Projektą „Šok su žvaigžde“ palikęs Paulius Stravinskas: „Repeticijų metu buvo visko“

Projektas „Šok su žvaigžde“/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-12-02 20:48
Praėjusį šeštadienį vieną populiariausių šokių šou Lietuvoje palikusi profesionalios šokėjos Ainės Juzėnaitės ir „Aš – laidos vedėjas“ projekto nugalėtojo Pauliaus Stravinsko pora nenusimena – toks buvo žiūrovų verdiktas, o dabar telieka tik nesustoti ir judėti į priekį. Pauliaus laukia begalė naujų užmojų, kuriuos jis vykdyti imsis vos tik atgaus jėgas.

Pauliau, kada jūsų gyvenime atsirado televizija? Visuomet kryptingai judėjote link to, planavote joje atsidurti?

Televizija mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai. Dar pavasarį sudalyvavau LRT vykusiame televizijos projekte „Aš – laidos vedėjas“, kurį laimėjau. Ir, regis, kad tai buvo pradžia viskam, kas vyksta mano gyvenime šiuo metu – dalyvavimas šokių projekte „Šok su žvaigžde“, orų vedėjo rolė LRT Panoramoje ir kiti projektai, prie kurių dirbu. Negalėčiau pasakyti, kad televizija buvo tai, link ko kryptingai būčiau judėjęs visą gyvenimą. Taip, noro atsidurti ten, kur esu dabar, nestigo, tačiau plaukų nuo galvos dėl to tikrai nesiroviau ir po televizijos pastatų langais serenadų „įsileiskite mane“ tikrai nedainavau.

Vienkartinių pasirodymų televizijos eteryje yra pasitaikę ir anksčiau, tačiau tai buvo tik trumpos, epizodinės rolės. O dabar viskas jau kitaip ir, neslėpsiu, kad kol kas televizija tikrai mane veža

Dalyvaudamas projekte „Šok su žvaigže“ džiaugiausi sulaukęs aplinkinių, draugų, tėvų ir visiškai nepažįstamų žmonių palaikymo. Galbūt tai reiškia, kad viską dariau neblogai.

Projektas „Šok su žvaigžde“/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Projektas „Šok su žvaigžde“/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.

Po tiek laidų ir šokių, ar dar prisimenate pirmą judviejų su Aine susitikimą? Kaip jis atrodė?

Puikiai prisimenu! Pirmą kartą atvykus į studiją mane ir šalia stovėjusią merginą pasitiko viena iš projekto komandos narių. Vedasi mus per koridorius, kažką šnekučiuojamės, ir staiga ji sako: „Tai jūs šoksite kartu, galite susipažinti“. Tai taip ir susipažinome su Aine, lėkdami LRT koridoriais.

Vos susipažinus su ja buvote tikras, jog atrasite tarpusavio ryšį?

Labai vengiu spręsti apie žmones iš pirmo žvilgsnio, todėl ir laiko dažniausiai stengiuosi duoti tam, kad suprasčiau, ar tas ryšys su žmogumi yra, ar jis bus, ar visai nesimezga. Abu su Aine esame suaugę žmonės, turintys savo nuomonę, tad tikrai neslėpsiu, kad repeticijų metu buvo visko, tačiau galutinis rezultatas, gražūs komisijos žodžiai ir žiūrovų palaikymas visa tai atpirko. 

Esate bandęs pramoginius šokius šokti anksčiau?

Esu gimęs ir užaugęs Druskininkuose, mokyklos laikais kurį laiką lankiau pramoginių šokių būrelį. Tačiau praėję jau tikrai nemažai laiko, kad per šokių projektą būčiau galėjęs viską, ką buvau išmokęs, atsiminti. Kaip Ainė sakydavo, bendrą suvokimą apie šokius turėjau, tačiau judesius ir žingsnius reikėjo labai tobulinti. Ir pats jaučiau, kad tas kūnas per tiek metų gerokai sustabarėjo. Nors ir bėgioju, sportuoju, darau visokius tempimo pratimus, tačiau sportiniai, pramoginiai šokiai yra labai specifinė sporto rūšis. 

„Šok su žvaigžde“/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
„Šok su žvaigžde“/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kokios pirmosios jūsų patirtys, susijusios su judesiu, šokiu poroje?

Visokios tos patirtys ir jos tikrai sukėlė įvairiausių emocijų. Jei iki šiol galvojau, kad „na jau ką, ką, bet bangą tai tikrai su kūnu moku padaryti gerai“, tai repeticijų metu supratau, kad taip toli gražu nėra ir reikia labai daug praktikuotis, norint tą „bangą“ atlikti taip, kaip reikia. Aš labai stebėjausi, kai Ainė vienu metu sugebėjo tiek daug matyti – ne tik savo judesius, bet tuo pačiu ir akylai prižiūrėti mane – atrodo tik akimirką kažkaip ne taip pasuk pėdą, jau žiūrėk, pribėga ir taiso ir paaiškina, kaip judesį atlikti taisyklingai. 

Parodaksalu, tačiau man smagiau projekte buvo šokti visus lotynų amerikos šokius – sambą, džaivą, čia čia čia ir kitus, tačiau geresnius įvertinimus gavome už standartinius šokius – valsą, fokstrotą, tango. Man iki šiol yra mistika, kodėl taip... Atrodo, šokis mažiau patinka, bet jį atlikti gaunasi geriau. 

