Prevencinės japonų medicinos ekspertė E. Stankevičiūtė: „Visur turi taikytis prie jų“

Erika Stankevičiūtė/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė, specialiai „Žmonėms“ iš Tokijo
Publikuota: 2019-12-30 20:16
Taip juokauja sveikatos ir grožio namų BEŽA įkūrėja, prevencinės japonų medicinos ekspertė Erika Stankevičiūtė (46) po dar vieno susitikimo su kosmetikos kompanijos atstovais Tokijuje. Bet ir dabar ji jau stebina išmanymu daugybės bendravimo subtilybių, būdingų šiai šaliai, – nuo to, kaip reikia kreiptis į kompanijos vadovą, iki to, kaip japonų kalba tvarkyti smulkius dienos reikalus. Kad Tekančios Saulės šalies kalba netrukus laisvai kausis ir derybose – neabejoja.

Ne, žodis „kausis“ bendraujant su japonais netinka – tai per stipru ir per grubu. Net tik kelias dienas praleidus Tokijuje galima pajusti, kad tai, kas savaime suprantama vakariečiui, japonui kelia nuostabą ir ji teatrališkai atsispindi veide. Menkiausias keblumas – klausimas viešbučio registratūroje ar prašymas kompanijos atstovų atsiųsti savo produktų nuotraukų – sutinkamas taip, tarsi mestum didelį iššūkį. Garsusis japonų įprotis nesakyti „ne“ iš pradžių kelia, švelniai tariant, erzulį: numatyto susitikimo nesutrumpinsi, suplanuoto ritualizuoto produkto pristatymo neatsisakysi, kas kad viską perpratai per penkias minutes, – bandymas tai įgyvendinti atsakingo asmens veidą perkreipia baimės grimasa: ką jis pasakys savo bosui! Ne, mums nereikia, kad kas nors pasidarytų charakirį, – taip tyliai pajuokaujame su Erika ir atsiduodame darbo tėkmei.

Ne, tai nėra ironija – tik naivus turisto nusistebėjimas tuo, su kuo susidūrei pirmą kartą, apie ką tie, kurie jau yra apsilankę Japonijoje, sako „kosmosas“. Kita vertus, prie japoniško atidumo ir delikatumo greitai pripranti – tas jų gebėjimas kortelę ar čekį pabrėžtinai pagarbiai paduoti abiem rankomis, palydint nusilenkimu ir šiltu „arigato“... Tą „kitaip“ iš karto supranti iš Tokijo nusileidęs Europoje – nustembi, kad oro uoste juokas skamba per garsiai, kad visi juda ir bendrauja gal net šiurkštokai, palyginti su japonų atidumu, aptakumu. Subjektyvu? Gali būti. Bet panašų nusiteikimą patvirtina Erika, su šia šalimi dirbanti penkiolika metų.

Erika Stankevičiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.
Erika Stankevičiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.

Ką tik praleidome pusdienį su koralinį kalcį išgaunančios kompanijos atstovais – sunku patikėti, kad jie tau neatsakydavo į laiškus beveik dešimt metų. Kodėl?

Taip, tiek laiko beldžiausi iki jų. Kalcis mane sudomino, nes jo trūkumas – vienas senėjimo faktorių. Kompanija „Coral International“ vienoje saloje kasa koralinį rifą ir iš jo išgauna kalcį. Šio elemento įsisavinimas žmogaus organizme labai sudėtingas, o klinikiniai tyrimai rodo, kad štai iš rifų gaunamo mikroelemento įsisavinimas daug efektyvesnis. Gal būčiau tiek negaišusi, bet nieko panašaus pasaulyje neradau, todėl kas pusmetį japonams tai parašydavau laišką, tai paskambindavau. Kartu dirbti pradėjome prieš trejus metus. Visgi suprantu kompanijos poziciją – tą jau patyriau Japonijoje: eksportui jie nesiryžta, kol neatlieka reikiamų klinikinių tyrimų, kol patys neišstudijuoja, kaip jų produktą gali pasitikti pasaulis su savais įstatymais. Jų kalcis dabar pageidaujamas Europoje, nes papildytas dar 73 mikroelementais, ši dermė yra raktas, kodėl žmogaus organizmas jį gerai pasisavina, kitaip kalcį galime gerti kilogramais – nuo to tik inkstai kenčia. Tokio kalcio japonai deda į kosmetikos produktus, papildus, gyvulių pašarus, štai mūsų aplankytas ledainės „Premarche Gelateria“ įkūrėjas Nobuo Nakagawa su juo gamina natūralius ledus, nes pagaliau įveikė savo dukrelės negalavimus.

Kai atsuku laiką atgal, suprantu budizmo posakį, kad viskas ateina, kai būni pasiruošęs. Dabar, kai mano sūnūs užaugo, – 22-ejų Tautvydas studijuoja matematiką Edinburge, 21-ų Justinas tarptautinius finansus ISM Vilniuje, – nusprendžiau daugiau laiko praleisti Japonijoje. Noriu geriau perprasti savo partnerius, pačią šalį, o ji tokia kitokia, kad iššūkių atsiranda kasdien.

