Princas Bertilis ir jo Pelenė, piršlybų laukusi 30 metų

Princas Bertilis ir princesė Lillian / „Scanpix“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-12-31 17:41
Eduardo VIII ir Wallis Simpson romanas pakeitė britų monarchijos istoriją ir pats tapo legenda. Tačiau Švedijos karališkoji šeima turėjo savo Pelenę, princo piršlybų laukusią trisdešimt metų.

Princesės Lilian ir princo Bertilio meilės istorija galėtų nustebinti Charles᾽į Perrault ir skeptikus interpretatorius, įsitikinusius, kad lūšnoje užaugusi mergina nepritaps rūmuose ir neišvengiamai bus nelaiminga. Ir paskatinti susimąstyti apie laiko tėkmę – ši pora ilgai negalėjo įteisinti savo santykių, o šiandien nelygios santuokos nebejaudina nieko.

Mūsų atveju neteisūs skeptikai, o teisus Perrault. Lillian May Davies, Švedijos princesė Lilian, šachtininko iš Velso dukra, buvo viena elegantiškiausių ir aristokratiškiausių rūmų damų, pranokusi net tas, kurios gimė sosto papėdėje. O svarbiausia – ją iš širdies dievino visi, nuo mylimojo, princo Bertilio, iki karaliaus Gustafo XVI vaikų, užaugusių jos akyse. Paprasti švedai irgi gerbė šią moterį, kuri, norėdama būti su mylimu vyru, atsisakė prigimtinės teisės – motinystės. Tikriau, susitaikė su jo sprendimu – šioje dinastijos šakoje gimęs karališkojo kraujo kūdikis būtų sumaišęs paveldėjimo eilę. Tuomet tai buvo be galo svarbu.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Princesė nesigailėjo dėl būtent taip susiklosčiusio likimo. O viename interviu sakė, kad visas jos gyvenimas buvo paskirtas meilei – ir to pakanka. Be to, ji patyrė savotišką dvasios motinystę – jos sūnėno, dabartinio karaliaus, vaikai buvo jos sielos atžalos.

Jei tikėtume sena patarle, kad spręsti apie žmogaus gyvenimą galima tik po mirties, princesė Lilian nugyveno neįkainojamus metus. Ir išėjo iš šio pasaulio miegodama, beveik sulaukusi šimtojo gimtadienio (mirties dieną buvo seniausia ne tik Švedijos, bet ir bet kurios Europos karališkosios šeimos princesė). Lilian, kaip karališkosios šeimos narės, garbei laidotuvių dieną vėliavos buvo nuleistos iki pusės, skambėjo bažnyčių varpai, o karstą papuošė miniatiūrinė karūnėlė ir pakalnučių puokštė – lygiai tokią jai įteikė vyras vestuvių dieną...

Atsisveikinimo ceremonija vyko karališkųjų rūmų koplyčioje, princesė palaidota kartu su savo vyru, princu Bertiliu, kurį pergyveno šešiolika metų. Jos laidotuvėse verkė visa karališkoji šeima, o atsisveikinimo ceremonija buvo transliuota per televiziją. Ir turbūt galima drąsiai sakyti, kad gyvenimas, paskirtas meilei, buvo jos kupinas. Ir gražus.

Kur rodosi princai?

Lillian May Davies, būsimoji princesė Lilian, gimė 1915 m. Didžiojoje Britanijoje, pietiniame Velse. Kaip jau minėta, tėvas – šachtininkas, mama – namų šeimininkė. Mergytei buvo penkeri, kai jie išsiskyrė...

Komunikabilią ir puikia išvaizda apdovanotą merginą greitai pradėjo kviesti pozuoti reklamai, ji gavo kelis nedidelius vaidmenis kine.

Paauglystės ir jaunystės pramogos – padėti tėvui prekiauti turguje savaitgaliais arba imtis skalbti, kad užsidirbtum kelis pensus. Net ir šiandien toks startas neatrodo stebuklingai. Nenuostabu, kad sulaukusi šešiolikos Lillian patobulino savo vardą – išmetė vieną l, ir išvažiavo į Londoną ieškoti laimės. Pradėjo dirbti kambarine, tačiau komunikabilią ir puikia išvaizda apdovanotą merginą greitai pradėjo kviesti pozuoti reklamai, ji gavo kelis nedidelius vaidmenis kine, net pasirodė ant „Vogue“ viršelio. Dar ir ištekėjo už ne itin garsaus, bet išvaizdaus škotų aktoriaus Ivano Craigo.

