„Daugybę kartų visiems kartojau, kad mokytoja tai jau niekada nebūsiu. Įsivaizdavau save sociologe, politologe, politike, rimtai galvojau, kad vieną dieną tapsiu šalies prezidente“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lektorė, socialinių mokslų daktarė Rasa Nedzinskaitė-Mačiūnienė. Ir štai, likimo ironija – šiandien ji turi pedagogo diplomą, edukologijos mokslo daktaro laipsnį, kasdien pati moko studentus bei ruošia darbui būsimuosius mokytojus.
Apie tai, kaip niekada nesakyti „niekada“, ką galima vadinti šiuolaikiniu pedagogu, ko galėtume pasimokyti iš Taivano švietimo sistemos bei ar dirbtinis intelektas gali pranokti patį geriausią mokytoją – pokalbyje su R. Nedzinskaite-Mačiūniene.
Nors anksčiau kategoriškai tvirtinote, kad niekada nesėsite į pedagogo kėdę – mieliau klestelėtumėte į šalies prezidento – visgi atsidūrėte pedagogikos studijose ir tapote mokytoja bei dėstytoja. Kaip taip nutiko?
Gyvenimas taip susiklostė, kad mokykloje išlaikiusi valstybinius egzaminus niekur neįstojau. Tuomet pasirinkau vakarines sociologijos studijas VDU Švietimo akademijoje (tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete), nes vis dar norėjau būti sociologe. Po vienerių metų dar kartą stojau į dienines studijas – įstojau į etikos mokytojo specialybę. Taip įgijau du bakalauro diplomus, vėliau – ir švietimo vadybos magistrą. Tuomet vis viena save dar įsivaizdavau vadovaujamose pozicijose – sakiau, gerai, pabaigsiu švietimo vadybą, grįšiu į savo gimtąjį miestelį Ariogalą ir būsiu mokyklos direktorės pavaduotoja. Bet, pasirinkusi doktorantūrą ir mokslinį kelią, likau Vilniuje ir pradėjau dirbti universitete.
Susiejusi savo gyvenimą su pedagogika tikrai neprašoviau, jaučiuosi pilnai save išpildžiusi. Darbas yra mano hobis – neskaičiuoju nei valandų, nei minučių, kurias jam skiriu. Stovėdama prieš studentų auditoriją jaučiuosi, kaip sakoma, savo batuose.
Kurį laiką stažavotės Rytų Azijoje, Taivane, Nacionaliniame Pingtung universitete, kur turėjote galimybę susipažinti su visomis švietimo sistemos grandimis – nuo ankstyvojo ugdymo iki universitetinio. Ar teko parsivežti idėjų, kurias mielai pasiūlytumėte įgyvendinti Lietuvai?
Man teko garbė lankytis 7 ar 8 skirtingo tipo ugdymo įstaigose. Ten mokykloje rytas prasideda nuo visuotinio tvarkymosi, nes ten nėra valytojų, aplinką ir mokymosi erdves tvarkosi patys mokiniai. Kažin, ar toks dalykas mūsų mokykloms būtų priimtinas.
Jų šalyje populiarus mokymas(is) namuose – individualus, grupinis ir institucinis, dėl kurio mūsų šalyje vis dar verda intensyvios diskusijos.
Taivane yra kuriamos alternatyvios mokyklos, kurias galime vadinti ir eksperimentinėmis. Jos turi teisę pačios konstruoti ir kurti savo ugdymo turinį. Tarkime, mokykla yra įsikūrusi vietovėje, kurioje yra kavos ar pupų plantacijos. Su tuo susijusią discipliną mokykla gali įtraukti į savo ugdymo turinį kaip specifinę kryptį, gaudama finansavimą iš ministerijos ir palaikymą iš universitetų.
Kadangi universitete dėstau paskaitas ikimokyklinio ugdymo pedagogams, Taivane norėjau susipažinti su ikimokyklinių ugdymo įstaigų virtuve, tad tris mėnesius savanoriavau darželyje. Ten jau darželyje vaikai turi kas semestrą įvairius atsiskaitymus bei įvertinimus. Net keista matyti, kaip maži vaikai sėdi ir laukia savo eilės atsiskaityti. Ar tokią idėją būtų galima įgyvendinti pas mus? Abejoju. Visų pirma, mūsų vaikai taip ramiai neišsėdėtų, antra, ko gero, mes tai matytume kaip didelį ugdymo proceso formalizavimą ir sakytume, kad jau kur tai įgyvendinti, bet tik ne darželyje.
