86-eri. Prodiuseris, kompanijos „Film Jam“ įkūrėjas Stasys BALTAKIS jau seniai taip atsako į klausimą, kiek jam metų. „Jaunesni žmonės net nesuvokia, kad meluoju, sako: „Nemažai...“ – juokiasi 58-erių Stasys.
Laiko pokalbiui jis nuvogė nuo „Izaoko“, kuriamo pagal Antano Škėmos apysaką, filmavimų – prodiusuoja juostą. „Man tai – filmas apie žydus, nors režisierius Jurgis Matulevičius su tuo gal ir nesutiks, – mąsliai kalba Stasys. – Lietuviai turi žinoti, kad jie žudė, kad žudyti yra blogis. Mes žudėme. Ir mokyklose apie tai turi būti parašyta plačiau nei dabar.“
Kam jums reikia tokios sunkios holokausto temos – nuo to tik raukšlės veide?
Ir žili plaukia (juokiasi). Man patinka rimti filmai, knygos. Popso nemėgstu, nors kartais jį gaminu: filmai „Dvylika kėdžių“, „Nepatyręs“ – mano prodiusuoti. Tai popsas, o jis reikalingas daug kam, man – kad uždirbčiau pinigų. Rimtų filmų imuosi todėl, kad noriu nuveikti šį tą rimto. Žmogaus misija yra prasmingai pragyventi. Net jei žiūri į gyvenimą nerimtai – niekur nuo to nepabėgsi, nes pragyventi šiame pasaulyje yra rimta.
Kas vos atsikėlus kasdien jus džiugina, jei taip rimta gyventi?
Džiugina Džiugis – turiu tokį šunį iš Telšių. Veislė? Fon Telšiai – tokios veislės (juokiasi). Rytą Džiugis atsineša dantyse žaisliukų, kviečia žaisti. Dar džiugina mano „Film Jam“ keturių žmonių komanda – kiek daug galime kartu nuveikti.
Dabar džiugina kuriamas filmas „Izaokas“. Režisierius Audrius Stonys pamatė kelis kadrus ir sako: „Chebra, turite bombą.“ Jei viskas bus gerai su koprodiuseriais iš Ukrainos, rodysime „Izaoką“ vasarį Berlyno kino festivalyje.
Daug kas džiugina.
Kūrybos žmonės nesensta – kaip kunigai, vienuoliai, jie turi kažkokios šviesos, jaunatviškumo?
Taip, tai turi įtakos, nes kūrybiški žmonės daug dirba – jų užimti net savaitgaliai.
Gyvenimas užsienyje daug naudos davė. Pirmiausia pagydė nuo nesveiko patriotizmo, tautiškumo. Budėdavau prie Ignalinos atominės elektrinės, rizikavau, saugumas buvo sulaikęs... Buvau fanatikas, kuriam tik folkloras gera muzika – mokėjau kelis šimtus dainų.
Bet darbas sekina.
Mėgstamas darbas nesekina, o nemėgstamo nėra prasmės dirbti. Kai Kalifornijoje studijavau magistrantūroje, vienas profesorius vis sakydavo: „Gyveni kartą, ir tai – ne repeticija.“ Kad gyveni vieną kartą, sako daug kas, bet man įstrigo profesoriaus pridurtas „ir tai – ne repeticija“. Gyvenimo nebepakartosi, tad verta rizikuoti, o ne daryti tai, kas nepatinka. Tačiau aš pats dešimt metų Kanadoje dariau, kas man nepatinka. Buvau praturtėjęs, bet supratau, kad taip nenoriu baigti gyvenimo, tad pardaviau verslus, namus ir išvažiavau į Lietuvą gaminti filmų už savo pinigus. Mėgstu riziką.
Pinigai suteikia daugiau galimybių išlaikyti sveikatą, estetišką išvaizdą?
Matyt, taip, bet aš grožio industrijai neleidžiu pinigų, vos prisiverčiu nueiti apsikirpti – vis nerandu laiko, nors tai malonus ritualas. Kremais nesiteplioju, nors žinau, kad yra skirtas specialiai barzdai (juokiasi). Tačiau dezodoranto nevengiu!
Kaip keitėtės per pastaruosius 20 metų ar jums priimtinesnį laiko tarpą?
Ne aš keičiuosi, o veidrodžių kokybė vis prastėja ir prastėja – tai jie keičiasi.