Bet kodėl Japonija?

Kai su mama ir seserimi Alytuje atidarėme grožio saloną, žinojome, kad veiklą kreipsime giliau. Kaip tik susipažinau su kinų ambasadoriumi. Po vieno jam palankaus projekto diplomatas paklausė, kaip galėtų atsidėkoti. Juokais paprašiau atvežti kosmetologę iš Kinijos. Po trijų mėnesių sulaukiu skambučio: „Erika, atvežiau jums kosmetologę.“ Išvystu žavią Yandzi, bet ji nekalba lietuviškai ar bent jau rusiškai. Viešnia teigia, kad išmoks. Aš net primirštu ją, bet po penkių mėnesių sulaukiu skambučio, ir Yandzi rusiškai praneša išmokusi kalbą. Yandzi rankos fantastiškos – ją pamilo mūsų klientai. O kokį puikų permanentinį makiažą darydavo – į Alytų atvykdavo moterys iš Kauno ir visų apylinkių, tai buvo pati šios procedūros pradžia Lietuvoje. Yandzi vėliau sukūrė savo verslą, iki šiol gyvena Lietuvoje. Štai tokie tie rytiečiai. Visgi Kinijoje mes neužkibome ant kokio nors produkto – netikdavo kvapas ar tekstūra. O štai po vizito į Japoniją supratome, kad mums reikia tą nesuvokiamą kosmosą įsisavinti.

Erika Stankevičiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.
Erika Stankevičiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.

Kas nustebino?

Dabar mes jau išlepę, tačiau tada stulbino šukos, kuriomis šukuoji plaukus, o jos kartu formuoja ir veido ovalą; dėvi tampres – ir mažėja kūno apimtys. Mane iki šiol žavi, kad japonai viską daro iki smulkmenų apgalvodami, kad tik būtų patogu žmogui atlikti bet kokį veiksmą – gatvę pereiti, liftu pakilti, automobilį pastatyti, į sodą nueiti.

Vis pajuokauji, kad verslo partneriai padarys iš tavęs japonę. Ką turi galvoje?

Kiekviename žingsnyje turi taikytis prie jų. Kai kada tai stebina net nemaloniai, bet ilgiau pabuvęs, pasidomėjęs istorija supranti, kad jie patys laikosi griežtų taisyklių, tai jų kraujyje. Pateiksiu du pavyzdžius – iš šiandienos ir praeities. Kai Tokijuje gyvenančios bičiulės vaikas nepanoro avėti mokyklinių batų, leido jam autis kitus. Tėvai sulaukė priekaištingo mokytojos skambučio, todėl pamelavo, kad atžalai skauda koją. Mokytoja pasiūlė visgi apauti vaiką vienu mokykliniu batuku, o skaudamą koją įkišti į patogesnį. Mokytoja nejuokavo – japonai nemato čia nieko juokingo.

O štai nugirsta legenda, gimusi maždaug XV amžiuje: princesė pamilsta princą, kuris dieną nebūna žmogumi. Mergina paprašo mylimojo pasirodyti ir kitokiu pavidalu – juk jie taip myli vienas kitą. Rytą princesė pabudusi randa dėžutę, o joje – baltą žalčiuką. Iš nuostabos ir pasibjaurėjimo ji išmeta žalčiuką ant žemės, o tai ir yra princas. Jis taip įsižeidžia, kad palieka mylimąją ir jai niekada neatleidžia, nors ir kaip ši maldauja, – mergina, kančios veriama, sušių lazdelėmis prasiduria gimdą ir mirtinai nukraujuoja. Štai taip Japonijoje suprantama pagarba, tokia tvarkos ir disciplinos, kurios supratimas gyvas ir šiandien, kaina.

Galima to nepriimti – japonai to neprašo, bet, elgdamiesi su tavimi pagal savo supratimą, mainais tikisi ir tavo pagarbos kiekviename žingsnyje.

Štai ką tik per vakarienę daug šnekučiavomės su vienos kompanijos atstove – po penkiolikos metų bendradarbiavimo tą moterį pirmąsyk išgirdau, iki tol ji tik pasisveikindavo, nes visuomet šalia būdavo jos bosas.

Erika Stankevičiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.
Erika Stankevičiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.

Tiek metų bendradarbiauji su kai kuriais verslo partneriais. Gal užsimezgė draugystė?

Ir Europoje aukšto lygio verslo susitikimai vyksta be glėbesčiavimosi, šilumos. Bet japonai į svečius namo tikrai nepasikvies. Emocijos – neprofesionalumo ženklas. Jei esi jausmingas, kils įtarimas: gal sergi? Japonijoje svarbu tinkamai atlikti savo pareigas be jokių emocijų, nes čia sukurtas kokybiškas gyvenimas, socialinis komfortas.