Labai gaila, kad mes Lietuvos universitetuose nenaudojame vadinamosios žaidimų metodikos (angl. serious games). Pavyzdžiui, jei medicinos studentams reikia mintinai išmokti lotyniškus kūno organų pavadinimus, jie tam pasitelkia įvairius žaidimus, kurie padeda juos lengviau įsiminti. Jei tokiu būdu galima mokytis medicinos terminų, juk galima būtų išmokti ir chemijos ar fizikos formules ir panašiai. Tereiktų mokymosi procese panaudoti korteles, lentą, kauliukus ar kitus žaidimų elementus. Rytų kultūroje žaidimai ir įvairių personažų kūrimas stipriai išvystyti, taivaniečiai tai puikiai. Tačiau mūsuose tai neprigyja – kur ne kur galima išvysti tik tam tikrus sužaidybinimo elementus.
Galbūt mes žaidimus vis dar vertiname nerimtai, t.y. nemanome, kad žaidžiant galima rimtai mokyti(s)?
Mes išties esame negatyvūs žaidimo atžvilgiu. Taip žaidimus vertina ne tik mokytojai, bet ir dėstytojai, nors mes ruošiame šiuolaikinius pedagogus. Girdžiu, kaip sako, oi, kaip gi mes galime žaisti, kai kalbame apie aktyvų mokymąsi? Ir čia ne tik Lietuvos problema.
Harvardo universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuris rodo, kad studentai, kurie mokosi pagal aktyviuosius mokymosi metodus, galvoja, kad jie išmoko mažiau, nors jų rezultatai geresni. Tai rodo, kad jie visgi išmoksta daugiau.
Mes kažkodėl turime tą vidinį įsivaizdavimą, kad jeigu smagu ir kažkas neužrašyta, nesudėliota kaip abėcėlė, tai nieko neišmoksi. Jeigu atsisėdi, suvardini, užsirašai, išmoksti, štai tada, vadinsi, mokaisi. Anaiptol.
Minėjote frazę „mes ruošiame šiuolaikinius pedagogus“. Koks, jūsų manymu, yra šiuolaikinis mokytojas?
Kai kalbame apie šiuolaikinius mokytojus, nereiktų to priešinti su pedagogais, dirbančiais šį darbą 30 ar 40 metų. Nėra atlikta mokslinių tyrimų, nėra mokslinių įrodymų, kurie pagrįstų, kad amžius ar tai, kada žmogus įgijo išsilavinimą, turėtų įtakos tam, kaip jis dirba. Klaidinga manyti, kad jei jau mokytojas vyresnis, vadinasi, jis dirba kažkaip nešiuolaikiškai.
Savo disertacijos rezultatus pristatinėjau Europos švietimo tyrimų asociacijos konferencijoje. Disertacijoje aprašytas naratyvas buvo susijęs su dviem būsimaisiais mokytojais. Sulaukiau pastabos, kad vienas iš jų, matyt, yra labai senas, kitas – jaunas, vos baigęs mokyklą ir tik pradėjęs studijuoti pedagogiką. Ir tai buvo klaidingas įspūdis.
Abu mano aprašyti žmonės buvo tokio paties amžiaus, 22 metų, tik vadovavosi skirtinga paradigma. Viena studentė mąsto ir elgiasi pagal klasikinę paradigmą: griežta tvarka, viskas diktuojama ir dėliojama mokytojo, mokiniai turi būti paklusnūs, nevengiama aštresnių žodžių ir kritikos vaikų atžvilgiu. O jos kolegė, kuri studijuoja tą patį tame pačiame universitete, yra iš tų, kuri gali būti pavadinta šiuolaikiška: jai svarbus kontaktas ir ryšys su vaiku, diskusijos, mokytojas yra vaiko pavedėjas ir pan.
Taigi tai, kaip tu dirbsi ir kokia tavo kvalifikacija, lemia ne amžius ar laikas, kada baigei mokslus, o asmenybės būdas.
