Meluoti vienaip ar kitaip mokame visi, tad tikriausiai retas kuris išdrįstų pasakyti, kad nė karto nėra sumelavęs savo tėvams. Vis tik, net ir toks pripažinimas sau, nė vieniems tėvams nepalengvina situacijos, sužinojus, kad vaikas, kurį jie myli ir kuriuo pasitiki, jiems meluoja.
Ką tokiu atveju daryti? Kaip iš jo išgauti tiesą ir ar bus įmanoma dar juo pasitikėti? – šie ir daugiau klausimų kamuoja kiekvieną rūpestingą tėvą. Tik ar tikrai pagavus savo paauglį vaiką meluojant yra taip svarbu išsiaiškinti tiesą?
Psichologas Evaldas Karmaza, turintis 15 metų darbo patirtį su vaikais ir paaugliais, konsultuojantis tėvus, policiją bei prokuratūrą dėl paauglių elgesio problemų, tikina, kad dažniausiais atvejais svarbu ne pati tiesa, o priežastys, dėl kurių paauglys meluoja.
„Pastebėjau tris pagrindinius tėvų iššūkius su paaugliais. Pirmasis – agresyvus vaiko elgesys ir pyktis, nukreiptas į aplinkinius. Antrasis, visiškai priešingas agresijai, bet kartu ir tam tikra jos forma, – tai paauglio susistatyta tylos siena ir visiškas „atsijungimas“ nuo tėvų. Pastaroji problema yra itin dažna.
Galiu pasakyti, kad vaikai labai greitai atranda savo tėvų Achilo kulną. Ir vienas iš jų – mokėjimas įveikti savo tėvus tylėjimu.
Kažkada esu paklausęs paauglių, ar jie mokėtų suerzinti savo tėvus, o jei mokėtų, tai per kiek laiko. Apibendrindamas jų atsakymus galiu pasakyti, kad vaikai labai greitai atranda savo tėvų Achilo kulną. Ir vienas iš jų – mokėjimas įveikti savo tėvus tylėjimu. Tas tylėjimas pats sunkiausias tėvams būna tuomet, kai vaikai tampa vadinamaisiais „aktoriais“ ir šalia tos tylėjimo kaukės dar atsiranda ir tam tikra pašaipa ar maivymasis. Štai tada tėvams ir trūksta kantrybė.
Na, o trečiasis paauglius auginančių tėvų iššūkis – melas. Galiu pasakyti, kad su šia yda tėvai dorotis pradeda jau per vėlai, kuomet tai tampa jau gerokai įsišaknijusia problema ir kai tėvai galiausiai pamato, kad jie tiesiog jau nebegali pasiekti savo vaiko arba – jau visiškai juo nepasitiki. Gerokai užleidus šią problemą, ją ir pašalinti darosi nepaprastai sunku“, – pasakojo konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ pranešimą „Melo kojos (ne)trumpos. Kaip, kodėl ir kam paauglys meluoja?“ skaitęs E. Karmaza.
Kaip atpažinti melą?
O ką darome, kai savo vaiku jau nepasitikime ir puikiai žinome, kad jis gali mums meluoti? Psichologas tikina, kad atpažinti melą įmanoma, tačiau tai padaryti yra nepaprastai sunku ir daugelis tėvų verčiau renkasi itin populiarią tiesos išgavimo techniką arba savo vaiką pradeda praktiškai sekti.
„Melą pažinti galima iš nevalingų kūno judesių: slepiamų delnų, akių kontakto vengimo, pakilusio balso tono, nevalingai rankomis pridengiamos burnos, akių krypimo į dešinę arba į kairę (jeigu kairiarankis), lūpų prikandimo ir pan.
Ties tuo galima lavėti, tačiau tai yra labai sunku. Kur kas lengvesnis kelias daugeliui tėvų yra – tiesos išgavimas. Turiu pripažinti, kad kai kurie tėvai tokiais atvejais tampa ne tėvais, o tarsi ikiteisminio tardymo pareigūnais“, – pasakojo E. Karmaza.
Anot jo, yra toks vienas būdas – vadinamoji kryžminė apklausa, kuri daugelyje šeimų yra taikoma ir namuose.
„Tikriausiai esate matę filmuose ar serialuose, kaip vykdomos nusikaltėlių apklausos – dažniausiai ten būna „gerasis“ ir „blogasis“ tardytojas. Būtent šiuos vaidmenis tėvai ir pasiskirsto. Tuomet tas „gerasis policininkas“, kuriuo dažniausiai tampa mama, atbėga pas vaiką ir sako: „Žinok, tuoj tėtis ateis, tai tu jau geriau man pasakyk“, na ir tokiu atveju to „blogojo policininko“ arba – tėčio, bijantis paauglys ir atskleidžia tiesą. Tai išties veiksminga manipuliacinė technika“, – tikina psichologas.
