„Dviračiai mums niekada nebuvo darbas. Jie – gyvenimo dalis, kaip šeima“, – šypteli profesionalūs dviratininkai Vytautas (39) ir Gediminas (33) Kaupai, kurie baigę sportininkų karjeras dviračių nepaliko – šie tiesiog įsitvirtino jų gyvenimuose kiek kitokia forma. Jeigu abejojate, ar jums reikia dviračio, Vytautas su Gediminu pasiruošę padėti apsispręsti, mat, tiki jie, dviračiai žmogų tiesiog... gydo!
Ne vieno garbingo titulo dviračių sportę pasiekę broliai Kaupai prisimena, kad Gedimino draugystė su dviračiais prasidėjo 10-ies metų, Vytauto – nuo 14-os. Į dviračių sportą brolius atvedė jų tėtis, buvęs dviratininkas.
„Vaikystėje neturėjau svajonės tapti profesionaliu dviratininku. Pagalvodavau apie futbolą, krepšinį... Tačiau viskas susidėliojo taip, kaip turėjo būti“, – šypteli V.Kaupas, prisimindamas pačią pradžią.
Vieną vasarą kieme berniukai susirinko pasivažinėti, tad Vytautas prie jų taip pat prisijungė – sau prigriebė seną tėčio dviratį.
„Jo padangos tikrai nebuvo skirtos važinėti per žvyrą, tad, žinoma, aš jas visiškai sugadinau. Pasakiau tėčiui, kad man reikia naujų padangų, o jis man atsakė, kad aš išvažiuoju į dviratininkų stovyklą. Ėmiau prieštarauti, kad nenoriu, nieko ten nepažįstu, tačiau man buvo pasakyta, kad pinigai jau sumokėti. Tais laikais jais niekas nesišvaistė, tad, būdamas paauglys, jau supratau, kad, noriu ar nenoriu, vykti teks“, – prisimena pašnekovas.
Dvi savaitės stovykloje buvo kupinos iššūkių ir malonių atradimų, tad po jos sulaukęs trenerio klausimo „ar sportuosi?“, Vytautas šypsosi atsakęs, jog „pabandys“. Šis pabandymas užtruko: prasidėjo dalyvavimas varžybose, išvykos į užsienį, kol 2000-aisiais jaunimo kategorijoje buvo pasiektas pasaulio čempiono titulas, o per visą karjeros dvidešimtmetį būta ir daug kitų garbingų titulų.
„Kadangi broliui dviračių sportas patiko, aš, būdamas jaunesnis ir matydamas šį pavyzdį, irgi susigundžiau. Buvo smagu, nes minti patiko, atsirado draugų, bendros veiklos, stovyklos. Noras minti dviratį kaip atsirado, taip niekur ir nebedingo, – nei man, nei broliui, – antrina Gediminas. – Dviračių sportas patapo neatsiejama ir mano gyvenimo dalimi, savo dienotvarkės be to taip pat nebegalėjau įsivaizduoti. Buvo didelis troškimas išvažiuoti į užsienį ir siekti profesionalios karjeros. Broliui lygiai taip pat – atsirado galimybė pasiruošti 2000-ųjų pasaulio čempionatui, tad viskas baigėsi tuo, kad jis jame pasiekė pirmąją vietą.“
Gediminas profesionalaus dviratininko karjerą baigė prieš šešerius metus, Vytautas – keliais metais anksčiau. Dabar broliai parungtyniauja varžybose Lietuvoje, turi dviratininkų mėgėjų komandą. Naujus narius apmoko dviračių sporto subtilybių, pasidalina sukaupta patirtimi.
„Mano, kaip profesionalaus dviratininko, karjera nebuvo ilga – yra dviratininkų, kurie ir būdami 40-ies vis dar profesionaliai sportuoja. Tiesiog atėjo toks laikas, kai reikėjo apsispręsti, ar sportuoti toliau, ar bandyti grįžti į Lietuvą ir meilę dviračiams realizuoti kokia nors kitokia forma. Taigi viskas susiklostė taip, kad grįžau, o profesionalaus dviratininko kelią palikau. Viso potencialo taip ir neišnaudojau, nostalgija varžyboms liko, tačiau dabar su broliu dviračių sporte stengiamės pasižymėti kitaip“, – pasakoja G.Kaupas.
