Panevėžio apygardos prokuratūroje priimti nutarimai nutraukti ikiteisminius tyrimus dėl viešai išplatintos informacijos apie įtartą nederamą seksualinio pobūdžio elgesį su vaikais Aukštaitijoje veikiančiose stovyklose. Kaip teigė prokuratūra, surinkti duomenys nepatvirtina, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos, kuriomis stovyklą kaltino atlikėjas, buvęs Seimo narys Ligitas Kernagis.
Baigti du ikiteisminiai tyrimai, kurių metu buvo tiriama viešojoje erdvėje išplatinta informacija apie įtartą nederamą seksualinio pobūdžio elgesį su vaikais Aukštaitijoje veikiančiose stovyklose. Išsamiai ištyrus visas aplinkybes, Panevėžio apygardos prokuratūroje priimti nutarimai minėtus ikiteisminius tyrimus nutraukti, nes surinkti duomenys nepatvirtina, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos.
Du ikiteisminiai tyrimai pagal Baudžiamojo kodekso 153 str. („Jaunesnio kaip 16 metų asmens tvirkinimas“) buvo pradėti šių metų vasarą Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Donato Skrebiškio iniciatyva, reaguojant į socialiniuose tinkluose pasirodžiusią informaciją. Buvo paskelbti kelių tėvų pasakojimai, kad vaikų atžvilgiu dviejose Aukštaitijoje rengiamose vasaros stovyklose galėjo būti atliekami tvirkinamieji veiksmai. Į teisėsaugos pareigūnus dėl šių atvejų vaikų artimieji nesikreipė.
Ikiteisminius tyrimus atlikti buvo pavesta Panevėžio ir Utenos apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų kriminalinės policijos tyrėjams, o tyrimams vadovavo Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Vaida Baranauskienė.
Teisėsaugos pareigūnai, atlikę šiuos tyrimus, apklausė internete pasisakiusius asmenis, stovyklų darbuotojus ir vadovus, tuo pačiu laikotarpiu stovyklavusių vaikų tėvus. Pareigūnai taip pat viešai kreipėsi į visuomenę, prašydami atsiliepti asmenis, turinčius šiems tyrimams reikšmingos informacijos. Nepilnamečiai, kurie buvo minimi viešuose komentaruose, šiuose ikiteisminiuose tyrimuose apklausiami nebuvo, nes jų tėvai nesutiko, kad vaikai duotų parodymus.
„Surinkti ir išanalizuoti duomenys nepatvirtino viešojoje erdvėje pasirodžiusių teiginių, kad vaikų atžvilgiu būtų buvę atlikti kokie nors tvirkinimo, seksualinės prievartos ar kitokio fizinio seksualinio sąlyčio veiksmai“, – sakė šiems tyrimams vadovavusi Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė V.Baranauskienė.
Prokurorės teigimu, negauta jokių objektyvių duomenų, kad šiose stovyklose dalyvavę mažamečiai bei nepilnamečiai asmenys būtų skatinami per anksti domėtis lytiniais santykiais, tendencingai juos įsivaizduoti, kas galėtų pakenkti jų psichologiniam ir fiziniam vystymuisi. Todėl prokurorė priėmė nutarimus abu ikiteisminius tyrimas nutraukti nenustačius, kad buvo padarytos veikos, numatytos BK 153 str. 1 d.
Bene ryškiausiai šioje istorijoje nuskambėjo atlikėjo ir buvusio Seimo nario Ligito Kernagio žodžiai. Jis savo feisbuke išdėstė išsamų pasakojimą, kaip nusprendė dukrą nuvežti į anglų kalbos stovyklą šalia Anykščių, prie Mūšėjaus ežero, kurią organizavo vilniečiai. Ligitas atskleidė, kad iš stovyklos grįžusi dukra paatviravo, kad vadovai buvo keliskart peržengę ribas, klausinėdami apie mergaičių orientaciją ir save jie jaučia kaip jį, ją ar kažką kito. Savo įraše jis ragino tėvus domėtis, kur išleidžia savo vaikus.
Pasibaigus tyrimui, savo poziciją išdėstė ir minėtos stovyklos direktorė Aurelija Paunksnė Ignotė. Ji netgi pasidalijo pokalbio telefonu su Ligitu Kernagiu ištrauka.
