylio psichiką, menkina jo savivertę ir silpnina tarpusavio ryšį. Be to, vaikas irgi jaučiasi kaltas, tiki, kad ir jis negeras ar nevykėlis. Jei tėtis labai kritikuoja mamą (arba priešingai), užaugęs toks žmogus gali nesugebėti sukurti darnių santykių. Berniukui visos moterys gali atrodyti blogos, nes mes nesąmoningai esame linkę kopijuoti savo šeimos modelį.

Psichologas, santykių ekspertas Darius Ražauskas
Psichologas, santykių ekspertas Darius Ražauskas

Už ką jaučiatės dėkingas savo tėčiui?

Turiu pasigirti, kad man likimas atsiuntė labai gerą tėtį. Gal todėl ir sekasi būti geru santykių konsultantu. Gavau labai gerą pavyzdį, gerą šeimos modelį. Jis man visada buvo gero tėčio, tikro vyriškumo pavyzdys. Praktiškai nevartojo alkoholio (labai retomis progomis), nerūkė. Aš irgi nerūkau, esu abstinentas ir neturiu žalingų įpročių.

Mano tėtis buvo ir ištikimybės pavyzdys. Nors, kaip ir kiekvienoje šeimoje, kildavo nesutarimų, jis visada buvo ištikimas mano mamai, jai dėmesingas. Nesvarbu, kokie būdavo santykiai tuo metu, mačiau, kad visada, bet kokiomis aplinkybėmis tėtis rūpinasi šeima. Nesvarbu, ar konfliktinėje situacijoje jis buvo teisus ar ne, visada, jei pakeldavo balsą, paskui ateidavo atsiprašyti ir mamos, ir vaikų. Kaip sakydavo mano mokytojai: arba tu teisus, arba mylimas šeimoje. Tai tavo pasirinkimas.

Iš tėčio išmokau, kad susidūrus su problemomis reikia ne trauktis, o jas spręsti. Juk lengviausia susikrauti mantą ir trenkti durimis. Tai suformavo saugumo jausmą. Deja, šiais laikais stabilių šeimų nedaug ir tai labai žalinga vaikui. Aš užaugau šeimoje, kur tėvai iš kiekvienos krizės išeidavo sustiprėję – kaip laimėtojai, kartu. Ir su metais jų santykiai tik stiprėjo. Jie nugalėjo visas problemas. Aš tuo tikiu ir perduodu tą tikėjimą klientams, kad dažniausiai santykius verta ir galima išsaugoti.

Ko palinkėtumėte visiems tėčiams?

Pirmiausia norėčiau pasveikinti visus su svarbiausiu, mano nuomone, įvykiu ir misija šiame gyvenime. Manau, būti geru tėčiu yra sunkiausia, didžiausia ir kartu labiausiai džiuginanti misija, kurią vyras gali atrasti. Būdamas tėčiu ir pats augi. Visi vaikai unikalūs, jie sukelia unikalias problemas, o tėvai priversti tobulėti, keistis, kad išaugintų visavertį, atsakingą ir laimingą vaiką.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Naujausi straipsniai