Vieta, kurioje įsimylėsite… dviračius
Vytauto karjeros pabaiga, sako jis, nebuvo skausminga emociškai, nes link to jis ėjo kelerius metus. Pačioje karjeros pabaigoje, dar priklausydamas Liuksemburgo komandai, V.Kaupas pradėjo dirbti kolegos dviračių versle. Intensyviai sportuodamas ir derindamas darbą tarp šių veiklų laviravo kelis metus, kol galiausiai suprato, kad nebespėja nei fiziškai, nei psichologiškai.
„Visiškai nebelikdavo laiko organizmo atsistatymui, poilsiui, o dar ir šeimai manęs reikėjo, turėjome mažą vaiką. Nusprendžiau pasitraukti iš profesionalų varžybų ir atsiduoti tik darbui parduotuvėje. Buvome pasiruošę likti Vokietijoje, pirkti namą. Reikėjo nemažos paskolos, tačiau tam reikalavo didesnių pajamų“, – atvirauja pašnekovas.
Kaip ir sporte, taip ir versle, – siekiame aukščiausio lygio.
Vytautas, dirbdamas dviračių parduotuvėje, sukaupė didelį žinių bagažą, buvo itin vertinamas. Ir visgi, jam paprašius pakelti atlyginimą, šis prašymas buvo atmestas. Tai ir buvo paskutinis lašas, kurio reikėjo, kad šeima grįžtų į Lietuvą ir čia atidarytų savo dviračių parduotuvę.
„Su žmona Viktorija nutarėme kurį laiką maksimaliai taupyti ir pradėti savo verslą Lietuvoje. Po pusantrų metų darbdaviui pranešiau, kad mes išvykstame į tėvynę“, – atvirauja jis.
Ir nors darbas Vokietijoje Vytautui buvo neįkanojamas patirtimi, Lietuvoje jiedu su žmona susidūrė su dideliais iššūkiais: nežinojo, kokia čia rinka, neturėjo klientų bazės, trumpai tariant, – šeima pasijuto baltomis varnomis. Vis dėlto nusiteikimas buvo tvirtas – 2017-aisiais duris atvėrė profesionali dviračių, jų dalių ir aksesuarų parduotuvė „Velonova“, teikianti dviračių serviso ir nuomos paslaugas.
„Pirmi metai, patikėkite, nebuvo lengvi. Antri – taip pat, tačiau laikui bėgant viskas pamažu stūmėsi tik į geresnę pusę. Jau turėjome penkis vasaros sezonus, o net pasibaigus sezonui nejaučiame, kad nebebūtų veiklos. Šaltuoju sezonu skatiname klientus atvežti dviračius techninei apžiūrai, juk galime skirti daugiau dėmesio, negu vasarą. Turime sandėlius, kuriuose saugojame klientų dviračius per žiemą – juos sutvarkome, saugiai pastatome, tad atėjus pavasariui atgaunate jau paruoštą sezonui dviratį ir nesukate dėl nieko galvos“, – šypteli Vytautas.
Iš mažos nišinės parduotuvės per kelerius metus „Velonova“ išaugo į vieną didžiausių tokio tipo parduotuvių Lietuvoje. „Šiai dienai mūsų tikslas – dviračių sporto populiarinimas Lietuvoje“, – vienbalsiai sutaria broliai, parduotuvėje besisukantys nuo pat pirmos jos atidarymo dienos.
„Užsuka daug pažįstamų, o dviračių mėgėjai drąsiai klausia patarimų, noriai bendrauja. Profesionalūs sportininkai įpratę daug dirbti, dėti visas pastangas, todėl ir versle dirbame nuoširdžiai, patys bendraujame su klientais, užsitarnaujame jų pasitikėjimą, išrenkame tai, ko klientui išties reikia. Nebandome žmonėms įsiūlyti nereikalingų ar netinkamų dalykų – jie tai jaučia ir vertina. Kaip ir sporte, taip ir čia, – siekiame aukščiausio lygio“, – tikina.
