Sumerkti rankas iki alkūnių į sūrį ir paglostyti lydeką. Šie išbandymai teko laidos „Mokytis niekada nevėlu!” vedėjams Vytarui Radzevičiui ir Aistei Kameneckei. Eterio senbuvis pirmą kartą gyvenime gamino ožkos sūrį, o štai jo kolegei teko įveikti vaikystėje įgytą skendimo baimę ir apsivilkti naro kostiumą.
Kulinarinis eksperimentas su bakterijomis
Sūriai – vienas iš ypač mėgstamų V. Radzevičiaus produktų, tačiau jų gamybos technologija žurnalistui iki šiol buvo paslaptis. Filmuodamasis laidoje „Mokytis niekada nevėlu!” jis apsilankė žymaus sūrininko Valdo Kavaliausko ūkyje, kuriame mokėsi gaminti ožkos sūrį.
Žurnalistas juokauja, kad sūrio gamyba yra tikras rankų darbas tiesiogine šio žodžio prasme. Kad tinkamai jį paruoštų, vyras turėjo pasiraitoti rankoves ir merkti rankas į gaminamą sūrį iki pat alkūnių.
„Savo gaminto sūrio dar neragavau, bet tikiuosi, kad bus geras. Sūrininkai sako, kad kuo daugiau darbo įdedi, tuo sūris skanesnis. Manau, kad tikrai pasistengiau ir kas ragaus mano gamintą sūrį – nenusivils“, – šypteli žurnalistas.
Jis pastebi, kad sūrio gamyba yra labai artima meditacijai. Tai – ilgas, tačiau labai atpalaiduojantis ir protą nuraminantis procesas.
Už gerą skendimą – komplimentas
Kur kas ekstremalesnis iššūkis teko V. Radzevičiaus kolegei A. Kameneckei. Moteris šįkart išbandė naro profesiją. Žurnalistė juokiasi, kad su pirmosiomis problemomis ji susidūrė dar sausumoje.
„Nešioju akinius, todėl paklausiau instruktoriaus ar galima užsidėti nardymo kaukę ir nerti su jais. Paaiškėjo, kad niekaip. Mano regėjimas pakankamai silpnas, todėl greičiausiai po vandeniu būčiau nieko nemačiusi. Teko griebtis plano B ir ieškoti kontaktinių lęšių“, – prisimena A. Kameneckė.
Dar vienu iššūkiu žurnalistei tapo naro įrangos svoris. Atsisėdusi ant suoliuko apsiauti naro batus, po to ji niekaip negalėjo nuo jo pakilti. Tačiau tai buvo situacijos, kurios greičiau kėlė juoką, nei rimtą susirūpinimą. Juokai baigėsi, kai reikėjo nerti.
Ji sužinojo, kad „geru skendimu“ narai apibūdina gebėjimą nuraminti savo kvėpavimą ir tolygiai leistis į dugną. Jeigu žmogaus kvėpavimas dažnas, jis jaudinasi, sėkmingai nerti gilyn nepavyks.
„Galbūt man padėjo tai, kad labai pasitikėjau savo instruktoriumi. Visą laiką tikėjau, kad jis neleis man nuskęsti ir pagelbės kritinėse situacijose. Tačiau viskas baigėsi gerai. Ir aš, ir operatorius, kuris, beje, irgi nėrė pirmąjį kartą, labai pavargę, bet sėkmingai pasiekėme krantą“, – šypsosi laidos vedėja.
Panėrus į Alaušo ežero gelmes jai labiausiai įsiminė įspūdinga vandens augmenija ir žmogaus nebijančios žuvys. Filmavimo komandai net pavyko paglostyti tingią lydeką.