Jūsų pora buvo laikoma viena iš projekto lyderių. Kas, jūsų nuomone, jūsų porą darė pranašesne už kitas?

Su Aine tikrai daug dirbome, kokybišką miegą buvau pamiršęs pastaruosius tris mėnesius. Manau, kad labiau koncentravomės į save ir į tai, kaip šokių aikštelėje atrodome mes, o ne kiti. Atidžiai klausėme komisijos komentarų ir stengėmės atsižvelgti į kiekvieną jų išsakytą pastabą. Be to, abu iki galo buvome maksimalistai ir perfekcionistai, tad ir norėjosi, kad įdėtos pastangos atneštų kaip įmanoma geresnį rezultatą. 

Siekėte nugalėti?

O ar yra tokia pora, kuri to nesiektų? Profesionaliai užsiiminėju kita sporto šaka, kuriai pastaruoju metu skyriau labai mažai dėmesio ir žinojau, kad man posakis „svarbiausia dalyvauti, o ne nugalėti“ tikrai neegzistuoja. Abu su Aine esame azartiški, tad norėjosi projekte keliauti kaip įmanoma toliau. Be jokios abejonės, taip, buvo svarbu ir tai, kad viskas teiktų džiaugsmo. Tiesa, visą laiką laikiausi nuomonės, jog kai atsistoji prie starto linijos, turi įdėti visas pastangas, kad pasiektum geriausio savo rezultato. 

Projektas „Šok su žvaigžde“/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.
Projektas „Šok su žvaigžde“/Pauliaus Peleckio/„Žmonės Foto“ nuotr.

Kiek kartų per savaitę susitikdavote repeticijų salėje?

Repetuodavome kiekvieną dieną ir tos repeticijos, dėl abiejų užimtumo ir turimų pagrindinių darbų, dažniausiai vykdavo naktimis. Tad repeticijos prasidėdavo ne anksčiau 21 valandos, ir baigdavosi ne anksčiau 1 valandos nakties. Taip, tai tikrai buvo sunku ir vargino.

Nuo to nukentėjo kitos gyvenimo sritys?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenukentėjo. Kai kurioms veikloms laiko visai nebeskyriau, kai kurioms – mažiau. Gaila ir augintinių, kurie dėmesio pastaruosius keletą mėnesių iš manęs gaudavo daug mažiau, gaila draugų ir artimųjų, kuriems taip pat neturėdavau pakankamai laiko, gaila ir improvizacijos teatro, su kuriais neberepetavau jau gerus tris mėnesius. Tačiau visuomet suprantau, kad tai, kas vyko – laikina ir, pasibaigus projektui bei šiek tiek pailsėjus, galėsiu su trenksmu sugrįžti prie savo ankstesniųjų veiklų. 

 Esate konkurencinga asmenybė?

Manau, kad taip. Nežinau, gera tai ar bloga savybė, tačiau jei darau tai, kas man patinka, pasineriu į tai stačia galva ir įdedu visą savo širdį. Ko gero, toks jau esu žmogus, kad „viskas arba nieko“, per vidurį pas mane nebūna. O jei kažką kurį laiką ir tenka daryti taip „per vidurį“, tokia veikla man labai greitai atsibosta ir su laiku iš jos tiesiog pasitraukiu. Konkurencingumas manyje egzistuoja, ko gero, jau nuo mokyklos laikų – visada norisi su kažkuo pasivaržyti, o jei nepasiseka, tikrai nenusimenu ir nesudedu rankų, o kaip tik – ieškau progreso ir tobulintinų sričių, kad atsikėlęs kitą dieną būčiau geresnis. 

Išduokite puikiausią pamoką, kurią iš šokių projekto parsinešėte?

Būtų labai banalu, jei sakyčiau, kad išmoktus šokius. Taip, šokti išmokau, tačiau, ko gero, ne tai svarbiausia. Tikrai išmokau kantrybės. Iki šiol, ko gero, nebuvau labai atviras žmogus – nei pats su savimi, nei su kitais. Tačiau ilgainiui suvokiau, kad nereikia visko laikyti savyje, nes gali sprogti it bomba. Reikia mokėti paleisti ir pasakyti tai, ką jauti, kas patinka, kas nepatinka, kas slegia, o kas teikia džiaugsmą. Pirmą kartą gal ir sunku, tačiau paskui – daug lengviau. 

Taip pat džiaugiuosi pamoka, kad reikia ne tik pačiam kalbėti, bet ir klausyti, ką tau sako kiti. Ir ne tik klausyti, bet ir girdėti. 

Na, o jei juokaujant, sužinojau, kad turiu meškos pėdutes.

Kas iš artimųjų jums labiausiai padėjo šiuo sudėtingu, gan aktyviu laikotarpiu?

Pirmoje vietoje – tėvai. Jiems esu dėkingas už viską – už palaikymą, tikėjimą manimi, kad tai, ką dariau, buvo būtent tai, ką turėjau daryti tuo gyvenimo etapu. Suprantu, kad per retai jiems sakiau, kaip juos myliu ir kaip gerbiu! Be jokios abejonės, ir artimiausi draugai, mano improvizacijos teatro Impro241 nariai, artimiausi kolegos darbe. Iš tikrųjų, to palaikymo ir pagalbos iš šalies, krūvos gražių žinučių ir skambučių sulaukdavau tikrai nemažai. Tai labai džiugino.

Temos:

Šokis Interviu

Naujausi straipsniai