Mano bičiulė, gyvenanti Japonijoje, pasakojo, kad su europiete drauge gali nuoširdžiai pasikalbėti, net aptarti su vyru kilusias problemas – juk moterys taip neretai pasiguodžia viena kitai. O štai su japone drauge ji to padaryti negali – nėra net žodyno, kurį būtų galima vartoti kalbant apie intymius dalykus, nėra europiečiams priimtinos terminologijos, leidžiančios atverti sielą. Dabar pati mokausi japonų kalbos – vertėjas brangiai kainuoja. Be to, derybose jausčiausi stipresnė, nes rytiečiai, privengdami svetimų, bando įjungti net ir nereikalingus saugiklius, o mokėdama kalbą galėčiau baimes išsklaidyti.

Pradėjai nuo grožio paslaugų teikimo, į ką išaugo šeimos įkurta įmonė?

Į prevencinę mediciną – šis terminas grožio srityje gana naujas. Kadangi medicina jau gali įveikti daugybę sutrikimų, mokslininkai iškėlė klausimą, ką daryti, kad iš viso jų nepatirtume. Japonija yra pirmaujanti pasaulyje šalis, kuri vartoja maisto papildus, pagamintus įvairiausiais pavidalais: nuo tablečių iki gėrimų ir net pyragaičių.

Bet, nors japonai pateikia detalią produkto klinikinę analizę, tinkamos anotacijos apie prekę negausi. Jie nekuria, vakarietiška rinkodaros kalba tariant, produkto legendos. Man patinka tokia nuostata. Kam reikalingos legendos? Klientas juk vertins tave pagal rezultatą. Legendą gali parduoti vieną kartą, tačiau dėl pirmo impulso, kad pritrauktum dėmesį. Vis tiek reikia suprantamo produkto aprašymo.

Pasaulyje sukurta tiek nuostabių dalykų grožiui bei sveikatai puoselėti, kodėl panirai į japonų sumanymus?

Vienam reikia žalio drabužio, kitas mėgsta raudoną. Taip jau susiklostė, kad verslą susiejau su Japonija, dabar jau smagu ir dėl įdirbio. Gal man tai net ne verslas, o pomėgis (šypsosi)... Smagu, kad Japonijoje susikūriau platų tinklą mokslininkų, iš kurių galiu sulaukti patarimo. Abejoju, ar Europoje man pavyktų suburti tokio aukšto lygio komunikacinę visuomenę.

Erika Stankevičiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.
Erika Stankevičiūtė/Asmeninio archyvo nuotr.

Nauja mano idėja – suburti japonų medikų ratą ir pasiūlyti savo klientams išsamią prevencinę diagnostiką nuo smegenų iki ląstelės. Jau skaičiavau: tokia diagnozė kainuotų kaip Lietuvoje, tik štai atskristi tektų. Taip padėjau savo tėčiui atsikratyti nugaros skausmo, įveikiau kai kuriuos savo pačios organizmo sutrikimus.

Įdomu tai, kad mūsų šalyje yra nemažai manančių, jog nieko neveikiu – nuperku kokį kremą prie japonų šventyklos ir atvežu perparduoti. Bet turiu tokią Dievo dovaną nuo mokyklos laikų. Kai įstojau į ekonomiką Vilniaus universitete penktuoju numeriu, daugelis nemaloniai stebėjosi – sakė, kad suveikė tėčio ryšiai, nes tuomet konkursai būdavo žvėriški.

Gal iš tiesų geriau gyvenime sekasi tiems, kurie atėjo iš palankios aplinkos – augo mylinčioje, pasiturinčioje šeimoje?

Į universitetą išvykau iš dviejų kambarių tėvų buto, su seserimi dalydavomės vienu stalu pamokoms ruošti, tik vėliau tėvai galėjo namą pasistatyti. Mano tėvų būdas toks: šeimai net ir neturint didelių finansinių įplaukų, visuomet jausdavau, kad mums viskas gerai. Spėju, kad ne materija, o dvasios būsena svarbiau. Gali kavą gerti greitojo maisto restorane, bet gali už tokią pačią sumą – ir prabangioje Tokijo Ginzos gatvėje. Greičiausiai tai ir tėvų įdiegta. Ko gero, ne šiaip mokydamasi mokykloje užsiėmiau fechtavimu, jau po mėnesio gavau trečią jaunučių atskyrį. Šiandien man keista, kodėl primirštas toks gracingas sportas.

Fechtavimas? Tai tarsi nedera su tavo ramybe – regis, niekas negali išmušti iš pusiausvyros.

Fechtavimas – strategija, o to reikia ir versle, minkštakūniai greit suvalgomi. Rapyra ir šiandien tinkamai pamosikuočiau (juokiasi).

Naujausi straipsniai