„Tai šiandien baigėsi pusmetį trukusi kernagio stovyklos sapno epopėja.
Šiandien baigėsi srutų malūnas, išmozojęs šūdais mane, mano darbuotojus ir net mano D, kuri suvis nieko bendro su stovyklomis neturi. Aplipdyta šitais šūdais atstovėjau pusę metų, kai kuriais atvejais klykiančių bepročių apžiūrinėjama respublikos puslapiuose, kitais kartais – tiesiog viena sau verkdama po kaldra.
Kadangi visi istoriją neblogai žinote, bet daugelis – tokiais epizodiškais gabaliukais, papasakosiu viską iš eilės, su įžanga, dėstymu ir pabaiga. Viską, kaip atsimenu ir kaip man atrodo, kad buvo. Pasidarykit arbatos ir prisėskit, kviečiu nerti į šūdų upę drauge.
ĮŽANGA.
Jau keturiolika metų organizuoju paauglių stovyklas anglų kalba. Per tuos keturiolika metų išsigryninom tokį stovyklos konceptą: svarbiausia – bendrauti. Ne visi bendrauti moka, ne visi drįsta, o gal ir neranda su kuo. Tai pas mus suvažiuoja visi tie nelabai mokantys, nelabai drįstantys ir nelabai turintys su kuo, nes labai gerai žino: su mumis galėsi būti savimi toks, koks iš tiesų esi ir kalbėtis apie tai, kas tau svarbiausia. Mes neorganizuojam jodinėjimo poniais, fechtavimosi ir putų šou. Mes organizuojam pasiruošusias išklausyti ausis, daug akių, kurios stengiasi pastebėti, jei tau liūdna/nejauku/nedrąsu irrrrr daug įvairių kultūrų viename, nes pasaulį matyti įvairiausiais kampais yra LABAI svarbu.
Kadangi mums sekasi kurti max saugią erdvę, pas mus atvyksta nemažai tų, kuriems tokios erdvės trūksta – tiek stovyklos vadovų, tiek vaikų. Su mumis stovyklauja tie, kuriems giliame Lietuvos kaime negresia gauti į nosį – katalikai, protestantai, baltaodžiai, mergaitės ilgais plaukais, berniukai trumpais plaukais, heteroseksualūs žmonės IR TAIP PAT tie, kuriems vis dar gresia giliame Lietuvos kaime gauti į nosį: musulmonai, juodaodžiai, indai, azijieciai, mergaitės trumpais plaukais ir berniukai ilgais plaukais, gėjai, lesbietės, trans žmonės ir autistiški asmenys.
Įsivaizduojat? Kaip netikėta. Su mumis stovyklauja VISOKIE ŽMONĖS. Wow.
Dabar atlaikykit: jei esi lesbietė ir pas tave dar dirba GĖJUS, tai tam tadadam – jūsų stovykloje tvirkinami vaikai.
Ką?
Ką išgirdot.
Pereiname prie šios istorijos pagrindinės dalies.
DĖSTYMAS.
Pokalbis telefonu 2022 metų birželio 25 dieną, šeštadienį, pasibaigus pirmajai stovyklos pamainai. Pokalbis LABAI sutrumpintas, nes tęsėsi geras dvidešimt minučių ir buvo tas pats per tą patį.
AŠ (mintyse galvodama RIMTAI, šeštadienį, kai man laisvadienis): klausau.
lk (džiugiai): laba diena, čia jums skambina (reikšminga pauzė) lIGITAS kERNAGIS.
AŠ: (..?) eeee sveiki, ligitai.
lk: aš nesu homofobas, bet mano vaikas sakė, kad jūsų stovykloje dirba gėjai ir jūs pati esate lesbietė.
AŠ (nelabai supratusi, kodėl mes dabar apie tai kalbam, nu bet): tikrai taip.
lk: labai blogai.
AŠ: baikit, nemanau.
lk: aš skambinsiu policijai.
AŠ: drąsiai, jūs turite tokią teisę.
lk: kodėl pas jus dirba gėjai?
AŠ: o kodėl ne?
lk: aš skambinsiu policijai.
AŠ: žinoma, jūs turite tokią teisę.
lk: viskas labai blogai, mano vaikas dabar žino, kas gėjus, o kas ne, aš skambinsiu policijai.