Kas ten žino, kokia būtų buvusi įprasta Lilian May karjera. Gal būtų tapusi šokėja, gal – aktore, o gal išvis nepalikusi pėdsako istorijos vingiuose, kaip nutinka ne tik gražioms „Vogue“ viršelio mergaitėms. Arba įkvėpusi kokį dekadentišką rašytoją. Bet ponios Craig gyvenimo kelyje pasimaišė ne Remarque᾽as, Hemingway ar kitas sudėtingo likimo širdžių ėdikas: ji susipažino su karaliaus Gustafo Adolfo VI sūnumi, Halando kunigaikščiu, diplomatu, Švedijos jūrų karo atašė Londone, širdžių ėdiku, mėlynakiu gražuoliu, dievinančiu automobilius, sportą ir moteris.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Sovietiniuose filmuose apie karą (ir realybėje) rodomas karas buvo negailestingas ir kupinas skurdo. Didžioji Britanija irgi kariavo: mūsų herojė, kaip daugelis bričių, įsidarbino radijo komponentų gamykloje, slaugė sužeistuosius ligoninėje – mados ir grožio paklausa karo metais nebuvo itin didelė. Craigas tarnavo laivyne – jie beveik nė negyveno kartu. Žodžiu, Londone netrūko vietų, kur vyras gali sutikti moterį.

Esama keleto versijų, kaip susipažino Švedijos monarcho atžala ir Lilian. Pagal vieną tai nutiko klube ir kazino „Les Ambassadeurs“. Pagal kitą – kokteilių vakarėlyje. Pagal trečią – tiesiog metro. Lilian rengėsi švęsti dvidešimt aštuntąjį gimtadienį ir pakvietė naująjį pažįstamą į svečius. O netrukus jau pati persikraustė į jo namus – josios buvo subombarduoti per antskrydį.

„Mano princas buvo toks simpatiškas, ypač vilkėdamas uniformą. Žavus, mąslus ir drauge labai linksmas. Ak, kaip mes juokdavomės kartu“, – vėliau rašys princesė memuaruose, kuriuos net pavadins vyro vardu „Mano gyvenimas su princu Bertiliu“.

Ne romano siužetas

Čia jau plunksnos galėtų imtis Remarque᾽as ar Hemingway, bet realus gyvenimas pranoksta rašytojo fantaziją. Lilian tuo metu formaliai buvo ištekėjusi moteris (1945 m. grįžęs iš tarnybos vyras praneš pamilęs kitą moterį ir paprašys skyrybų). O gražuolis Bertilis – ne tik karo atašė, bet ir Švedijos princas. Tiesa, viso labo trečiasis karaliaus sūnus. Bet gana rimtas kandidatas į karūnos paveldėtojus – žinoma, po vyresniojo brolio. Tam tikra prasme vienintelis – kiti du princai, vedę netinkamas moteris, buvo praradę ir paveldėjimo teises, ir tėvo meilę. Karalius garsėjo kaip griežtas lygių santuokų gynėjas ir skyrybų priešininkas – pats antrąkart vedė po pirmosios žmonos mirties.

Ir kas galėjo numatyti, kad tikrasis sosto įpėdinis, princas Gustafas Adolfas, taip ir neįžengęs į jį žus lėktuvo katastrofoje vos sulaukęs keturiasdešimties?! Vieninteliam princo sūnui Carlui Gustafui tuomet tebuvo devyni mėnesiai, kiti du karaliaus sūnūs iš pretendentų eilės išbraukti... Žinoma, pats monarchas buvo dar gana stiprus ir nesenas, bet dinastija nebegalėjo jaustis saugi: jei karalius būtų miręs, o mažasis princas dar nepasiekęs reikiamo amžiaus, princui Bertiliui būtų reikėję tapti regentu. O jei princas dėl kokios nors priežasties nebūtų galėjęs užimti sosto, įpėdinio titulas, o vėliau ir karūna, būtų perėjusi dėdei. Vadinasi, jo reputacija (ir socialinis statusas) privalėjo būti nepriekaištingi.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Susituokęs su prasčioke, Bertilis, kaip anksčiau jo broliai, būtų netekęs ir titulų, ir teisės į sostą.

Tėvas karalius pareikalavo princo pasižadėti nevesti Lilian (jis žinojo apie didžiąją sūnaus meilę Londone) – bent jau iki tol, kol paaiškės, kaip klostosi mažojo Carlo Gustafo gyvenimas. Juk susituokęs su prasčioke, Bertilis, kaip anksčiau jo broliai, būtų netekęs ir titulų, ir teisės į sostą. Nežinia, kaip Bernadotte᾽ų dinastija būtų susidorojusi su tokia kolizija.

