Žurnalistas E. Kubilius negali likti abejingas smurtui artimoje aplinkoje

Edvardas Kubilius / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-07-13 15:00
Žurnalistas Edvardas Kubilius pradėjo socialinį projektą „Įkvėpk“, kurio metu lankysis 10 problemų turinčių bendruomenių ir susirinkusiems žmonėms skelbs žinią – pakaks murkdytis smurto liūne, prašykite pagalbos ir jos tikrai sulauksite. „Man atsibodo kone kasdien, dirbant radijuje, kalbėti apie savižudybes, smurtą šeimoje ir alkoholizmą“, – sako pašnekovas.

Edvardai, papasakokite, kas paskatino pradėti socialinę iniciatyvą „Įkvėpk“.

​Statistika rodo, kad kas trečia moteris Lietuvoje patiria smurtą. Tai siaubingi skaičiai. O juk dažniausiai moterys, ne vyrai, rūpinasi vaikais.

Turbūt labiausiai paskatino apsilankymas Vilniaus miesto krizių centre, iš kur šių metų vasarį su kolege Rūta Kupetyte transliavome LRT radijo laidą. Kalbinome keturias moteris, kurios tuo metu arba dar gyveno krizių centre, arba jau kurį laiką nebegyveno. Labiausiai pritrenkė viena pašnekovė. Ji pasakojo smurtą šeimoje kentusi dvidešimt metų, krizių centre esanti jau trečią kartą ir tik visai neseniai apsisprendusi pagaliau pabėgti nuo ją ir du vaikus mušančio vyro. Po laidos su ja lauke kalbėjomės dar kokią valandą, o grįžęs namo pradėjau mąstyti apie savo giminaičius.

Deja, suskaičiavau nemažai artimesnių ar tolimesnių, kurie gėrė, smurtavo šeimoje, prarado žmonas, vaikus. Visa tai susumavęs tiesiog krūptelėjau – juk tos gilios problemos yra palietusios ir mane, tik niekada to garsiai neįvardijau. Esu įsitikinęs, kad absoliuti dauguma tų, kurie dabar skaito, irgi yra patyrę ką nors panašaus. Tai ar čia nėra atsakymas, aiškiai rodantis, kad veiksmų būtina imtis nedelsiant, kitaip jau gali būti per vėlu?

Kodėl jus labiausiai sujaudino smurto prieš moteris problema?

Vilniaus miesto krizių centre pirmą kartą sutikau nuo smurto nukentėjusius žmones, kurie apie savo patirtį išdrįso prabilti viešai. Būtent šios moterys pademonstravo neeilinę drąsą, nes ne tik tyliai sprendžia savo problemas, bet ir apie tai kalba viešai. Po laidos aš joms padėkojau ir pasakiau, kad ne viena moteris, išgirdusi šias istorijas, galbūt irgi pamąstys ir tuoj pat kreipsis pagalbos, pabėgs nuo smurto. Pastebėjau, kad jų akys tiesiog sužibo.

Tada ir supratau, kad reikia ką nors daryti. Būtina, kad smurtą patyrę žmonės garsiai kalbėtų apie patirtį, aiškintų, kad šioje šalyje, jei labai nori, pagalbos įmanoma sulaukti. Būtent tą dieną mano sutiktos moterys ir tapo „Įkvėpk“ projekto vinimi – tai jos važinėja po Lietuvą, pasakoja savo istorijas ir taip skatina panašaus likimo moteris netylėti, išbristi iš smurto liūno ir vėl kabintis į gyvenimą. Maža to, statistika rodo, kad kas trečia moteris Lietuvoje patiria smurtą. Tai siaubingi skaičiai. O juk dažniausiai moterys, ne vyrai, rūpinasi vaikais. Taigi padėdamas joms vienu šūviu nušauni du zuikius – suteiki pagalbą ir vaikams.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vyras, įveikęs priklausomybę nuo narkotikų, iš bėdos kasdien traukia kitus

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Papasakokite, kokie jausmai apniko lankantis Vilniaus krizių centre.

Vilniaus miesto krizių centras man paliko labai gerą įspūdį. Pastaruoju metu lankausi ten ypač dažnai. Manau, kad šis centras yra kur kas daugiau nei institucija. Čia laikinai suteikiamas ne tik gyvenamasis plotas, socialinių darbuotojų, psichologų, teisininkų konsultacijos, bet ir sudaromos sąlygos socializacijai, kadangi aktyvioji šio centro direktorė Nijolė Dirsienė yra „užkūrusi“ ne vieną projektą ir į jį įtraukusi centro gyventojus. Maža to, centre gyvenančios moterys sako, kad būtent čia pagaliau su vaikais gali jaustis saugios.