„Mūsų pačių, kaip dviratininkų, patirtis čia labai pasitarnauja, nes žinome, kaip svarbu, kad jis tikrai tiktų. Turite gauti tokį dviratį, kuris tobulai tiks būtent jums. Kartais net tenka atkalbinėti klientą, suprantant, kad jam patinkantis variantas dėl tam tikrų priežasčių iš tiesų jam netinka. Manau, kad klientai tai vertina, todėl pagrindinė mūsų reklama – iš lūpų į lūpas“, – antrina Vytautas.
Broliai neabejoja, kad kokybiškas dviratis kaip diena nuo nakties skiriasi nuo paprasto, eiliniame prekybos centre įsigyto, tad pasakoja, kad klientams leidžia patiems tuo įsitikinti pabandant, nes tai – geriausias įrodymas, po kurio abejonių, sako jie, nebeliks.
„Daug žmonių galvoja, kad dviratis – tai tiesiog dviratis: du ratai, važiuoja, ir tai viskas, ko reikia, tačiau iš tiesų – ne visai taip. Klientai, pabandę kokybišką dviratį, pakeičia savo požiūrį, nes pajunta akivaizdžius skirtumus. Parinkus žmogui dviratį pagal individualius jo poreikius, tikimybė, kad jis norės važinėti su bet kokiu ir liks prie senojo požiūrio – labai maža“, – patikina G.Kaupas.
Daug žmonių galvoja, kad dviratis – tai du ratai: važiuoja ir tai viskas, ko reikia. Iš tiesų – ne visai taip.
Atėjus pavasariui Kaupų „Velonova“ dirba pilnu tempu, tačiau išskirtinėje parduotuvėje tvyro ne tepalų, o kavos aromatas bei gera nuotaika. Tai vieta, kur po dviračių treniruotės grįžta Vytauto sūnus Dominykas ir pasakoja apie dienos įspūdžius, o aplink su plaktuku rankose laksto penkiametė Kamilė Kaupaitė, kuri intensyviai ką nors konstruoja ir yra sustabdoma tik tada, kai bando perrinkti kokį dviratį, nes jai dar truputį trūksta kompetencijos. Tiesa, nedaug, nes vaikščiodama po miestą ji puikiai atpažįsta dviračių prekių ženklus, kuriais prekiauja „Velonova“.
„Einame mieste, o Kamilė sako, žiūrėk, čia mūsų dviratis“, – su pasididžiavimu apie dukrą pasakoja Vytautas. Sunku ir įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip, kai nuo pirmųjų dienų esi apsuptas artimųjų, kuriems dviračiai yra neatsiejama jų gyvenimo dalis.
Dviratis – draugas, hobis, vaistas
Broliai Kaupai neabejoja, kad jau senokai dviratis nebėra tik transporto priemonė pasiekti tikslui, nes jo funkcijos gerokai pasikeitė ir išsiplėtė. Pasaulinė koronaviruso pandemija taip pat prisidėjo prie to, kad dar daugiau žmonių ryžosi atrasti dviratį, įtraukti jį į savo hobius, laisvalaikį.
„Dabar dviračiai – ne tik sportas, o ir socialinis gyvenimas. Susirenka grupelės, kurios ne tik mina, bet ir kartu išgeria kavos, bendrauja, švenčia. Tai – sveikas, kokybiškas laisvalaikis su bendraminčiais. Kita nenuginčijama dviračių nauda – su jais galima daug apvažiuoti, daug pamatyti, tuo pačiu pakvėpuojant tyru oru. Su dviračiu jūs galite važiuoti greitai, jeigu trokštate intensyvesnio krūvio, tačiau galite ir lėtai, besišnekučiuodami su kompanionu, atsipalaiduodami ir mėgaudamiesi. Žodžiu, važinėjimą dviračiu puikiai galite pritaikyti pagal savo poreikius ir gyvenimo būdą – atrasti visus būtent jums aktualius to pliusus“, – vardina Gediminas.
„Dviratis jums duoda geras emocijas, netgi sakyčiau – gydo. Turėjome tokią situaciją, kai žmogus sakė jaučiantis esąs prie depresijos ribos, tačiau atradęs dviratį pasijuto kur kas geriau, atrado motyvacijos, pagerėjo tiek fizinė, tike emocinė sveikata. Geras dviratis yra investicija į save: daugiau judėkite šiandien, mažiau išleisite vaistams senatvėje“, – šypteli pridurdamas V.Kaupas.
