Žvelgiant iš šalies, jai visada velniškai sekėsi. Pagrindiniai vaidmenys baleto spektakliuose Lietuvoje, puikiai susiklosčiusi karjera JAV, o grįžus įkurta jos vardu pavadinta baleto akademija. Ir dabar, su mylimu vyru sūpuodama sūnelį Vincentą, Neli Beliakaitė sako: „Jokia karjera neatstos kūdikio gimimo.“
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Vincentas gimė praėjusį gruodį, kai visi gyvenome ramiai ir saugiai. Kaip keičia jūsų kasdienybę dabartinė situacija?
Taip, tada buvo ramiau, bet man, kaip mamai, nedaug kas pasikeitė – ir tada, ir dabar laiką leidžiu namie su vaiku, kaip ir visos mažylių mamos. Aišku, gaila, kad neturiu galimybės ramiai nueiti į parduotuvę, pastumdyti vežimėlį parke, netgi ištrūkti iš namų porai valandų, – saugomės koronaviruso. Visiškai nebeinu į lauką, stengiuosi izoliuotis, nes skaičiau, kad kūdikiai sunkiai perserga šituo virusu. Apsirengiu, išeinu į terasą, pasėdžiu, išgeriu kavos, paskaitau knygą, sūnus pamiega vežimėlyje – štai tokie lauko malonumai.
Kas padeda atsikratyti niūrių minčių?
Informacijos ribojimas. Tiek žinių turbūt nesu žiūrėjusi per visą gyvenimą! Ir tiek naršiusi internete. Kai visko tiek išgirsti, prisižiūri ir prisiskaitai, atrodo, kad atėjo apokalipsė. Buvo momentas, kai atsisėdau su vaiku rankose ir ėmiau galvoti, kaip mums dabar išlikti gyviems...
Turbūt niekas nemanė, kad taip staiga iškils tas išlikimo klausimas.
Taip, tada nubyra nereikalingi dalykai, apie juos net negalvoji. Anksčiau stresines aplinkybes išgyvendavau kitaip, klausydavausi muzikos, išeidavau pasivaikščioti. Dabar visus mus įkalino karantinas. Bet tapusi mama tarsi įgavau antrą kvėpavimą – netgi tokioje sudėtingoje situacijoje „persijungiau“ į kitokį režimą – nebepanikuoju.
Kas padėjo atsikratyti niūrių minčių?
Pusiausvyrą man suteikė vaiko šypsena. Protu suvokiau, kad aplinkinis pasaulis pavojingas, bet mano emocijos panikai nepasidavė, išlikau rami ir prisitaikiau prie esamų sąlygų. Nebevažiuoju pas šeimos gydytoją sverti kūdikio, pati turiu nusipirkusi svarstykles, matau, kiek jis priauga. Pats didžiausias nerimas buvo, kad nedingtų pienas, bet viskas gerai.
Balerinas mes įsivaizduojame visada pasitempusias, efektingas. Kokia jūs namie? Kaip dabar atrodote?
Esu šlapiais plaukais, nes ką tik, užmigdžiusi vaiką, išlindau iš dušo. Ir su jaukiais naminiais drabužiais.
Dabar džiaugiuosi turėdama galimybę kasdien nebesidaryti makiažo ir šukuosenos, nebegalvoti, kaip apsirengti ir kaip turiu atrodyti.
Dabar džiaugiuosi turėdama galimybę kasdien nebesidaryti makiažo ir šukuosenos, nebegalvoti, kaip apsirengti ir kaip turiu atrodyti. Nuo to buvau labai pavargusi. Manau, bet kuri moteris pasakytų, kad tai labai vargina ir užima laiko. Taigi dabar esu beveik rojuje. Taip, galiu vos vos pasipudruoti, kad pati gerai jausčiausi, apsivilkti gražų jaukų naminį rūbą, bet tai juk ne aptemptos suknelės ir aukštakulniai...
Jūsų retas gražus vardas. Kas tokį sugalvojo?
Tėvelio mama turėjo dukras Anelę ir Neliją, kurios kūdikystėje mirė. Paskui gimė mano tėtis ir dar viena jo sesuo Nelė, ji vėliau tapo mano krikšto mama. O aš močiutės prašymu tapau Nele, nors mama labiau norėjo Beatos vardo. Neli tapau šešiolikos, pati pasikeitusi vieną raidę, nes pamaniau, kad jei sieksiu tarptautinės karjeros, toks vardas bus lengviau ištariamas nei Nelė.
Šešiolikos jau numatėte, kad šoksite užsienyje?
Dar anksčiau. Besimokydama Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje vis pagalvodavau, kad noriu pamatyti pasaulio, tobulėti dar ir kitur.
Išvažiavote labai jauna. Amerikoje, kur yra didelė talentingų žmonių koncentracija, turėjo būti sunku.
Išvykau devyniolikos – buvau ir energinga, ir drąsi, jaučiausi subrendusi. O savarankiška buvau nuo penkerių – tada jau viena pati atvažiuodavau troleibusu pas mamą į darbą: įsėsdavau prie namų, nuvažiuodavau iki jos, pereidavau per gatvę...
Tėvai išsiskyrė, kai buvau ketverių, ir mama mane užaugino labai savarankišką.
Tėvai išsiskyrė, kai buvau ketverių, ir mama mane užaugino labai savarankišką. Amerikoje turėjau draugų, buvo pas ką apsistoti. Nuo tada ir prasidėjo mano kelias ten... Amerikiečiams visiškai nebuvo svarbu ir įdomu, kad jau buvau tarptautinio Lozanos baleto konkurso nugalėtoja. Toje šalyje kitokia politika, ten medalių nevertino – reikėjo iš naujo įrodyti, ką sugebu.
Nuo ko pradėjote? Vaikščiojote į atrankas?
Šalia buvo Tausono universitetas su Šokio fakultetu, kur vyko klasikinio šokio pamokos. Per pažįstamus pasiprašiau pasižiūrėti, kaip ten kas vyksta, o kai susipažinau su fakulteto vadovu ir jis sužinojo, kad turiu rusiškos baleto mokyklos žinių, iškart pakvietė mane vesti meistriškumo pamokų studentams – rusų baletas itin vertinamas JAV. Vėliau gavau pasiūlymą mokyti baleto ir vaikus, pamačiau visą jų mokymo sistemą. O toliau viskas vystėsi dar greičiau – baleto pasaulis net milžiniškoje šalyje nėra didelis, visi vieni kitus pažįsta, tad netrukus buvau pakviesta į Vašingtono baleto trupę, paskui šokau Sakramento, Los Andželo, kitose baleto trupėse.
Kokia atmosfera buvo jose? Žiauri konkurencija? Tokia kaip filme „Juodoji gulbė“?
Jei lygintume Lietuvą su Amerika, didesnė ir baisesnė konkurencija yra ne ten, o čia. Tai ir yra juokingiausia: Lietuvoje esu sulaukusi adatų lovoje, nuplėštų puantų kaspinų, pavogtų kostiumų ir „kažko“, pripilto į mano vyno taurę. O filmai yra kuriami pagal realų pasaulį... Amerikoje, aišku, visi šypsosi, viskas visiems gerai. Kai esi tarp pagrindinių solisčių, nėra jokių rietenų, nes kiekviena turi galimybę sušokti pagrindinius vaidmenis, tačiau jausdavome pavydą tų balerinų, kurios tokio statuso neturėjo ir labai norėjo pakilti iki mūsų. Dažnai girdėdavau už nugaros šnypštimą: „Šita rusė!“ Bet tik tiek. Jokio piktavališko kenkimo ten nebuvo.
Kas liko atmintyje po šešiolikos metų JAV? Geri dalykai, įvertinimai ar sunkumai, nuoskaudos?
Pozityvūs dalykai. Labiausiai žavėjo laisvė: žmonės ten užsiėmę savimi, gyvena greitu tempu, todėl niekam neįdomu, nei kaip tu atrodai, nei su kuo bendrauji, nei kur atostogauji. Ten nejaučiau įtampos, kad esu stebima tarsi per didinamąjį stiklą, kaip Lietuvoje.
Gal dėl to, kad mūsų šalis maža, meno pasaulis labai mažas, o dar tas lietuviškas smalsumas...
Ko gero.
Turite daug apdovanojimų, esate įvertinta. Tai momentinis džiaugsmas?
Įvertinimai lieka visam gyvenimui. Man asmeniškai, metams bėgant, jie suteikė labai daug pasitikėjimo savimi, kilstelėjo savivertę – viso to mes neturėjome vaikystėje, tuometinis auklėjimas juk buvo visai kitoks. Nepaisant to, kad vis dar atsiranda varnų, kurios nori tuos mano sparnus nupešioti, aš juos tebeturiu!
Buvo minčių negrįžti? Karjera Amerikoje juk klostėsi labai sėkmingai.
Žinoma, buvo. Bet mano viltys nepasiteisino. Be to, buvau pakviesta į Lietuvą pašokti choreografo Antony Tudoro vakare, taigi atskridau į Vilnių, ir ta kelionė sujudino emocijas.
Kai grįžti ten, iš kur esi išėjęs, širdis virpa ir ašaros bėga net einant senamiesčio gatvelėmis...
Kai grįžti ten, iš kur esi išėjęs, širdis virpa ir ašaros bėga net einant senamiesčio gatvelėmis... Į kiekvieną detalę, į kiekvieną smulkmeną žiūri su tokiu malonumu ir džiaugsmu – suvokdamas, ką turėjai. Ir kad namuose nėra taip jau blogai, nors kažkada atrodė, kad kažkur kitur yra daug geriau. Taip, menininkams svetur galbūt tikrai daugiau galimybių, tu ten kuri savo gyvenimą taip, kaip nori, alsuoji laisve, niekas tavęs nekritikuoja, bet namai yra namai – ten tavo draugai, tavo kiemas, tavo artimieji, tavo prisiminimai.
Baleto artistų karjera trumpa – keturiasdešimtmečiai jau turi galvoti, ką veiks toliau. Jūs baleto mokytoja tapote dar aktyviai šokdama, ja esate ir dabar. Bet ar nepereina per širdį tas žodžių junginys „buvusi balerina“?
Kartais, kai mane pristato balerina, pati ištariu tą „buvusi“, nes nenoriu įžeisti dabartinių primabalerinų, juk nebesu tokios formos, kaip jos. Bet jei šalia manęs stovi baleto profesionalas, iškart pataiso: „Nėra buvusių balerinų. Tai statusas visam gyvenimui!“
Prieš penkerius metus įkūrėte savo vardu pavadintą Baltijos baleto akademiją. Nebuvo abejonių? Juk Vilniuje jau buvo keletas privačių baleto mokyklų.
Pasitikėjau savimi, nes buvau pirma Lietuvos baleto artistė, kuri dirbo privačiose baleto mokyklose Amerikoje, žinojau visą sistemą, kaip viskas veikia. Ten padėjau suklestėti Baltimorės baleto mokyklai, čia padėjau tobulėti jaunosioms balerinoms Eglės Špokaitės baleto mokykloje. Paskui ištekėjau, su vyru turėjome kitų planų, o vėliau įkūriau ir savo mokyklą. Džiaugiuosi, kad baletas šiuo metu „ant bangos“. Ėmiau jausti, kad žmonės jį pradeda vertinti, grįžta prie klasikinių vertybių. Tai reiškia, kad mes dar visko nepraradome.
Kaip susipažinote su savo vyru Vytu?
Per bendrus pažįstamus – Vytas pamatė vieną straipsnį apie mane su nuotraukomis ir susidomėjo. Paskui atėjo į mano choreografijos egzaminą Muzikos ir teatro akademijoje. Palaukė, lauke mane užkalbino, maloniai pabendravome, maniau, viskas tuo ir užsibaigs. Bet jis atkakliai manęs siekė, kol pasiekė...
Kuo tada sužavėjo ir tebežavi?
Pirmiausia humoro jausmu ir paprastumu.
Tikriausiai mums visoms vyro humoro jausmas yra bene geidžiamiausia savybė...
Jis mokėjo ir moka mane pralinksminti, tai labai vertinu.
Turbūt ir JAV buvo krūvos jumis besižavinčių gerbėjų. Turėjote nuostatą, kad vyras turėtų būtinai būti lietuvis?