Štai pandemija ir karantinas, ugdymui persikėlus į nuotolį, parodė, kad ir tarp vyresnės kartos mokytojų yra greitai besimokančių, perprantančių technologijas ir adaptyvių, kitaip tariant, ir inovatyvių. Jie bijo, bet viską padaro. Gal žodžiai „inovatyvus“ ir „šiuolaikiškas“ nėra pačios tiksliausios sąvokos. Kita vertus, mes Lietuvoje vis dar neapsibrėžiame, kas gi yra geras mokytojas.
O kaip jūs suprantate tą pasakymą „geras mokytojas“?
Aš vadovaujuosi humanistine paradigma, kuri išplaukia iš Maslow poreikių piramidės. Ten labai aiškiai sudėliota ugdymo paskirtis – padėti atpažinti vaiko prigimtines galias ir jas plėtoti. Kaip aš sakau, matematiką reikia mokėti visiems, tačiau ne visi taps Nobelio premijos laureatais. Jeigu mokytojas geba atpažinti vaiko prigimtinius gabumus ir stiprybes, plėtoti jas, o ne užgožti, tai yra geras mokytojas.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas – vaiko palydėjimas. Kai mokytojas moko ne tik pagal vadovėlį, o atsižvelgia į vaiko poreikius ir pažangą. Tai vadinama į vaiką ir jo poreikius orientuota švietimo sistema. Mes dar nusakome tai žodžiais individualizavimas, personalizavimas, diferenciavimas. Mūsų visų smegenys yra skirtingos, vaikai mokosi skirtingai, tad svarbu koreguoti ir adaptuoti mokymą, atsižvelgiant į konkretų vaiką.
Taip, visi vaikai turi pademonstruoti vienodą rezultatą, bet būdai to mokytis gali būti visiškai skirtingi. Jeigu vaikams reikia išmokti aukščiausias Europos viršukalnes, tai kodėl visi vaikai turi ateiti prie žemėlapio ir jas parodyti? Vienas gali parašyti rašinėlį, antras – nupiešti, trečias – parengti projektą kompiuteryje. Mokytojas turi padėti vaikui skleistis ir stiprinti jį ten, kur jis yra stiprus, o jo silpnybes paversti stiprybėmis.
Tam, kad tai pasiektume, nereikia prie kiekvieno vaiko pastatyti po pedagogą. COVID-19 pandemija, privertusi mus pereiti į nuotolį, tik parodė, kad mokytojai gali tą daryti ir su didele grupe vaikų. Technologijos personalizacijai yra itin parankios – gali duoti konkrečią užduotį konkrečiam vaikui, kurią jis atliks tada, kada tam vaikui ją atlikti geriausia. Jei mes mokome matematikos klasėje, tarkime, per 5 pamoką, o vaikas geriausiai matematiką įsisavina prieš pietus, tai jis tą gali padaryti tada, kada jam patogiau.
Nuotolį daug kas peikė, kad pridaryta daug žalos, bet jis atnešė ir daug naudos. Tie vaikai, kurie klasėje buvo užgožti, bijojo kalbėti prieš klasę, nuotolyje atsiskleidė. Vaikai, kurie turėjo mokymosi sunkumų, specialiųjų ugdymosi poreikių, atsivėrė. Gauni užduotį, renkiesi paros laiką, kada ją atlikti, atlieki savo tempu – tai yra geriausia prieiga prie vaiko poreikių.
Dirbtinis intelektas jau galėtų daryti perversmus švietime – nustatyti kiekvieno vaiko mokymosi lygį, tobulinimo reikalaujančias spragas bei pagal vaiko poreikius pritaikyti personalizuoto ugdymo programas. Ar dirbtinis intelektas ateities mokykloje galėtų pakeisti patį mokytoją?
Mokytojo niekas nepakeis. Įvairūs tyrimai rodo, kad jei mes neturime pavedėjimo, nuolatinės interakcijos iš suaugusiojo, daugiau išmanančio žmogaus, tai mokymosi rezultatai prastėja. Net ir didžiausių, sėkmingiausių verslo įmonių vadovai turi koučerius, mokytojus, su kuriais tariasi, diskutuoja, ieško krypčių. Mokytojas ir jo žmogiškasis ryšys neabejotinai bus svarbus mokiniui – jokie dirbtinio intelekto sprendimai to neatstos.