Projektų „Lietuvos balsas“ ir „Šokio revoliucija“ publikos vedėjas Nedas Stankevičius: „Nemėgstu perdėto pozityvumo“

Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-11-07 17:29
Kūrybininkas, renginių vedėjas ir projektų „Lietuvos balsas“ bei „Šokio revoliucija“ publikos vedėjas Nedas Stankevičius (23) vis dažniau pasisako apie neretai slepiamas renginių vedėjų emocijas. Pasak Nedo, tai yra įprotis, kurį šios profesijos atstovai dažnai parsineša į namus.

„Negaliu teigti, kad devyni iš dešimties renginių vedėjų yra apsimetėliai, kurie slepia tikruosius savo jausmus, tačiau labai dažnai pastebiu, kad net ir gatvėje arba parduotuvėje sutikus kai kuriuos kolegas jie vis dar nesugeba išeiti iš „super faino bičo“ rolės ir slėpdamiesi po pernelyg pozityvios asmenybės kauke dažnai perdega“, – teigia Nedas.

Kaip į tavo gyvenimą atėjo renginių vedėjo profesija?

Mano profesinė kelionė prasidėjo dar mokyklos laikais, kai dešimtoje klasėje atsitiktinai sutikau pravesti dvyliktokų šimtadienio šventę. Iki užlipimo ant scenos ir anksčiau draugų kompanijoje mėgdavau daug kalbėti, pasakyti vieną kitą taiklų juokelį. Man patikdavo, kai manęs klausydavosi, o kitiems patikdavo klausytis manęs. Tikriausiai tai manyje po truputį gimdė pasiryžimą užlipti ant scenos.

Pirmasis išėjimas į sceną buvo be galo baisus, tačiau tuo pačiu jaučiausi neįtikėtinai gerai. Žinoma, tada dar nesupratau, kad iš to galima užsidirbti pinigų. Vėliau viskas įgavo pagreitį, buvau kviečiamas renginius pravesti ne tik mokyklos, bet ir miesto mastu. Visai to nesiekdamas įkritau į šią srovę ir, kaip aš sakau, tapau laimingas šunsnukis, kuriam laipteliai susidėliojo vienas po kito, o aš, žinoma, noriai tais laipteliais pasinaudojau.

Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.
Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.

O ar pameni tą momentą, kai supratai, kad šioje profesijoje vis dažniau tenka slėptis po laimingo ir visada besišypsančio žmogaus kauke?

Kertinis momentas įvyko prieš keletą metų, kai pastebėjau, kad net ir būdamas su draugais nesąmoningai slėpdavau savo neigiamas emocijas, kompensuodamas jas perdėtu pozityvumu. Grįžęs namo savo tikrąsias emocijas – liūdesį, pyktį, nuovargį – išgyvendavau vienas, tačiau kai tik atsirasdavau tarp kitų žmonių, automatiškai įjungdavau šypseną.

Nors daugeliui tai gali pasirodyti neįtikėtina, viduje esu gana melancholiškas ir emocionalus žmogus, kuris dažnai susiduria su liūdesiu ir emocinėmis duobėmis. Tačiau mano profesija įpareigoja darbo metu neigiamas emocijas pakeisti į šypseną ir energiją. Tai yra normalu, juk niekas savo šventėje nenori matyti ašarojančio renginio vedėjo. Tačiau laikui bėgant supratau, kad tokie atvejai turi turėti ribas – apsimetinėjimas neturi tęstis dar kelis ateinančius metus, kol galiausiai išgirsiu depresijos ar kitos psichologinės ligos diagnozę.

Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.
Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.

Tavo nuomone, pagrindinis renginių vedėjo profesijos minusas yra gniaužiamos emocijos?

Manau, emocijų gniaužimas penkias-šešias valandas renginyje nėra blogai, kartais sveika tai padaryti ir kažkiek pabėgti nuo savo problemų. Didžiausia problema yra emocijų gniaužimo įpročio parsinešimas namo. Darbo metu galime būti tokie, kokius žmonės nori mus matyti, tačiau neturėtume tapti apsimetėliais ir savo kasdienybėje.

Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.
Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip tuomet atrasti tą vidurį tarp emocijų išjautimo asmeniniame gyvenime ir jų slėpimo darbo metu?

Pagrindinis raktas yra elementarus buvimas savimi. Aš netikiu, kad kiekvienas renginių vedėjas būdamas savimi yra perdėtai charizmatiškas, energingas ir pozityvus. Jei yra tokių žmonių – puiku, tačiau man atrodo, kad dažniausiai tai yra dirbtinai suformuotos emocijos.

Net ir dirbant renginių vedėjo darbą nereikia bijoti būti savimi. Dažnai per perdėtą pozityvumą dangstome tikruosius save arba galbūt tam tikras savybes, kurios neretai gali būti ir mūsų kompleksai. Suprantu, kad ši profesija yra gana konkurencinga, todėl kiekvienas renginių vedėjas stengiasi parduoti save, net ir susitikimų metu užsideda „faino bičo“ kaukę. Kai išmoksime būti savimi ir nemaišysime darbo su asmeniniu gyvenimu, viskas susidėlios į vietas.

Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.
Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.

Ar tai, ką išvardinai ir pats taikai savo gyvenime?

Šiuo metu eksperimentuoju. Prisiminęs save prieš tris metus, pats įžvelgiu tą perdėtai pozityvaus vaikino gaidelę, kurią apibūdinau. Pavargau nuo to vaidmens, todėl dabar net ir susitikdamas su klientais būnu tiesiog savimi. Kaip ir minėjau, asmeninių problemų, kurios galbūt gadintų žmonių patirtį bendraujant su manimi, atsisakau, tačiau taip pat pozityvumo avansu nesistengiu dangstyti tikrojo savęs. „Į vedėjo vaidmenį ateisiu, kai dirbsiu, o dabar pasikalbėkime kaip žmonės“, – būtent šią taisyklę taikau bendraudamas su kitais.

Pastebėjau, kad kai nesistengiu apsimetinėti ir vadovaujuosi šia taisykle, bendravimas su žmonėmis tampa daug artimesnis ir šiltesnis, kadangi su jais susipažįstu būtent būdamas savimi. Manau, kad toks bendravimas galiausiai atneša pačius geriausius rezultatus.

Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.
Nedas Stankevičius/Asmeninio archyvo nuotr.

Beje, dažnai susimąstau, kad tas perdėtas hiper aktyvumas gali atsirasti iš jaunatviško polėkio. Galbūt kalbant apie šią problemą renginių vedėjo profesijoje išskirčiau būtent jaunąją kartą, kuriai priklausau ir aš pats. Manau, vyresnės kartos renginių vedėjai yra užsitarnavę savo vardą, todėl jiems to perdėto apsimetinėjimo nereikia. Norėdami „prasimušti“ stengiamės būti geresni, charizmatiškesni, linksmesni ir iškalbingesni už kitus, tačiau dažnai besistengdami galime „perdegti“. Todėl svarbu sekti savo tikrąsias emocijas ir jas atpažinti, išjausti.

Naujausi straipsniai