Širdyje aš visuomet toks pats, negalvoju, kad man greitai bus šešiasdešimt. Pamenu, mokykloje vyko buvusių mokinių susiėjimas. Žiūrėjau į tuos 22 metų jaunuolius ir galvojau: kokie jie seni, visko padarę, jiems jau viskas išspręsta, viskas aišku... Žinoma, greitai taip nebegalvojau. Dabar, jei penkiasdešimtmetis pradeda ieškoti savęs, labai džiaugiuosi, kad nori ko nors naujo, o ne numiršta taip ir nesugebėjęs pakeisti savo gyvenimo. Man teko viską keisti nuo nulio ir Vokietijoje, ir Kanadoje, kur pragyvenau beveik 20 metų.
Iš dugno kada nors teko ropštis?
Esu buvęs visiškai be pinigų. Bet vėl susirandi darbo. Nėra šalių, nėra miestų, kur nebūtų darbo. Man dugnas buvo vieni metai Vokietijoje, kai neturėjau leidimo dirbti. Išvykau ten dėl ekonominių sumetimų, su maža kuprine, nes tais laikais dar negalėjome turistauti. Kaune gavau žemės sklypą – tais šlykščiais sovietiniais nepadorių eilių laikais dalydavo butus, sklypus, tad Vokietijon išvykau užsidirbti pinigų, siųsdavau juos mamai, o ji statė namą. Svetur tvarkydavau pastatytų namų aplinką – klodavau trinkeles, sodindavau medžius. Žavinga, bet sunku.
Jūs akademijoje baigėte aktorinį. Kaip jautėtės atsidūręs ne scenoje ar prieš kameras, o kieme, kur reikia trinkeles kloti?
Apie tai pagalvojau tik tuomet, kai gavau leidimą dirbti. Einu Miuncheno gatve ir galvoju: ką galėčiau aš, aktorius, veikti, – trinkeles jau buvau paklojęs. Pamačiau fotolaboratoriją, į galvą trinktelėjo kitokia trinkelė – idėja: prisiminiau, kad mokyklos metais turėjau fotoaparatą „Smena“, ir užėjau. Pasakiau, kad esu labai geras fotografas iš Lietuvos. Manęs paklausė, ar moku naudotis nuotraukų spausdinimo mašina. Pasakiau, kad greitai išmoksiu. Įsidarbinau. Kartu dirbau ir dabar jau šviesaus atminimo profesoriaus Rudolfo Ortnerio asistentu. Darydavau jo paveikslams pasportus, užbaigdavau jo skulptūras, kai išvykdavome į parodas, kabindavau paveikslus. Iš profesoriaus išmokau tapyti – Kanadoje dalyvaudavau parodose, surengiau ir dvi personalines.
Abiejų darbų įgūdžiai pravertė Kanadoje – Vankuverio saloje atidariau fotolaboratoriją, prekiavau knygomis, suvenyrais.
Gyvenimas užsienyje daug naudos davė. Pirmiausia pagydė nuo nesveiko patriotizmo, tautiškumo. Budėdavau prie Ignalinos atominės elektrinės, rizikavau, saugumas buvo sulaikęs... Buvau fanatikas, kuriam tik folkloras gera muzika – mokėjau kelis šimtus dainų.
Užsienis atvėrė mano duris ir langus – tapau kosmopolitas, bet likau ir patriotas. Apie tai kalba kai kurie mano darbai, filmai. Rašytojas Tomas Venclova – mano guru, jis yra ir patriotas, ir kosmopolitas, nors daug kas jį kaltina Lietuvos šmeižtu. Nesąmonė, jis myli Lietuvą. Tai vienas pirmųjų lietuvių intelektualų, kuris garsiai pasakė, kad lietuviai išnaikino savo žydus, Lietuva būtų kitokia – turtingesnė ir įvairesnė, jei būtume išsaugoję savo bendrapiliečius žydus. Jei puoselėsime tik tautiškumą, visą gyvenimą avėsime klumpes. Tikra, gyva Lietuva yra moderni – ir su vatnikais, ir su žydais.
Kurie gyvenimo pasikeitimai jus džiugina?
Į Vokietiją atvykau nemokėdamas kalbos, tačiau skaičiau Paulo Celano eiles vokiškai ir išmokau. Gaminti valgį, fotografuoti, tapyti pastele ir akvarele – irgi yra džiuginantys pasikeitimai iš ten, iš svečių šalių.
Gražus vyras – kaip jums skamba šis žodžių derinys, esate girdėjęs taip sakant apie jus?