Taip, jos tikrai gali jaustis saugios, nes krizių centras aptvertas tvora, tad bet kas nepateks. Viena vertus, skamba žiauriai, kita vertus – jos tiek metų gyveno smurto liūne, kad tik tvora padeda nusiraminti. Jos tikrai atsipalaiduoja: bendrauja, šypsosi ir labai sėkmingai vėl kabinasi į gyvenimą. Atsigauna ir jų vaikai, nes pirmiausia nemato smurto, normaliai išsimiega, daugiau dėmesio gali skirti mokslams, kurti ateitį.

Koks socialinės iniciatyvos „Įkvėpk“ tikslas? Kaip jo siekiate?

Projekto „Įkvėpk“ tikslas yra aplankyti. Tiems, kurie tiesiogiai smurto nepatiria, pabrėžiame, kad negalima likti abejingiems – reikia žiūrėti, kas darosi kaimyno kieme, ir pastebėjus problemas klausti, kalbėtis, galbūt iškviesti pagalbą. To siekti mums padeda būtent Vilniaus miesto krizių centro moterys. Jos, pačios dar ne visiškai atsistojusios ant kojų, aukoja dešimt vasaros šeštadienių, kartu važiuoja į bendruomenes, viešai pasakoja savo istorijas, ragina žmones kreiptis pagalbos. Pasibaigus oficialiajai daliai, jos susirinkusioms moterims daro makiažą, lakuoja nagus. Tai darydamos bendrauja, pataria, paskatina veikti ar galbūt tiesiog išklauso.

Ar šilti žodžiai, įkvepiantys pavyzdžiai gali pakeisti situaciją?

Žinau, skamba naiviai, bet tikrai manau, kad gali. Noriu pasiremti asmenine patirtimi. Gyvenime buvo daug dalykų, kurių norėjau, bet bijojau net pradėti judėti jų link. Tačiau vis atsiranda žmonių, kurie manęs paklausia: „Ko bijau? Imk ir surizikuok. Paskui bent nereikės gailėtis, kad nepabandei.“ Ir štai šiandien aš turiu beveik viską, ko noriu. Dabar galiu sau leisti rizikuoti toliau, skirti visą vasarą kelionėms po Lietuvą, pamėginti įkvėpti žmones. Jei bent kelių širdį palies mūsų šaunių moterų istorijos, būsiu be galo laimingas. Vadinasi, projektas atsipirko su kaupu, nes tie keli žmonės galbūt ištrauks ne tik save, bet ir savo vaikus iš smurto liūno. Padės jiems įsitvirtinti, kurti šeimas be smurto. Po daugelio metų visa tai atsipirks su kaupu. Kita vertus, lieka tik šiltas žodis ir padrąsinimas, kai sistema neveikia arba nepaliečia tų, kuriems yra skirta. Ką daryti, kai nyksta kaimai, žmonės išvažiuoja, šaliai reikalingos reformos stringa? Nuleiskime visi rankas, užsidėkime maišus ant galvų ir laukime...

Kodėl svarbu atjauta svetimam, kitam Lietuvos krašte gyvenančiam žmogui, kurio problemos su tavimi nesusijusios?

Todėl, kad tai yra visuomenės pagrindas. Kaip visuomenė gali sėkmingai funkcionuoti, jeigu žmonės vienas kito neatjaučia, neišklauso ir vienas kitam nepadeda?

Kaip visuomenė gali sėkmingai funkcionuoti, jeigu žmonės vienas kito neatjaučia, neišklauso ir vienas kitam nepadeda?

Jei apie tai nesusimąstysime, tiesiog žlugsime. Aš labai gerai prisimenu pernai rudenį viešojoje erdvėje kilusį erzelį, kai atlikus tyrimą buvo paskelbta, kad Lietuva – mažiausiai empatiška šalis pasaulyje. Tuomet dalis ir mano aplinkos žmonų tiesiog žviegė: „Nesąmonė, kas čia per tyrimas, kaip ir kas čia tai suskaičiuoja...“ Užuot staugę galbūt pamąstykime: „Tikriausiai ne veltui esame tituluojami abejingumo karaliais...“ Pasvarstykime, iš kur ir kaip tos empatijos gauti.

