Kiekvienas mūsų sau kelia labai skirtingus tikslus. Vieni siekia nugyventi prasmingą gyvenimą, kiti mėgina nudirbti visus darbus. Tačiau būna, kad nuo to skubėjimo ir numiršta.
„Tad jei nenorite pabaigti anksčiau laiko, būtina lėtinti aplinkos primetamą skubotą gyvenimo tempą.
Technologijos ir didmiesčiai visiems mums kiša koją, bet kiek įsitrauksime į tą skubėjimo žaidimą, renkamės kasdien individualiai“, – tikina psichologas Paulius Rakštikas.
– Pauliau, kaip mus veikia aplinkos dirgikliai, dėl kurių skubame?
– Kiekvienu atveju tai priklauso nuo žmogaus sąmoningumo, kaip jis elgiasi tai patirdamas. Dažnas, pajutęs aplinkos dirgiklius, bando skubėti dar labiau...
Pavargę pradedame elgtis priešingai, nei iš tikrųjų reikėtų. O dėl to įvyksta perdegimai, panikos atakos ir kitos negandos iš šiuolaikinių biurų gyvenimo. Tai greitėjimo ir pasidavimo tam reiškinys, paverčiantis visus mus robotukais ir mašinomis.
– Ar reikia lėtinti gyvenimo tempą?
– Jei norime nugyventi gyvenimą, jausdami jo prasmę, lėtinti tempą būtina, darant labai aiškias pauzes.
Aš skirstau žmones į užsiėmusius gyvenimu, t. y. nuolat tvarkančius kažkokius reikalus, bet kokia akimirka dienoje jiems yra apie reikalus, kuriuos jie patys susikuria, tokiems žmonėms dažnai ir savaitgaliais ilsėtis nėra kada, nes laukia priplanuoti reikalai, ir gyvus. Labiausiai gyvi ir gyvenantys žmonės nurodo besijaučiantys per atostogas, koncertuose, kelionėse.
Tad pamėginkite savęs paklausti, kuris variantas atitiktų jūsų gyvenimą?
– Kaip efektyviausia lėtinti greitą kasdienybę?
– Svarbus kasdienių ribų nusibrėžimas: kas man svarbu, kam ir kiek laiko noriu skirti. Kitas momentas – kaip mes tą laiką patiriame?
Dažna mąstymo klaida yra galvoti, kad jeigu padarysiu kuo daugiau per tam tikrą laiko vienetą, tai nušausiu daug zuikių. Įvyksta priešingai: sutalpindamas daugiau į tą patį laiko vienetą, prarandu jausminę veiklų kokybę.
Jei būdamas koncerte mintyse dėlioju rytojaus dienotvarkę, kartu atsakinėju į laiškus telefonu ir dar planuoju naktipiečius, koncerte esu labai paviršutiniškai. Vadinasi, dėmesys tampa dalinis.
Mūsų gyvenimas nėra tik apie darbą, tik apie rezultatus, tik apie problemų sprendimą. Tačiau nepavadinsi jo ir problema, kurią reikia išspręsti.
Greičiausiai bendraudami su tokiu žmogumi išgirsite, kaip jis niekur nespėja.
– Bet dalintis su kitais kažkuo, matyt, galime tik tuomet, kai patys pakankamai turime, pavyzdžiui, meilės?
– Aš vadinčiau tai įgūdžiu. Pvz., sakyti komplimentus, pastebėti gražius žmones, gebėti atkreipti dėmesį į pozityvius dalykus net ir tuomet, kai aplink tragedijos, sunkumai, visgi prikluso nuo įpročio.
Pavyzdžius perimame iš artimos aplinkos ir tuomet save arba tobuliname, įdedame daugiau autentiškumo, arba laikomės įprastos vagos.
Tai ir yra tai, kuo mes dalinamės, kur nukreipiame savo energiją, ką veikiame po darbų ir pan.
– Gal rekomenduotumėte kokių praktikų, padedančių vertinti aplinką per labiau šviesų kampą?