Girdėjau, bet tai nedera su manimi. Nesu gražus – juk matau save veidrodyje, tad komplimentas skamba tarsi pataikavimas. Na, jei mylima moteris sako – apsidžiaugiu. Šiaip komplimentas man, kai pasako: „puikus tas tavo vynas“, „fantastiškas tavo filmas“, „gera buvo paskaita“.
Greičiausiai išgyvenote, o gal ir dabar užklumpa, sekinančio darbo periodai – kaip atsigaunate?
Darbas išgydo. Įkvepi – ir varai toliau. Kartais žaidžiu tenisą, tris kartus per savaitę su žmona sportuojame namuose. Įsirengėme tam kambarį, atvyksta treneris – taip ir paprasčiau, ir perpus pigiau nei sporto klube. Anksčiau mėgdavau bėgti ilgas distancijas – tai tarsi meditacija. Bet pradėjo skaudėti kelius, dabar galiu nubėgti tik kokius penkis kilometrus.
Kokie amžiaus pokyčiai jus galbūt erzina?
Į tuos kai kada maudžiančius kelius nekreipiu dėmesio. O daugiau niekas nenervina. Jei negaliu bėgioti ir medituoti, pasineriu į konservavimą, uogienių virimą, vyno gaminimą. Kai dirbi fiziškai, tuomet viskas susidėlioja galvoje.
Kaip jūsų garderobe atsiranda tokių stilingų drabužių – tai žmonos dizainerės Julijos Janus nuopelnas?
Taip, man labai pasisekė, kad yra Julija. Man baisiai patogūs jos drabužiai, o dar jie ir stilingi. Ir jos batais džiaugiuosi – iš Julijos kurtų vyriškų sandalų visą vasarą neišlipau. Ką nors naujo nusiperku nebent kur išskridęs ir pasigedęs, tarkim, šiltesnio drabužio.
Buvo savęs naikinimo periodų?
Nebent jaunystėje, kai surūkydavau pakelį cigarečių per dieną, paskui greitai nustojau. Nebent... kartais žvelgdamas pro daugiaaukščio langą pasvarstydavau, kaip atrodytų mano krytis. Bet tai ne fobija, greičiausiai daugelis taip pasvarsto. Man lengva, nes nebijau mirties. Telšiuose augau šalia kapinių, pirmi mano skaitiniai buvo antkapių užrašai. Vaikštinėdavau ir skaitydavau vardus, pavardes. Svarstydavau: gal aš buvau štai šis Juozas Jomantas, o gal Antanas Petrauskis? Nežinau, bet ir mažas suvokiau, kad esu perėjęs iš ankstesnio gyvenimo. Tai prisiminiau vėliau skaitydamas apie reinkarnaciją, budizmą, į katalikybę mano požiūris visuomet buvo skeptiškas. Baigiau kietą vidurinę mokyklą – Žemaitės gimnaziją, kur buvo sustiprinta rusų, anglų kalbos, mokiausi lotynų.
Tai turėjo įtakos pasaulėžiūros formavimuisi? Kaip manote, ar išvis įmanoma save nulipdyti iš naujo?
Įmanoma, bet ar verta? Niekada nesigailėjau, kad ką nors ne taip padariau. Mano 14-metis sūnus Jonas kartą klausia: „Stasiau, ką rinktumeisi – grįžti keliasdešimt metų atgal ar gauti 30 milijonų?“ Sakau: „Aišku, 30 milijonų!“ „Teisingas atsakymas“, – sako Jonas. Jis gyvena Kanadoje su mama. Liūdna išsiskirti – jau išskrido namo po atostogų. Gražus ir įdomus bernas...
Dukra Austėja gyvena Vilniuje, padovanojo man dvi anūkes – dabar joms septyneri ir vieni metai. Geras jausmas būti seneliu, gera vaikus laikyti ant rankų. Tai primena pirmus metus, kai gimė Jonas. Jo mama mokslininkė buvo užsiėmusi, aš tada turėjau daugiau laiko, tai keldavausi naktimis. Įdomu, kaip kūdikis keičiasi tarsi į paukštį, vėliau – dar į kitą pavidalą. Įdomu mažylio triukai... Glostai galvą, nustoji, vaikas paima tavo ranką ir rodo, kad tęsk...
Na štai – skyrybos, vaikai su skirtingomis moterimis, išgyvenote krizę... Kaip pakėlėte?
Gal... bet viskas praeina. Kaip Juozas Erlickas sako: „Gyvenime viskas praeina, kodėl, tamsta, nepraeini.“ Sakiau – darbas gydo. Kad mane būtų užklupusi viduramžio krizė – nepamenu. Į užsienį išvykau būdamas trisdešimties, daug dirbau – po keliolika valandų per parą, neturėjau savaitgalių, tai, matyt, krizėms nebuvo laiko.