Specialistas tikina, kad įvairių tėvų naudojamų tiesos išgavimo technikų yra labai daug, kaip ir savo vaikų sekimo priemonių, tačiau šioje vietoje slypi slidi riba, kurią tėvai itin rizikuoja peržengti. Ir čia naudingiau būtų ne tą tiesą išgauti, o suprasti, kodėl paauglys meluoja.
„Tėvai gali paslapčia tikrinti savo paauglio telefoną, kišenes, „Facebook'ą“, įdiegti į jo telefoną sekimo programas, namuose įtaisyti vaizdo kameras ar nuolat tikrinti jo interneto naršymo istoriją. Taip jie tą tiesą sužinos. Tačiau čia kyla klausimas, ar tikrai norite tiesą sužinoti tokiu būdu?
Tam tikra prasme, meluojančius paauglius aš galėčiau šiek tiek pateisinti, nes jie tiesiog išmoko tai, ką mes jau mokam. Ironiška, tačiau mes patys juos nuo pat vaikystės ir išmokėme meluoti.
Tam tikra prasme, meluojančius paauglius aš galėčiau šiek tiek pateisinti, nes jie tiesiog išmoko tai, ką mes jau mokame. Ironiška, tačiau mes patys juos nuo pat vaikystės ir išmokėme meluoti. Juk melas mūsų visuomenėje iš tiesų nėra jau taip blogai vertinamas dalykas, mes ir patys savo vaikams meluojame jau nuo pat jų mažų dienų. Prisiminkime kad ir pasaką apie Kalėdų senelį arba situaciją, kuomet mama, tarkime, susitaria su dukra šito tėčiui geriau nesakyti. Giliau pasinagrinėję tokių pavyzdžių atrastume ir daugiau.
Būtent dėl to nevertėtų namuose skubėti įsirengti tardymo izoliatoriaus, nes taip tik dar labiau pakenksime savo santykiams su vaiku. Galbūt būtų daug svarbiau sužinoti ne pačią tiesą, bet pastebėjus, kad paauglys meluoja, mums daug svarbiau būtų išsiaiškint, kodėl jis tos tiesos nesako? Kartais galime pasiekti tokią ribą, kuomet tiesa galbūt ir bus atskleista, bet kokia bus viso to kaina? Visiškai sugadinti santykiai su savo vaiku“, – perspėja psichologas.
Melo priežastys
Daug dirbdamas su jaunimu psichologas tikina pastebintis ir dar vieną jų melo formą – kuomet vaikai nesako tiesos nenorėdami suerzinti savo tėvų, bandydami juos apsaugoti ar jaudindamiesi, kad galėjo juos nuvilti.
„Daugelis suaugusiųjų turėtų suprasti tai atsakę į paprasčiausią klausimą: kiek jūsų pačių tėvai žino apie jūsų gyvenimą? Matyt tikrai ne viską. Juk kartais tiesos nesakome vien bandydami išvengti jų reakcijos ar bijodami nepateisinti jų lūkesčių.
Kartais galime pasiekti tokią ribą, kuomet tiesa galbūt ir bus atskleista, bet kokia bus viso to kaina? Visiškai sugadinti santykiai su savo vaiku.
Ta baimė nuvilti savo tėvus tarp vaikų yra nepaprastai dažna. Tai pastebi ir pedagogai, su kuriais bendrauju. Patikėkite, jie puikiai mato, kad kartais vaikas iš tiesų negali tiek, kiek jo tėvai norėtų, kad jis galėtų. Daugelis tėvų savo vaiką vertina aklai tik pagal savo poreikius, nematydami to, koks jis yra iš tiesų. O kai abu šie vaizdai pradeda radikaliai skirtis – tarp to, kokį vaiką mato tėvai ir to, koks jis yra iš tiesų – tuomet ir atsiranda melas iš paauglio lūpų. Čia jau tampa nelabai ir svarbu, ar išsiaiškinsite jūs tą tiesą, ar ne, nes bet kuriuo atveju faktas liks tas pats – jūsų vaikas jau gyvena dvigubą gyvenimą“, – tikina psichologas.
Anot jo, neišsiaiškinti tiesos dar nėra taip blogai, nes didžiausias iššūkis čia yra išsaugoti santykius su savo vaiku, o tai padaryti yra nepaprastai sunku, ypač tada, kai vaikas tampa paaugliu.
„Mums, tėvams, tikrai nebūtina viską žinoti apie savo vaikus tam, kad jie užaugtų. Gyventi jie turi išmokti patys. Yra dalis tiesos, kurios vaikai savo tėvams galbūt ir gali nesakyti, tačiau vaikai visada turi žinoti, kad jeigu nutiks kažkas blogo, jie galės kreiptis į savo tėvus. Galbūt jūs nežinosite, kaip ar nemokėsite jam padėti, bet bent jau kartu pradėsite ieškoti išeičių“, – tikina psichologas.
