Nors gyvename šiuolaikinėje visuomenėje, vis dar gajus mitas, kad programavimo srityje geriausiai sekasi vyrams. Ar vis dar egzistuoja moteriškos ir vyriškos profesijos? Apie tai Žmonės.lt kalbasi su itin veiklia moterimi Viktorija Mačiūne. Ji puikiai susitvarko ne tik su mamos pareigomis, bet ir yra programuotoja tarptautinėje IT kompanijoje, Kauno miesto tarybos narė bei aktyvi visuomenininkė.
Viktorija, esate diplomuota humanitarė. Kuo jus sužavėjo programavimas?
Imdamasi kokios nors veiklos, visada noriu joje pasiekti maksimumą. Galbūt tiksliau būtų galima įvardyti, kaip maksimalias galimybes toje srityje. Jei studijuoju, tai atsiduodu visa širdimi: universitete rengiau mokslinius straipsnius, juos pristatydavau įvairiose studentų mokslinėse konferencijose, taip pat ieškojau būdų, kaip pagilinti savo sociologijos žinias, todėl savanoriavau „Vaikų linijoje“.
Šie principai labai aiškiai atsiskleidžia ir pradėjus dirbti IT sektoriuje. Į jį atėjau iš socialinių mokslų srities, be jokių programavimo žinių. Supratau, kad paviršinio, teorinio žinojimo man neužtenka, todėl nusprendžiau baigti programavimo kursus. Grupėje buvau vienintelė mergina ir, mano žiniomis, iš jos tik aš dirbu programuotoja. Esu ir pirmoji mergina programuotoja bendrovėje „Hostinger“. Dar dalyvauju „Women Go Tech“ programoje, suteikiančioje galimybę į IT sektorių pažvelgti plačiau, susipažinti su daugiau įmonių, jų procesais, užmegzti kontaktus.
Dabartinė mano darbovietė turi dvi pagrindines vertybes:„nerk giliai“ (angl. Dive deep) ir „mokykis ir būk smalsus“ (angl. Learn and be curious). Manau, kad jos puikiai iliustruoja tai, ką darau bet kokioje veikloje – mane domina platus matymas, bet kartu ir smulkūs procesai, kurie į tai įeina. Įdomu, kaip funkcionuoja visa įmonė, ne tik mano skyrius, bet tuo pačiu ir kaip ji atrodo bendrame viso sektoriaus kontekste. Taip ir su programavimu – norisi suprasti, kas paslėpta už tos užuolaidos, kurią praskleidžia tik programuotojai.
Kaip manote, kodėl tiek nedaug moterų dirba IT srityje?
Tikriausiai priežastys yra kelios. Mūsų visuomenėje dar gajūs stereotipai apie vyriškas ir moteriškas profesijas. Inžinerinė ir techninė sritys visuomet buvo labiau siejamos su vyrais. Turbūt studentes merginas tose disciplinose galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. O kultūriškai įsišaknijusį požiūrį, šiuo atveju moters savęs pozicionavimą tam tikrame sektoriuje, pakeisti užtrunka laiko.
Visgi, manau, kad situacija artimiausiu metu turėtų keistis, ypatingai IT sektoriuje. Jį išskirčiau kaip atvirą, stereotipų nepaveiktą bendruomenę, kuri lygiavertiškai į savo gretas priima tiek vyrus, tiek moteris bei viena pirmųjų pradeda kalbėti apie tai, jog įvairovė (angl. diversity) darbinėje aplinkoje, komandose yra tikrai svarbi.
Ar mus vis dar kausto stereotipai? Ar tenka pačiai su jais susidurti?
Klausimas labai filosofiškas ir tikriausiai atsakymui prireiktų viso traktato. Tačiau jei kalbėčiau iš savo asmeninės patirties – tai taip. Praeityje esu susidūrusi su tam tikrais stereotipais darbinėje aplinkoje dėl to, kad esu mama ir dėl to, kad esu moteris. Džiaugiuosi, jog tai buvo seniai ir tik vieno asmens pozicija, su kuriuo man neteko ilgai dirbti.
Bendrai IT sektorius mane labai džiugina, nes kandidatuojant į programuotojos poziciją pirmiausia buvo svarbios mano žinios ir asmenybė. Pavyzdžiui, šiuo metu dirbdama „Hostinger“ nejaučiu jokio išskirtinio dėmesio vien todėl, kad esu mergina programuotoja. Esu lygiavertė komandos narė.
Gyvenate tarsi keletą gyvenimų. Esate ne tik IT specialistė, bet ir Kauno miesto tarybos narė, aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje, dar ir mama. Kaip viską spėjate?
Gyvenu tik vieną gyvenimą, todėl norisi jį nugyventi 200 proc. Toks matas įprastas mūsų komandoje – jei daryti, tai taip, kad būtų maksimumas. Iškišus liežuvio tikrai nelakstau. Svarbu planuoti ir dirbti komandiškai tiek darbe, tiek šeimoje. Prisipažinsiu, prie mano visų veiklų labai prisideda vyro palaikymas ir neabejotinai atviras darbdavio požiūris bei bendra įmonės kultūra, skatinanti tobulėti ne tik kaip vienos srities specialistę, tačiau ir kaip asmenybę. Manau, kad tai didelė vertybė.
Vizijos turėjimas yra dar vienas iš dalykų, skatinantis judėti į priekį ir derinti tarpusavyje skirtingas veiklas. Kaune turime neįtikėtinai didelę, pasaulinio lygio IT kompanijų bendruomenę su begaliniu potencialu. Tikiu, jog bendradarbiaujant su ja ir jų procesus adaptavus savivaldybės veikloje, galime pasiekti, kad Kauno savivaldybė taptų inovatyviausia šalyje. Visa tai atneštu naudos bei gerų patirčių ir miestui, ir mano šeimai, ir IT bendruomenei.
Panašu, kad iššūkių jums negana. Prie visų savo veiklų pridėjote dar ir tapymą. Ar galima teigti, kad vis dar ieškote savęs ir nenustojate tobulėti?
Nepavadinčiau to savęs ieškojimu. Programuoti ir tapyti pradėjau labai panašiu metu. Nei vieno, nei kito anksčiau nebuvau dariusi ir nemaniau, kad turiu talentą. Tačiau abi šios veiklos labai gerai iliustruoja tai, kad bet kokioje veikloje svarbiausia yra įdėtas darbas ir pastangos, o talentai eina po to. Iš šalies mano visos veiklos atrodo tarpusavyje mažai susijusios, bet visose atsispindi tie patys gyvenimo principai – koncentracija, žinių gilinimas, darbas ir malonus rezultatas.
Jums tik 29-eri. Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?
Po dešimties metų man bus tik 39-eri. Tikrai tikiu, kad žmogus, turėdamas aiškų tikslą ir tikslingai dirbdamas, gali nueiti labai toli. O pagalvokite, kaip toli gali nueiti du žmonės šeimoje, dirbdami dėl tikslo? Ir kaip toli gali nueiti visa komanda, susitelkusi ties tikslu? Todėl manau, kad bet kurioje srityje, ar tai būtų asmeniniai tikslai, ar šeimos, ar komandos, po dešimties metų mes tikrai būsime daug toliau, nei šiandien galime įsivaizduoti.
O ko palinkėtumėte moterims, niekaip nerandančioms tikrojo savęs?
Aš bet kuriam žmogui palinkėčiau judėti. Stagnacija niekur neveda. Ji neduoda rezultatų. Judėjimas, turiu omeny bet kokį veiksmą, kuris jau yra daugiau nei darėte vakar, veda tikslo link. Jis veda prie atsakymų.