Projekto „Šiandien yra vakar“ dalyvis Algis Kriščiūnas: „Iš senelių išmokau kantrybės“

Algis Kriščiūnas / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Ermita Kirdeikytė
Publikuota: 2020-08-24 15:40
Socialinis projektas „Šiandien yra vakar“, kviečiantis atsigręžti į senolių atskirties problemą, įtraukia vis daugiau menininkų. Vienas jų – fotografas, dailininkas Algis Kriščiūnas (52), projektui paskyręs net kelis savo kūrinius. „Iš senelių išmokau kantrybės pabaigti pradėtą darbą, meilės visiems gyviems padarams ir atsakomybės už savo pažadus“,– mintimis su Žmonės.lt dalijasi kūrėjas.

Algi, kokia pirma mintis aplankė išgirdus apie projektą „Šiandien yra vakar“?

Pirmoji mintis – „kaip gerai, kad kažkam rūpi“. Žmonės, kurie vakar buvo mūsų tėvai, šiandien tapo niekuo – nereikalingais, paliktais vienatvėje. Mes užsiėmę savo darbais ir sėkmės projektais, pamiršome tuos, kurie mus augino, vedė į gyvenimą, mylėjo.

Kaip manote, kodėl seneliai jaučiasi vieniši?

Nes gyvenimas kaip niekad sparčiai keičiasi, su juo suspėti sunku, o atsiliekančių nelaukia niekas. Mes ir patys vos vejamės pirmuosius – turėti kuo daugiau, brangiau, įspūdingiau – tos žiurkių lenktynės negailestingos, kokie dar seneliai, kam dabar tai rūpi – nėra kada!

Tu per lėtas, tėti. Tu per sena tai suprasti, mama. Mes turime svarbių didingų reikalų, sudie.

O jie jau nebenori lenktyniauti, jie pavargo, gal pamatė, kad nėra prasmės. Jie sėdi prie lango ir žiūri į nubėgančius vaikus, kurie nebepriims į savo žaidimą: „Tu per lėtas, tėti. Tu per sena tai suprasti, mama. Mes turime svarbių didingų reikalų, sudie.“

Nemažai laiko praleidžiate užsienyje. Galbūt esate pastebėjęs senolių situaciją skirtingų kultūrų kontekste?

Daug laiko praleidžiu Ispanijos saloje Fuerteventūroje. Čia yra senelių dienos centras, kur nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro vaikų ar globėjų atvesti diedukai, bobutės laiką leidžia kartu ir su socialiniais darbuotojais: piešia siuvinėja, dainuoja, sėdi prie jūros, plepa ir geria kavą. Jie neliūdi – juokiasi ir ginčijasi, jie gyvena.

Bet taip yra ne tik dienos centre – matau daug senjorų gatvėse, lauko kavinėse, miestelio šventėse – jie ateina su vaikais, anūkais, kaimynais ir draugais. Jie kalbasi be sustojimo ir niekada nesėdi vieniši – visada kažkas prieis, pašnekins, pasakys „laba diena“. Gal taip yra todėl, kad ten stipri šeimos tradicija, kur kiekvienas narys vienodai brangus.

Kokie ryškiausi vaikystės prisiminimai išlikę atmintyje?

Prisimenu savo senelius šiltai – jie buvo šviesaus proto ir geros širdies. Mylimiausia babytė išmokė siūti, ir pati iki gilios senatvės vis taisydavo kokį drabužį, o mes jai nešdavome ir nešdavome, kad tik turėtų veiklos. Ji jautėsi reikalinga ir laiminga.

Duokime jiems galimybę jaustis reikalingais ir pamatysite – gerumas mums sugrįš dešimteriopai.

Ryškiausiai prisimenu savo vaikystę kaime – man net atrodo, kad ten užaugau, nors būdavau tik vasaromis. Turėdavau nemažai ūkio darbų – ir daržuose, ir prie šieno, ir su gyvuliais – bet gaudavau ir visišką laisvę bastytis po miškus, todėl iki šiol man gamta yra tikrieji namai.

Ko išmokote iš savo senelių?

Iš senelių išmokau kantrybės pabaigti pradėtą darbą, meilės visiems gyviems padarams ir atsakomybės už savo pažadus.

Kaip ilgainiui kinta jūsų požiūris į kartų perduodamas vertybes?

Man svarbiau ne perduodamos vertybės – jas mes perėmėme dar būdami vaikai ir daugiausia iš savo tėvų. Man svarbiau žinojimas, kad visuomenė nenusisuks nuo žmonių, kurie jiems nebeatneša materialinės naudos. Man svarbiau, kad žmonės suprastų: ne tik pinigai yra mūsų turtas, bet ir žmogiškumas.

Ką norėtumėte pasakyti visiems žmonėms, kurie vis jaučiasi neatiduodantys tinkamo dėkingumo seneliams?

Norėčiau, kad jie nenurašytų žmonių vien dėl jų nebegalėjimo taip greitai bėgti. Užimkime juos paprastesniais darbais, duokime galimybę jaustis reikalingais ir pamatysite – gerumas mums sugrįš dešimteriopai.

Parodos „Šiandien yra vakar“ atidarymas planuojamas 2020 m. spalio 21 d., Arkangelo konferencijų ir meno centre, Vilniuje.

Naujausi straipsniai