Kiek vyrui svarbi moteris šalia? Juk kai kurie sugriūna jos netekę.
Man labai svarbi. Nemėgstu vienas gyventi. Yra tekę metus, dvejus vienišauti, bet smagiau dalintis. Joną mažą nuvedžiau į futbolo treniruotę. Visi bėgioja paskui kamuolį, mano vaikas stovi. Klausiu: „Ko nežaidi?“ O jis nustebęs sako: „Taigi dalintis reikia.“ (Juokiasi.) Mes su Julija dalinamės kiekviena diena.
Jaunatviškumas – kaip vertinate šį reiškinį? Jis jums susijęs su laiko nepaliesta dvasia ar tuo, ko dabar aplinkui daug: žmonės jauninasi, pjaustosi, gražinasi? Kaip reaguotumėte, jei žmona pasidarytų plastinę operaciją?
Su žmona to nedarėme ir, manau, nedarysime. Kai pažįstama sako, kad ruošiasi „pasidaryti akis“, nustembu – juk jos tokios gražios ir man patinka užkritę vokai.
Tie, kurie darosi plastines operacijas, juk vis tiek numirs. Kas iš to, kad dešimčia metų pasijauninsi, juk ne tai yra jaunystė. Jaunystė – kai nežinai, kada išeisi į pensiją. Kai kurie niekada neišeina į pensiją. Tas pats Tomas Venclova ir Philipas Glassas niekada neišeis į pensiją!
Žodžiu „jaunatviškumas“ man priminėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentus, kuriems dėstau apie Amerikos nepriklausomą kiną. Kai susitikome pirmą kartą, studentams pasakau, kad mano paskaitų gali ir nelankyti, – įskaitą vis tiek gaus. Negerai, bet man patinka, kad ateina motyvuoti jaunuoliai, – jie mane siurbia, meta iššūkius, mes ginčijamės, aiškinamės, tariamės. Dėstau anglų kalba, nes yra studentų, atvykusių pagal „Erasmus“ programą, tai atvykėliai – kaip papildomas spyris į užpakalį mūsiškiams. Štai tas jaunatviškumas mane žavi, su tokiais man patinka būti – matyt, ir pats pasivagiu to jaunatviškumo.
Motyvacijos neturėjimas yra labai blogas dalykas. Pamenu, buvęs dekanas Algis Mažeika pasakojo, kai buvo priverstas skaityti paskaitą vienam studentui. Iš visos grupės atėjo vienas. Ir tai buvo Violeta Urmana. Tuomet dar nežinoma, o dabar – garsiausia iš lietuvių operos dainininkių. Kai pas mane ateina vienas studentas, mudu einame namo, o kai tai buvo pasiūlyta Urmanai, ši paprieštaravo: ne, ji atėjo ir nori tos paskaitos! Tai čia apie jaunatviškumą, tiksliau – apie motyvaciją ir tai, kaip toli ji tave gali nuvesti.
Spontaniškumo, avantiūrizmo jūs turite – ar su amžiumi išmokote tai valdyti?
Ir spontaniškumo, ir avantiūrizmo turiu labai daug. Adrenalinas, nuojauta kužda, kaip reikia elgtis. Nesu geras šachmatų žaidėjas – nenumatau kelių ėjimų į priekį. Ne visada nuojauta pasiteisina. Pasitikiu žmonėmis. Dar tėvas, pamenu, sakydavo, kad negalima taip visais pasitikėti. Bet man taip lengviau gyventi, nesvarbu, kad kai kada nukenčiu. Tai apgaviko problema, kad nori mane apgauti, ne mano.
Jei šią akimirką galėtumėte pakilti nuo kėdės ir keliauti – kur lėktumėte?
Keliauti. Tiesiog keliauti. Nors man labai patinka Lietuvoje – keliauti yra gera. Man labai patinka skristi lėktuvu. Jei reikia krypties – į Japoniją norėčiau labiau nei į Australiją, o į Vietnamą dar labiau. Gyvenau užsienyje, bet mažai keliavau. Įdomiau, kai kelionė turi prasmę, – ar tai būtų naujo filmo lokacija, ar išvykimas su mylimais žmonėmis. Tada kelionė yra turtas. Juk ateities pasaulyje turtingas žmogus ne tas, kuris turi daug daiktų, o tas, kuris turi patirties, ryšių, informacijos ar įžvalgų.
