„Emmy“ nominacijoje už geriausius kostiumus serialui „Černobylis“ įrašyta ir lietuvės kostiumų dailininkės Daivos Petrulytės (61) pavardė. Ji buvo pagrindinės filmo kostiumų dailininkės asistentė. „Nors apvanojimo negavome, vis tiek labai didžiuojuosi, kad visos mūsų kostiumų dailininkų komandos darbas buvo pastebėtas“, – neslepia lietuvė.
Jau tris dešimtmečius kino ir teatro kostiumus kuriančiai dailininkei saldu prisiminti, kaip rugsėjį skrido į Los Andželą, kaip žengė raudonu kilimu į „Emmy“ apdovanojimų ceremonijos salę... Pagrindinė filmo kostiumų dailininkė Odile Dicks-Mireaux ceremonijoje dalyvauti negalėjo –delegavo koleges Daivą Petrulytę ir Anną Munro. „Aš jau net dėliojausi padėkos kalbą, kurią būtų tekę sakyti atsiimant apdovanojimą. Būtinai būčiau paminėjusi, kokia nuostabi buvo visa kone šešiasdešimties žmonių, dirbusių prie kostiumų šiam serialui, komanda. Bet kolegė nuleido ant žemės: „Nesiruošk. Vis tiek laimės gražūs ir spalvingi kostiumai.“ Taip ir buvo“, – juokiasi Daiva.
Lietuvės biografijoje – šimtai teatro ir kino darbų. Ji kūrė kostiumus tokiems lietuviškiems filmams kaip „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Trys dienos“, „Žemės keleiviai“, „Tadas Blinda. Pradžia“, „Ekskursantė“. Daug darbų – bendruose su užsienio šalimis kino ir televizijos projektuose. 2004 metais kostiumų dailininkė jau buvo nominuota Lenkijos kino apdovanojimui „Złote orły“ už kostiumus filmui „Nepasotinamumas“, 2015 metais – Didžiosios Britanijos televizijos apdovanojimui „Royal Television Society Craft & Design Awards“ už filmo „Eichmano teismo procesas“ kostiumus.
Išgirdusi, kad bus kuriamas serialas apie 1986-ųjų balandžio 26-ąją Ukrainoje įvykusį Černobylio atominės elektrinės sprogimą, Daiva buvo pasirengusi šiame seriale dirbti bet kokį darbą. „Lietuvoje nekuriama daug filmų sovietinio gyvenimo tema. O juk tai – mano jaunystės laikai, – šypsodamasi kalba kostiumų dailininkė. – Nors prisiminimai iš tų laikų – ne vien šviesūs. Atsimenu, buvo gal jau savaitė po sprogimo praėjusi, nuvažiavau pas tėvus padėti daržų sodinti. Tėtis kitame kambaryje klausėsi radijo, atėjo pas mus ir pranešė girdėjęs, kad sprogo atominė elektrinė Ukrainoje. Mama buvo gydytoja – stvėrėsi už galvos. Greitai atnešė stiklinėje vandens, įlašino jodo. Liepė man ir tėvui išgerti. Pamenu, kaip dilgčiojo gomurį geriant tą skystį. Dabar manau, kad turbūt per vėlu jau buvo gerti tą jodą. Kaip skaudu, kad tokia baisi tragedija buvo slepiama, kad tiek daug žmonių nukentėjo...“
Pasak dailininkės, dirbti prie „Černobylio“ nebuvo lengva. Pirmiausia todėl, kad kostiumų reikėjo beprotiškai daug, – masinių scenų dydis gniaužė kvapą net visko mačiusiems profesionalams. Pasirengimo ir filmavimo darbai užtruko metus. „Atkurti trisdešimties ar keturiasdešimties metų senumo drabužį net sunkiau nei kokį penkiolikto amžiaus apdarą. Ten gali improvizuoti, prikurti, kad gražiau atrodytų. O sovietmetis stiliaus ir mados prasme buvo ypač skurdus.
Visa tai aš turėjau nupasakoti ir paaiškinti kostiumininkų komandoje dirbusiems kolegoms amerikiečiams ir britams, kuriems neteko tokioje kultūroje gyventi. Ieškojau to laikmečio žurnalų, rinkau senas knygas, iliustracijas, kad kuo tiksliau perteikčiau aprangos stilių. Bet užsieniečiams vis tiek daug kas buvo nesuprantama ir neįtikėtina: kaip galima vienus batus nešioti dešimt metų? Arba kad vyrai vieną kostiumą dėvėdavo tol, kol kelnes pratrindavo, o švarką užlopytomis alkūnėmis vilkėdavo, kol visai nušiurdavo, – pasakoja kostiumų dailininkė. – Tyrinėdama devintojo dešimtmečio nuotraukas, pamenu, ir pati vis galvojau: kaip keistai mes gyvenome sovietmetyje, kaip keistai rengėmės... Kodėl naudoti tokie baisūs audiniai? Kokia skurdi mano jaunystės laikų mada buvo! Tarsi kas specialiai stengėsi mūsų moteris paversti negražiomis.“ Kūrybinį dailininkų darbą apsunkino dar ir tai, kad buvo neįtikėtinai sudėtinga rasti reikiamų audinių pagrindinių aktorių kostiumams. „Šiaip ne taip radome kelis užsilikusius audinių rietimus bankrutavusių audinių gamykloje... – pasakoja. – Teko važiuoti į Baltarusijos, Ukrainos, Čekijos kino studijų sandėlius, kur sukaupti kostiumai nuo 1930 metų. Juos nuomojomės. Daug ko ieškojome blusų turgeliuose. Buvo keletas vyresnio amžiaus žmonių, kurie filmuotis masinėse scenose ateidavo apsirengę savo senais dar neišmestais rūbais ar mums dovanų atnešdavo to laikmečio darbužių.“
Kostiumų dailininkę labiausiai džiugino tai, kad iš serialo prodiuserių nė karto neišgirdo frazės „Padarykite pigiau“. Šie žodžiai amžinai skamba dar prieš pradedant filmuoti lietuviškus filmus ar serialus. Dirbant prie „Černobylio“ visiems buvo svarbiausia autentiškumas ir kokybė. Ir visgi serialo sėdo žiūrėti su baime: kaip visas jų darbas atrodys ekrane? Gal nepasiteisins, gal nuvils? „Ne kiekviename filmavime dalyvavau, todėl bijojau, ar ekrane neišlįs kokių su kostiumais susijusių klaidų, – prisipažįsta. – Bet serialas taip įtraukė, kad žiūrėjau, lyg nebūčiau jame dirbusi. Toks įtaigus garso takelis, natūrali aktorių vaidyba. Ko gero, visi filmo kūrėjai dirbdami šiame seriale jautė kažką ypatingo.“