– Galima pradėti nuo mėginimo pastebėti kasdien tris malonius įvykius ar patirtis ir tai užsirašyti. Praktikuotis reikėtų bent porą mėnesių. Tai išmėginę žmonės tampa pastabesni žydinčiam augalui ir kitoms mažoms kasdienybės detalėms, teigiamų dalykų ima pastebėti gerokai daugiau.
– Tuomet ir gerų žodžių kitam daugėja?
– Žodis yra minties rezultatas, o kad galėtume juos pasakyti laiku ir vietoje, turime apgalvoti, kodėl verta tai daryti. Jei norime kitaip kalbėti, užmegzti gilesnius santykius, turime daugiau apmąstyti ir suvokti, kaip bendraujame. Taigi tam reikia pastangų. Mąstysena svarbiausia mūsų santykio su kitais dalis.
– O kaip galime keisti santykį su kitais?
– Šiuo atveju vertėtų atsikėlus kas rytą parašyti po vieną ar kelis puslapius bet kokio teksto. Kam to reikia? Kokia to nauda?
Taip išmokstame ignoruoti savo vidinį balsą, taip vadinamąjį vidinį kritiką, sakantį: Tu tam per prastas... Ne, ta vieta ne tau... Tokiu būdu galime peržengti vidines savo paties ribas.
Paklusę vidinei minčiai, esame tokie, kaip pasielgiame. O jei laviname savo gebėjimą peržengti vidinį kritiką, pastebime, kas slypi už jo. Kiekviename mūsų esama perfekcionizmo ir savęs nuvertinimo. O šia praktika galime tai sušvelninti.
– Kaip apibūdintumėte žmogų, kuris pastebi gera kituose ir tai skatina?
– Geranoriškai besielgiantis žmogus yra sąmoningesnis. Jis mato platesnį paveikslą, kad tai, kaip elgiuosi ir kaip kalbu, daro tiesioginę įtaką aplinkai. Kažin, ar kuris mūsų sąmoningai nori elgtis negatyviai ar neigiamai?
Žmonės dažniausiai taip elgiasi, nes nemoka kitaip, nėra patyrę kitokio pavyzdžio.
– Pauliau, bet jūs pats esate lyg tas žadintuvas, kviečiantis pažvelgti į savo gyvenimą naujais rakursais?
– Mano veikla išties tarsi būdas pažadinti ar sustiprinti kiekvieno žmogaus puikiai turimą supratimą, dažnai primirštą, užspaustą gyvenimo greičio ar kitų reikalų, kai svarbu pasirūpinti savimi.
Mūsų gyvenimas nėra tik apie darbą, rezultatus, apie problemų sprendimą. Tačiau nepavadinsi jo ir problema, kurią reikia išspręsti.
Vis dažniau skubėdami būtent taip imame suvokti gyvenimą kaip nuolatinės problemos sprendimą. Mano veikla yra kalbėjimas ir kvietimas žmonėms atsigręžti vis labiau į save, išgirsti savo vidinį balsą, kuris dažnai būna kiek užslopintas.
– Ar nepavargstate nuo besikreipiančiųjų sunkumų ir egzistencinių problemų?
– Visa mano veikla susijusi su žmonių kentėjimu, emociniais sunkumais ar kitomis problemomis. Susitikimas kone kaskart įvyksta per kažkokią problematiką.
Bet mane džiugina didėjantis visuomenės dėmesys psichologinei sveikatai. Darbdaviai jau supranta, kad negalima palikti žmonių su savo problemomis dorotis savarankiškai.
Augančios bėdos, susijusios su emocine darbuotojo sveikata, daro įtaką ir įmonės rezultatams. Taigi vis daugiau darbdavių skiria tam reikiamo dėmesio.
Gal ir jūs turite įkvepiančią istoriją, kai pasakytas geras žodis paskatino jus pokyčiui ar tiesiog pastiprino sunkią akimirką? Kviečiame pasidalinti! Siųskite savo istorijas konkursai@15min.lt.