AŠ: kaip ir minėjau...
Pokalbis baigiasi.
Dėl visa ko perskambinu savo kolegai paklausti, ar jis lakstė ratais po stovyklą rėkdamas 'aš gėjus'.
Nelakstė, sako. Tikiu, nes pati ten buvau ir lakstant nemačiau.
Praeina savaitė. Policija man neskambina.
Praeina dvi savaitės. Neskambina.
Trys. Neskambina.
Keturios. Nieko.
Penkios. Neskambina.
Šešios.
Iš policijos jokių žinių, bet ligitas atkunta ir PARAŠO POSTĄ feisbuke.
Postas sukasi apie tai, kaip buvo sunku statyti vaikui palapinę, kaip beveik lijo, bet ne ir kaip GĖJUS LINDO Į PALAPINĘ ir aiškino, kad gėjum būti jėga, o ne gėjum – meh. Aij, ir kaip stovyklos organizatorė lesbietė. Bet čia prie to paties. Ir dar, tiesa, pažymi, kad policijai pranešti, matyt, jau vėlu (kad PATS niekieno neverčiamas vėluoja ŠEŠIAS savaites, nepamini).
Kas mane pažįsta, nemirksėdami pasakys, kad dėl 'lindo į palapinę' aš ištardžiau ir gėjų, ir ne gėjų, ir vaikus, ir suaugusius, ir virėjus, ir santechnikus. Niekas nieko nematė, į palapinę niekas nelindo. Su lindimu apkaltintuoju aš pažįstama penkerius metus – nuo tada, kai jam tebuvo keturiolika. Gal jo humoras ir savotiškas vietom, bet į palapines lįsti visai ne jo mada.
Situacija čia paprasta: įdėkime į vieną postą tris ingredientus – gėjų, vaiką ir palapinę ir gerai pakratykim. Pažiūrėkim, kas gavosi!
O gavosi maršistų avilys, dūzgiantis: ČIA GI VAIKŲ TVIRKINIMAS!
Ką aš 'sužinojau' apie savo stovyklą iš kernagio posto komentarų:
* Stovyklos atidaryme prieš keturiolika metų dalyvavo Anykščių meras, kartu su manimi iškilmingai perkirpęs atidarymo juostelę.
* Į mūsų stovyklas važiuoja tik brangios mašinos, prikištos paauglių. Kartais užklysta pas kaimynus ir rėkia, kad neteisingai nurodytos koordinatės, kažkokia sukčių stovykla.
* Mūsų stovyklose vyksta kažkokie paslaptingi ratai, kuriuose vaikus verčiame keisti lytį. Lyties keitimo ratai vyksta dukart dienoje.
* Stovyklos dalyviams yra prievarta lakuojami nagai, tepamas makiažas ir kerpami plaukai.
* Stovyklautojai, grįžę iš mūsų stovyklos, būna 'pašiurpę' ir 'už jokius pinigus nebegrįžtų'.
* Mūsų stovyklos tokios pigios, nes jas remia Anykščių meras.
* Mūsų stovyklose vykstančių tvirkinimų niekas nebaudžia ir nemato, nes mes draugės su Šimonyte.
Dabar nustokite juoktis ir pagalvokite, kaip jaustumėtės, jei taip kalbėtų apie jūsų įmonę. Jūsų draugus. Jūsų šeimą.
Aš jaučiausi būtent taip.
Nežinau, kaip nepalūžau. Apie tas kelias savaites nenoriu net galvoti.
Mane atakavo visi mėšliausi laikraščiai, įskaitant respubliką ir vakaro žinias. Rašė, skambino, skambino ir vėl rašė.
Man rašė nepažįstami žmonės, aiškindami, kad aš iškrypėlė.
Visa normali žiniasklaida tylėjo. Už tai jiems esu nežmoniškai dėkinga.
Aš sapnavau autobusus maršistų, byrančių į mano kiemą, dainuojančių neišmoktą himną, kuriuos aš vaikau fakelais ir vaivorykštėm.
Praėjo kelios savaitės, viskas aprimo. Man nuolat rašė pažįstami stovyklautojų tėvai ir visai nepažįstami žmonės, siųsdami patarimų ir tuo metu aukso svarbos palaikymo.