Kita vertus, visko piešti tamsiomis spalvomis irgi nereikia. Pažiūrėkime į mūsų projektą „Įkvėpk“. Pagrindiniai jo iniciatoriai – aš, Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė ir Verslo moterų tinklo Vilniaus regiono vadovė Vaidilutė Eičienė. Visi galėtume ramiai gyventi ir nieko nedaryti – aš galėčiau atsipalaidavęs dirbti radijuje, Nijolė – vakare, užtrenkusi krizių centro duris, ilsėtis, o Vaidilutė, puiki verslininkė, tiesiog daugiau laiko skirti verslui, sau ir šeimai. Bet mes nesėdime sudėję rankų. Norime, kad ši šalis keistųsi į gera. Nesuprantu žmonių, kurie žiūri tik savęs. Nekenčiu, kai jie dar skundžiasi. Visąlaik paklausiu: „Ką tu konkrečiai padarei, kad bent dalis problemų, dėl kurių skundiesi, išnyktų?“ Deja, būna tokių, kurie po šio klausimo diskusiją baigia.

Kokiuose miesteliuose jūsų laukti ir ko tikėtis iš susitikimų?

Apsilankysime tikrai ne tose vietose, kur dangų remia prabangūs namai ir žmonės važinėja naujutėlaičiais automobiliais. Keliausime ten, kur daugeliui tikrai reikia nuoširdaus postūmio eiti pirmyn. Kita mūsų stotelė – Tiltagaliai, esantys Panevėžio rajone. Liepos 8 d. lankysimės Kėdainių rajone, Saviečiuose, kur prieš pusantrų metų girtas tėvas savo du vaikus sumetė į šulinį. Vėliau užsuksime į Kalvarijos savivaldybės Jungėnų miestelį, po to – į Antazavę Zarasų rajone.

Mes savo darbą padarysime – pabendrausime ir pabandysime juos įkvėpti imtis realių veiksmų, pagerinsiančių jų gyvenimą.

Taip pat apsilankysime Joniškyje, Molėtų rajone. Vėliau – Žilpamūšyje, Pasvalio rajone. Tada Usėnuose, Šilutės rajone. Projektą baigsime Gasčiūnuose – mano gimtajame kaime, apie kurį sukurtas dokumentinis filmas jau bus apkeliavęs daugybę Lietuvos vietų.

Tikimės vieno – kad ateis daug žmonių, ypač tų, kurie susiduria su problemomis ir nori pasikalbėti. Mes savo darbą padarysime – pabendrausime ir pabandysime juos įkvėpti imtis realių veiksmų, pagerinsiančių jų gyvenimą. Taip pat pažadame padėti pasibaigus susitikimui.

TAIP PAT SKAITYKITE: Prieš patyčias ir psichologinį smurtą – jautrios meninės akcijos

Kaip jaučiatės po susitikimų su problemų turinčiomis bendruomenėmis?

Dar kartą įsitikinau, kad Lietuvoje yra dvi Lietuvos – tai klestintys didmiesčiai ir, kaip sakau, visiška tamsuma, glūduma. Mane sujaudino, kai vienas vaikas, kuriam pasiūliau sūrelių, sustingo. Supratau, kad jis nelabai žino, kas tai yra. „Imk, – sakau, – ir ne vieną, labai skanu.“ Jis apsižvalgė, ar tėvai nemato, pagriebė saują ir nubėgo. Šalčininkuose vienas vaikas, paprašytas nupiešti savo miesto viziją, nupiešė baltą namą ir paaiškino, kad čia – seniūnija. Suprask, jo vizija – seniūnija, kurioje jis, kaip jo tėvai dabar, lankysis susitvarkyti dokumentų dėl pašalpų. O gal išvyka į seniūniją jam viena didžiausių pramogų?

Žinot, manau, kad šie žmonės – mūsų bendruomenės nariai, ateinantys į tokio pobūdžio renginius, yra didžiausias Lietuvos skaudulys. Tik akivaizdu, kad mes juos arba pamirštame, arba jiems skiriame nepakankamai dėmesio. Už tai esame atsakingi visi, nes šiandien tai – jau kone nacionalinio saugumo klausimas...

E. Balčiūnaitės ir T. Lebedevo nuotr.

Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!

Naujausi straipsniai