Ironiška, bet senasis karalius sėkmingai nugyveno dar bemaž trisdešimt metų (koks sutapimas: per jo devyniasdešimtąjį gimtadienį princesė Lilian pirmąkart oficialiai pristatyta rūmuose). Buvęs mažasis princas užaugo, sulaukė dvidešimt septynerių ir pasirengė perimti karūną. Net didžiausiam apsidraudėliui buvo aišku – regento paslaugų dinastijai nebereikės: jos ateitis garantuota.

Vėlyva laimė

1973 m. princas Carlas Gustafas tarpo Carlu Gustafu XVI. Dar po trejų metų jis pats vedė visai ne princesę (Silvios Sommerlath, karalienės Silvios, tėvas – vokiečių metalo magnatas, tiesa, mamos šeima laikė save tiesioginiais Portugalijos karaliaus Afonso III palikuoniais).

Vestuvės, buvusios visiškai neįmanomos senojo monarcho laikais, nudžiugino ne tik jaunuosius, bet ir karaliaus dėdę Bertilį, pagaliau galėjusį viešai pripažinti mylimą moterį. Lilian ir princas Bertilis susituokė Drottningholm rūmų bažnyčioje septyniais mėnesiais vėliau. Jų didžioji šventė vyko ne Stokholmo katedroje, kur paprastai tuokiasi Švedijos karališkosios šeimos nariai, tačiau 61 metų nuotaka ir jaunikis, atšventęs 64-ąjį gimtadienį, buvo laimingi. Ypač Lilian, kurios statusas iki tol buvo neaiškus. Ji dalyvaudavo privačiuose renginiuose, gyveno Bertilio rezidencijose Stokholme ir Pietų Prancūzijoje, bet oficialiai princas buvo „svajonių jaunikis“ – tai yra, viengungis. Jam net mėginta piršti princesę Margaret, karalienės Elizabeth II jaunesniąją seserį, tačiau ji turėjo kitą meilės interesą ir iš ketinimų nieko neišėjo.

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Po vestuvių Lilian tapo princese, Halando kunigaikštiene. Ir karalienės Silvios patikėtine – abi moterys, suartintos panašių sunkumų, kuriuos teko įveikti jų meilei, greitai susidraugavo. Grįžtant prie svajonių jaunikio, švedai visada simpatizavo šitam princui, kurį vadino žaviuoju. Romantiška jausmų ir pasiaukojimo istorija, kurios herojai buvo Bertilis ir Lilian, irgi prisidėjo prie tos meilės.

Monarchija taip pat įvertino poros kantrybę, kilnumą ir auką: Lilian buvo apdovanota karališkuoju Serafimo ordinu, kurį segėjo per 1976 m. Nobelio premijų teikimo ceremoniją... Ko gero, tai buvo vienintelė šios moters triumfo apraiška. Išties, kaip sakoma viename garsiame tekste, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta, nesielgia netinkamai, neieško sau naudos. Beje, tradicijos pagerbti Nobelio premijos laureatus princesė laikėsi iki pat 2005 m., kai, sulaukusi devyniasdešimt vienų, nusprendė esanti per sena ir per silpna rodytis viešuosiuose renginiuose.

Po vestuvių jų gyvenime niekas per daug nepasikeitė. Dar kelerius metus princas Bertilis laikytas oficialiu sosto paveldėtoju, tačiau 1977 m. gimė princesė Victoria, 1979-aisiais – lauktasis sūnus, princas Carlas Philipas, o dar po metų buvo pakeista įpėdinystės tvarka – pagal naująjį įstatymą Švedijos karūna atitenka ne sūnui, o pirmagimiui. Arba – pirmagimei, kaip šiuo atveju. Princas Bertilis dar labiau nutolo nuo sosto ir galėjo mėgautis privatesniu gyvenimu, sutuoktiniai daug laiko leisdavo Sainte-Maxime miestelyje Žydrajame Krante.

Švedijos karališkųjų rūmų/Annos Lenos Ahlstrom nuotr.
Švedijos karališkųjų rūmų/Annos Lenos Ahlstrom nuotr.

Ilgai ir laimingai jie nugyveno dvidešimt vienus metus – iki pat žaviojo princo mirties. Princas Bertilis išėjo iš šio pasaulio jųdviejų namuose, Solbacken viloje, Stokholme, jo princesė iki pat paskutinės akimirkos buvo šalia. Lilian perėmė kai kurias sutuoktinio pareigas: globojo organizacijas, klubus ir draugijas, prireikus atstovavo karališkajai šeimai. Iškalbinga detalė: švęsdama 95-metį ji paprašė svečių nenešti nei dovanų, nei gėlių, o verčiau paaukoti labdarai – ji turinti viską, ko reikia.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai