Artėjant Velykoms, LGBTQ+ artimieji išsiuntė atvirą laišką valstybės vadovams ir bažnyčios hierarchams. Laiške prašoma prisidėti mažinant neapykantą prieš LGBTQ+ asmenis bei jų artimuosius. Atvirą laišką pasirašė beveik 20 000 palaikančių asmenų.
„Artėja viena svarbiausių katalikų švenčių – Velykos. Tikintiems žmonėms jos simbolizuoja prisikėlimą, tiems, kurie bažnyčios gyvenime nedalyvauja – atsinaujinimą ir viltį. Kreipiamės tikėdami, kad tokiomis akimirkomis galime sustoti ir susimąstyti, ką kiekvienas iš mūsų, o ypač autoritetą valstybėje ir tikinčiųjų bendruomenėje turinys asmenys galėtų padaryti, kad neapykantos ir priešiškumo būtų mažiau“, – sako LGBTQ+ artimųjų savitarpio paramos grupės narė ir viena iš laiško autorių Rasa Račienė.
Atviras laiškas paskelbtas vasario pabaigoje, viešojoje erdvėje suaktyvėjus neapykantai prieš LGBTQ+ asmenis. Jame LGBTQ+ vaikų turintis tėvai ir artimieji teigė su skausmu stebintys neapykantos laviną. Tėvai taip pat atkreipė dėmesį, kad ne visiems artimiesiems kelias į atvirumą lengvas: daugelis augo terpėje, kurioje homofobija ir transfobija buvo kasdienė norma, o nuo nevaldomų neapykantos pliūpsnių tenka slėptis tiek vaikams, tiek jų tėvams.
„Šiandien neapykantos kalba palydi bet kokį straipsnį apie LGBTQ+ žmones žiniasklaidoje. LGBTQ+ vaikai prieš save pakelia ranką vien todėl, kad jų nepriima net patys artimiausi žmonės. Visuomenėje sklando mitai apie galimybę išgyti nuo neheteroseksualios orientacijos, girdime nuolatinius kaltinimus grasinant tradicinei šeimai. Neapykantos kalba nėra siekiamybė ar visuomenės norma. Diskutuoti, išgirsti, sužinoti, bet neteisti, nesityčioti, nesmerkti. Žmonės gimsta įvairūs. Žmonės turi skirtingus tikėjimus. Bet nei vienas jų nėra nepelnytai nusipelnęs paniekos“, – teigia R.Račienė.
Kovo mėnesį Lietuvoje kilo diskusija dėl neapykantos prieš LGBTQ+ bendruomenę: menkinančios ir žeminančios pasklido ne tik internete, bet ir persikėlė į viešąją erdvę, susidoroti su bendruomenei priklausančiais asmenimis raginta viešo mitingo metu.
Atvirą laišką inicijavo LGBT+ artimųjų paramos grupė, vienijanti LGBTQ+ tėvus bei artimuosius. Laiškas išsiųstas Prezidentui Gitanui Nausėdai, Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei, Seimo nariams bei Lietuvos vyskupų konferencijai.
Laiškas, kurį pasirašė 20 tūkst. žmonių
„Laiškas Lietuvos visuomenei
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje aidėjo raginimai rūpintis mūsų vaikais. Visiškai sutinkame. Tik, deja, neretai taip kalbėję žmonės patys skleidė neapykantą prieš mūsų vaikus.
Norėtume prisistatyti. Esame mamos, tėčiai, artimieji, draugai, kaimynai ir giminės, kurie galbūt gyvename jūsų kaimynystėje ar dirbame toje pačioje įstaigoje, gal lydime savo vaikus į tą patį būrelį ar užsiėmimą. Gali būti, kad esame tik prasilenkę gatvėje, tačiau vienas kito nepažįstame. O gal niekada ir nesusitikome ir nieko vienas apie kitą niekada nesužinosime.
Mūsų kasdienis gyvenimas, pareigos, atsakomybės ir vertybės neturi jokių išskiriamųjų bruožų. Bet mes esame LGBTQ+ vaikų tėvai ir artimieji. Ir norime kreiptis į jus visus šiuo atviru laišku, kad apgintume savo vaikus.
Mūsų šeimos ir artimieji yra tiesiogiai paveikti viešosios diskusijos, kuri pastaruoju metu drebina internetą. Reaguodami į visa tai, kas vyksta dėl Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo, peticijų, mes nebegalime abejingai tylėti, kai mūsų vaikai ir artimieji lyginami su grėsme visuomenei.
Sužinoję, kad mūsų vaikai priklauso LGBTQ+ bendruomenei, kiekvienas mūsų praėjome savo susitaikymo ir priėmimo kelią. Kiekvienas iš mūsų atsakėme į milijoną klausimų. Iš kur? Kodėl? Kodėl mano šeimoje? Ką padariau ne taip? Skaitėme mokslinę literatūrą, ieškojome vieni kitų, bendravome, dalinomės, kol supratome viena – tai, kad mūsų vaikai myli tos pačios lyties asmenis ar yra trans, jų nepakeitė. Jie liko tais pačiais vaikais, su meile ir beprotišku laukimu išnešiotais, maitintais, vežiotais į įvairiausius būrelius ir mokyklėles, mokytais važiuoti dviračiu, riedlente ir žaisti krepšinį, šokti ir dainuoti. Jie liko tais pačiais vaikais, kaip ir visų mūsų pažįstamų ar nepažįstamų vaikai.
Todėl šiandien mums skaudu stebėti tas aistras, kurias internete kelia LGBTQ+ raidės.
Skaudu matyti visuomenės susiskaldymą ir girdėti neapykantos kalbą. Tie, kurie dedasi ginantys vaikus ir šeimas, patys dažnai naudoja neapykantos kalbą prieš mūsų vaikus ir artimuosius. Socialinėje erdvėje mus, LGBTQ+ vaikų tėvus, taip pat žemina, iš mūsų tyčiojasi, sulaukiame pačių įvairiausių komentarų: nuo Biblijos citavimo, komentarų „visa tai darantys verti mirties“, iki pasisakymų, kad homoseksualūs žmonės „pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, panikos“ ir t.t.
Ne visiems LGBTQ+ artimiesiems kelias į atvirumą yra lengvas. Daugelis mūsų augo terpėje, kurioje homofobija ir transfobija buvo kasdienė norma, o pozityvių LGBTQ+ žmonių istorijų negirdėjome visai. Todėl nuo mūsų – savo tėvų – kartais turi slėptis mūsų vaikai, turime slėptis ir mes patys, bijodami nevaldomų neapykantos pliūpsnių mūsų atžvilgiu. Lyg turėti LGBTQ+ artimą būtų ne įvairovė, o auklėjimo klaida.
Bet mūsų vaikai nežudo. Mūsų vaikai gyvena tokį patį gyvenimą kaip ir bet kuris kitas jaučiantis žmogus.
Todėl mums, tėvams ir artimiesiems, yra nesuprantama, kodėl mūsų vaikus išskiria kaip keliančius tariamą grėsmę?
Vaikai tikrai nepasikeičia nuo to, ką jie myli. Jie netampa grėsme tradicinei šeimai, nes buvimas savimi suteikia paprasčiausią galimybę būti laimingu žmogumi. O juk kiekvienas mylintis tėvas ar mama to ir linki savo sūnui ar dukrai.
Pasaulis nesubyrės, jei Lietuvoje bus įteisinta partnerystė. Niekas nesubyrės, jei apie LGBTQ+ žmones vaikai sužinos mokyklose ir jiems nekils klausimų paauglystėje, ar mylėti tos pačios lyties asmenį yra gerai, ar blogai. Jiems nekils nė minčių apie tai, kad galima teisti tokius žmones.
Mums nusibodo matyti, kaip visuomenėje dergiami žmonės, kurie yra kažkieno sūnūs ir dukros. Kurių tėvai dėl vienos ar kitos priežasties nestoja jų ginti.
Kažkas turi pasakyti, kad jie nėra nevykėliai ir žudikai. Jie yra visaverčiai visuomenės nariai, praturtinantys Lietuvą savo darbais ir gebėjimais. O patyrę, ką reiškia būti „kitoje barikadų pusėje“, jie neretai pirmieji nori visuomenę tvirtinti. Už visus tuos vaikus mes atsakome. Ir esame pasiruošę juos ginti.“