Buvo gerbėjų, siunčiančių gėles su dovanomis, o aš, žinoma, jas parsiųsdavau atgal – mama mane auklėjo, kad jei neplanuoji būti su žmogumi, negražu priimti dovanas. Ten turėjau draugą, su kuriuo norėjau kurti šeimą, bet nepavyko – jis tam žingsniui dar nebuvo pasiruošęs. Tada susikoncentravau į darbą, bet vis trumpam grįždama į Lietuvą pagalvodavau, jog norėčiau, kad mano gyvenimo žmogus būtų lietuvis, kad vaikai turėtų lietuvius senelius, kad nebūtų atkirsti nuo mūsų kalbos, nuo dainų, pasakų, tradicijų.
Kartais moterys susikuria įsivaizduojamą vyro paveikslą, o išteka už jo priešingybės. Kaip buvo jums?
Kadaise svajojau apie vyrą gydytoją: maniau, kaip būtų puiku, jei jis pagydytų mano traumas, bent retkarčiais pamasažuotų, – tai juk labai aktualu balerinai. Tačiau koks turėtų būti konkrečiai, neįsivaizdavau – na, bent už mane ne žemesnis, kad galėčiau jaustis moteriškesnė, gležnesnė. Baleto pasaulyje, būdama 176 centimetrų ūgio, visada jaučiausi labai aukšta. Na, tai gavau į vyrus aukštesnį verslininką su puikiu humoro jausmu, paprastą, žmogišką. Mane patraukė jo linksmumas – gal todėl, kad pati visada buvau labai rimta. Kai mokiausi baleto, mus taip muštruodavo, kad bijodavau žodį pasakyti, menką klaidelę padaryti, nes tai atrodė katastrofa! Šiek tiek išlaisvėjau gyvendama JAV, bet labai didelę įtaką padarė ir Vytas. Grįžusi čia gyventi jaučiausi tarsi užsidariusi į kiautą, nes buvau stebima ir vertinama. Būtent tada vyras man labai padėjo.
Balerinos ir vaikai anksčiau išvis atrodė nesuderinama. Jų karjera tęsiasi iki 40-mečio, paskui kai kurioms jau būna vėlu. Dabar yra kitaip, ar ne?
Vaikų klausimu turėjau nuostatą: kaip bus, taip bus. Žinau, kad nemažai balerinų pasiskirdavo tik karjerai.
Štai garsi mano pedagogė iš Sankt Peterburgo Ninel Kurgapkina neturėjo vaikų, ji man yra pasakojusi, kad jos sesuo, ne balerina, irgi pasiaukojo dėl karjeros.
Štai garsi mano pedagogė iš Sankt Peterburgo Ninel Kurgapkina neturėjo vaikų, ji man yra pasakojusi, kad jos sesuo, ne balerina, irgi pasiaukojo dėl karjeros. Balerina neturi daug laiko sublizgėti scenoje. Daug jų negalėdavo sau leisti išeiti dekretinių atostogų. Dabar kitaip: balerinos pasigimdo, atgauna formą, grįžta į teatrą, be to, niekam nekelia nuostabos faktas, kad moterys gimdo sulaukusios 40-ies ir vėliau. Gimdymo namų slaugytoja, išlydėdama mus su Vytu ir Vincentu namo, pasakė: „Tai lauksim jūsų dar po dvejų metų!“ Žinoma, anksčiau man labiausiai rūpėjo karjera, be to, pirmiausia tikėjausi sutikti žmogų, su kuriuo norėsiu susilaukti vaikų.
Viskas dabar kaip iš pypkės!
Mūsų visų kelias į svajones ir tikslus yra vingiuotas, niekas nėra paprasta, bet kol kas galiu pasidžiaugti, kad mano norai pildosi.
Esate sakiusi, kad išgyvenate aukso amžių...
...nes gimė sūnelis. Turbūt moteriai svarbiausias dalykas ir yra vaikelis, o ne karjera. Taip, ja aš labai džiaugiuosi, pakeliavau, pamačiau pasaulio, įgyvendinau savo svajones, bet viskas nublanksta prieš vaiko gimimą – tai didžiausias pasaulyje stebuklas!