Primenu, kad vykstant visai mėsmalei aš turėjau ir dirbti.
Ypač sunku buvo tą savaitę, kai šešis tūkstančius kartų pasidalintas postas apskriejo visą šalį ir jo komentaruose pasipylė TUO PAT METU su mumis stovyklaujančių vaikų mamyčių raudos:
* O DIEVE, mano vaikas šiuo metu šioje stovykloje, ką man dabar daryti??
* O SIAUBE, žiūrėkite, mano vaikas jau klysta iš kelio (prideda vaiko nuotrauką su havajietiška gėlių juosta)!!!
* O DANGAU, taip ir žinojau, kad kažkas negerai su šita stovykla! Važiavom dėl anglų, o pasirodo, čia tvirkinimas!
Ko jūs tikėtumėtės po tokių komentarų? Aš tai tikėjausi, kad visos suisterikavusios mamos (sorry, bet tėčio nebuvo nė vieno, tai ir sakau – mamos) atlėks su vėjeliu tiesiai į stovyklą, spjaus man į veidą ir pasikišusios vaiką po pažasčia pažers žvyrą į akis nuo tolstančių kulnų.
Bet nė viena nepasirodė. Išsiklykė komentaruose ir paliko mums vaikus iki paskutinės dienos. Atvažiavusios mandagiai atsisveikino, PADĖKOJO ir išvažiavo.
Tuo metu nebesupratau, kam kukū – ar man, ar pasauliui.
Praėjo dar kelios savaitės, nieko ypatingo nevyko. Aš, kad nesėdėčiau dyka, pirmą kartą savo gyvenime padaviau žmogų į teismą. Ne tą, kur surašė pradinį postą – tas toks slidus, kad sugebėjo nei vardų, nei pavadinimų neįtraukti, tik paliko kelias užuominas, kurių užteko atsikapstyti mane, bet neužteko keliauti į teismą. Bet nieko keisto, gi šešias savaites vargo prie penkių paragrafų, turėjo kažkas pavykti.
Ne, padaviau kitą, tokį Tomą Baranauską, viduramžių istorijos profesorių, kuris buvo toks įžūlus, kad iš feisbuko išsitraukė mano bei D fotkę ir po ja parašė: vaikų tvirkinimo stovyklos vadovės. Nusiunčiau jam draugišką prašymą šitą šūdą išimti. Neišėmė. Nusiunčiau pretenziją jau su teisininku. Neišėmė. Tai dabar laukiam, kaip jam klosis su teismo dokumentais, nes kol kas vėluoja jau dvi savaites. Kai pats save atstovauji, taip ir būna. Viduramžiškai.
Po šitos karuselės skyriau sau savaitę tylos be interneto. Stovyklos buvo baigtos, šūdai lyg ir apsiurbti, nuotaika nekokia, bet lyg ir viskas OK.
Penktą tylos dieną skambina man iš LRT.
Ar žinot, kad jums ikiteisminis pradėtas?
Prašau?
Ant karštųjų sutikau pakomentuoti, nors to daryti nereikėjo. Nei ikiteisminis buvo ant manęs, nei ant mano įmonės, bet va LRT reikėjo paskambinti ir mane sunervinti.
Ikiteisminis buvo viešajam interesui atstovauti. Vat tarkim mirė žmogus gatvėje ir reikia nustatyti, kodėl. Tai ir čia panašiai – taškosi šūdais žmonės internete, reikia pasižiūrėti, kame reikalas, gal mažu tikrai vaikai tvirkinami. O jei ims ir pasirodys, kad tvirkinami, valdžia rėks 'kur jūs žiūrėjot', o mes būsim nieko nepačekinę.
Viskas logiška, viskas OK. Dar papildomas stresas, bet bent jau suprantu, kad vis tik bus kažkoks closure.
Ligotas kernagis ėmė per visas medijas putoti, kad 'dėl savo vaiko eis iki galo'. Nepaisant to, kad prokuratūra už jį viską padarė, o jis net policijai nesugebėjo paskambinti, internetas ošė 'koks geras tėtis, kalbėk, viešink, tegu tie išgamos žinosi'. Po kiek laiko, tiesa, jau verkė 'mano vaiką teisėsauga ruošiasi išvežti trims dienoms'. Rimtai, dude. Niekas taip nedaro. Bet kai rašai dumblui, tai ir tekstai dumblini.