Tėvams svarbu patiems išmokti paleisti savo paauglius vaikus ir leisti jiems gyventi savo gyvenimą. O būtent to ir nepadaro tie tėvai, kurie savo paauglius bando ištardyti.
Anot jo, tėvams svarbu patiems išmokti paleisti savo paauglius vaikus ir leisti jiems gyventi savo gyvenimą. O būtent to ir nepadaro tie tėvai, kurie savo paauglius bando ištardyti.
„Tėvams derėtų ugdyti savo paauglio privatumą ir sakyti jam: „Tu turi savo gyvenimą, tad kuo norėsi, tuo ir pasidalinsi. Aš tavimi pasitikiu“. Juk taip ir yra ugdomas pasitikėjimas santykiuose, tik užauga jis labai lėtai. Ir būtent dėl to mums labai svarbu žiūrėti ne į tai, ką darome, bet kaip tai darome. Taigi turėtume atkreipti dėmesį į savo bendravimo stilių“, – pasakojo E. Karmaza ir išskyrė keturis bendravimo ir auklėjimo stilius:
- Autoritarinis auklėjimo stilius. Su vaiku bendraujama labai griežtai, metant jam faktus ir jį nuolat tardant.
- Nuolaidus auklėjimo stilius. Tėvai pakankamai dažnai nusileidžia vaiko norams ir poreikiams.
- Nusišalinęs auklėjimo stilius. Tėvai pernelyg nesistengia kištis į vaiko gyvenimą ir jo problemas.
- Autoritetinis auklėjimo stilius. Tėvai su vaikais yra pasidalinę atsakomybe ir pasitikėjimas ugdomas jau nuo pat vaikystės.
„Manau, kad būtent paskutinis – autoritetinis auklėjimo stilius yra pats geriausias. Taip auklėjant vaikus jau nuo pat mažens jiems suteikiami pasirinkimai ir diegiama, kad tikslas yra ne tiesa, o pasitikėjimas, nes būtent tai yra gerų santykių pagrindas, taigi tėvai sako savo vaikams: sakyk tai, ką nori sakyti, aš tavimi tikėsiu, bet jei sumeluosi, turėk omenyje, kad pasitikėjimas labai nukris.
Kitas svarbus tokio auklėjimo aspektas – reakcija ne į klaidą, bet į jos netaisymą. Tėvus vilioja greitos bausmės, bet, patikėkite manimi, jas kartais geriau atidėti ir pritaikyti tik tada, jei problema yra nesprendžiama, nes tokiu atveju vaikas gauna teisę pasitaisyti“, – tikina psichologas ir pataria išbandyti ir įvesti dvi taisykles bendraujant su savo vaiku.
- „Nes“ taisyklė. Skatinkite vaiką nuo mažumės pagrįsti savo pasirinkimus, o tai padaryti padės „nes“ taisyklė, taigi sakykite savo vaikui: „Tu nori pabūti vienas, nes...“, „Tu man kažko nesakai, nes...“.
- Tiesa raštu. Paklauskite vaiko: jeigu tau bus sunku, ar tu man pasakysi ir leisi pabandyti tau padėti? Svarbu nenumoti į tai ranka ir duoti vaikui žinoti, kad jis bet kada gali jums pasakyti tai, kas jam kelia nerimą. Net jeigu jis to negali pasakyti žodžiais, pasiūlykite jam tai tiesiog užrašyti. Tikriausiai esate girdėję apie taip vadinamąją Z kartą? Tai vaikai, kuriems daug lengviau sekasi savo jausmus išreikšti ne žodžiais, o raštu. Taigi suteikite progą jam tiesiog užrašyti tai, ką galbūt jis bijo jums pasakyti.
Tėvai – geriausi draugai. Žalinga praktika?
Anot specialisto, auklėjant savo vaikus autoritetiniu stiliumi ar tiesiog draugiškai su paaugliais bendraujantiems tėvams yra bene vienas didesnių išbandymų – kaip netapti savo vaiko draugu.
„Nesakau, kad tai yra labai blogai, bet iš kitos pusės... Vaikai ir tėvai neturėtų būti draugai, paauglys turi išmokti draugus susirasti pats, o ne ieškoti jų namuose, nes tėvai yra tie, kuriuos paauglys kažkada turės paleisti.
Apskritai draugystė tarp paauglių dažnai reiškia, kad jei jau tu esi mano draugas, tai aš tau galiu pasakyti viską, bet jeigu tai sužinos kažkas kitas, tuomet viskas – tu man nebe draugas. Taigi tokiu atveju tėvams iškyla slidi riba: ar aš tikrai netapau jo sąjungininku, o ne mokytoju?
Nė vienas nesame tobuli tėvai ir tokie niekad nebūsime, bet svarbu tai pripažinti ne tik sau, bet ir savo vaikui. Pasakyti tai reikėtų labai atvirai, nes būtent taip – per save – ir yra formuojamas atvirumas santykiuose“, – pranešimą užbaigė psichologas Evaldas Karmaza.