Kad jau sukruto prokuratūra, sujudo ir kelios kitos institucijos:
vaikų teisės parašė emailą, klausdamos, ar nereikia mums mokymų, kaip su vaikais elgtis; atrašius į šį laišką, kad mielai priimsim visus mokymus, kokius tik turi – niekada nebeatrašė;
seime kažkas per belekokį posėdį pasidomėjo, kaip čia su tais tvirkintojais bus, tai kažkuris iš mėšlaikraščių be abejo sukurpė straipsnį iš serijos 'stovyklos likimas jau sprendžiamas ir Seime'!
Iiiiiir palūžo 15min portalas. Paskambino labai sena mano pažįstama, tuo metu dirbusi, o gal ir tebedirbanti 15min ir paklausė, ar pakomentuosiu ikiteisminį. Kai paklausiau, kodėl manęs klausia, ikiteisminis tai ne ant manęs, pasimetė, bet patikslino, kad 'tik dirba savo darbą'. Taip pat pridėjo, kad 'visi rašo, turim ir mes parašyti'. Šito levelio argumentai visada mane iškerta, tai likusi pokalbio dalis buvo mano monologas apie tai, kad aš apie 15min maniau geriau ir kad mažiausiai, ko man dabar reikia, tai žiniasklaidoje užklijuoto mano vardo prie ikiteisminio, kuris yra NE. ANT. MANĘS.
Po pokalbio manęs buvo gal keturiskart gražiai atsiprašyta ir straipsnis nepasirodė. Vadinasi, susikalbėjom.
Pats ikiteisminis buvo visai smagus. Pasivažinėjom iki Utenos komisariato, pasikalbėjom su malonia tyrėja. Visiems klausimai buvo panašūs ir visi turėjom kaskart iš naujo ir kaskart savais žodžiais paaiškinti, kas vis tik tie 'pronouns'.
Teko pakomentuoti ir interneto komentatorių svaičiojimus. Kai kuriuos komentavom, kai kuriuos tiesiog palydėjom gūžtelėjimu, nes ką čia ir bekomentuoti.
Dabar spėkit, kiek ikiteisminio tyrimo metu prisistatė žmonių, degančių noru papasakoti, kokie baisumai vyksta mūsų stovyklose?
Kiek asmenų panoro padėti savo vardą, pavardę ir parašą po tiesa, kurią jie rėkė internete, tik šįkart ne online tiesa, o popierine tiesa ir nebe internete, o komisariate?
Kiek iš apskambintų tėvų, įskaitant pagrindinį rėksnį, turėjo drąsos atsakyti už savo žodžius?
Kiek iš tų, kurie apie mus padarė fakin podcastą, nulėkė į komisariatą?
Nė vienas. Nė vienas vieniausias, Karlai.
Gruodžio 6 ikiteisminis buvo nutrauktas, cituoju, vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., ikiteisminis tyrimas Nr. 06-2-00075-22 nutrauktas, nes nepadaryta veika, turtinti nusikaltimo, numatyto LR BK 153 str. 1 d. požymių.
Žinoma, kad ikiteisminis pradėtas, man asmeniniu skambučiu pranešė LRT, bet kad užbaigtas, turėjau atakuoti tyrėją ir prokurorę dvi savaites, kol gavau atsakymą.
Na, bet gavau.
PABAIGA
Noriu palinkėti visiems klykiantiems apie viską, ko jie akyse nėra matę, klykti į pagalvę, o ne realiems žmonėms į ausis.
Mirkti šūde nėra malonu. Kitas, žiūrėk, ir neatlaikytų.
Sėkmės tau, ligitai, gyvenime. Per tave tik tiek naudos, kad tokie kaip tu nebevažiuos į mūsų stovyklas.
Galiu lažintis, kad tavo šeimai dėl tavęs gėda.
O mūsų stovyklose stovyklavo, stovyklauja ir stovyklaus visi, kuriems apie lygias teises aiškinti nereikia.
LAISVĖ 1 : DUMBLAS 0
Gal ligoto 6k pasidalinimų ir nepasieksim, bet dabar bent jūs žinot, kaip buvo“, – rašė Aurelija Paunksnė Ignotė.