Prancūzų rašytojas, sportininkas François Henri Désérable: apie literatūrą, Dainių Zubrų ir Monmartrą

François Henri Désérable/Francescos Mantovani nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis
Publikuota: 2019-03-24 15:08
Prancūzų rašytoją, buvusį profesionalų ledo ritulininką François Henri Désérableʼį plačioji literatūros auditorija išgirdo 2017-ųjų rudenį, kai jo romanas „Toks ponas Piekielnis“ („Un Certain M. Piekielny“) buvo nominuotas net penkioms prestižinėms Prancūzijos literatūros premijoms. Jei prieš kelerius metus nebūtų atsitiktinai užklydęs į Vilnių ir visiškai atsitiktinai praėjęs pro Romaino Gary skulptūrėlę, šiandien šio romano tikriausiai nebūtų buvę. Kaip nebūtų buvę šio interviu Monmartre ir rašytojo viešnagės šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje.

Piekielnio istoriją pradedate nuo to, kad jūsų personažas atvyksta į Vilnių būti draugo santuokos liudininku. Tačiau šia fikcija toli pabėgate nuo tikrosios savo paties viešnagės priežasties...

Esu profesionalus ledo ritulininkas. Mano sportinė karjera ant ledo truko daugiau nei dešimt metų. Prieš penkerius metus pasaulio ledo ritulio čempionatas vyko Minske, tačiau Paryžiuje negavome lėktuvo bilietų ir nutarėme skristi į Vilnių, o iš jo Minską pasiekti traukiniu. Vilniaus geležinkelio stotyje per savo neatidumą buvau apvogtas, netekau dokumentų ir pinigų, taigi kurį laiką teko slampinėti jūsų sostinės gatvėmis. Šią nesėkmingą mano sportinę kelionę šiandien prilyginčiau posakiui „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Kai išėjęs pasivaikščioti patekau į Jono Basanavičiaus gatvę ir man prieš akis išniro batelį apkabinusio mažo berniuko skulptūrėlė su dvikalbiu užrašu po ja, gerokai nustebau: buvo sunku patikėti tuo, ką matau, – Romainas Gary. 

Tą pačią akimirką prisiminiau jo romaną „Aušros pažadas“, kurį perskaičiau dar būdamas septyniolikos ir kuris buvo ir tebėra privalomas Prancūzijos vidurinio mokslo programos kūrinys ir viena skaitomiausių knygų visoje Prancūzijoje. Jis tada padarė tokį įspūdį, kad kiekvieną puslapį skaičiau mėgaudamasis emocijų ir minčių gilumu bei jautrumu, ir iki šiol „Aušros pažadas“ man yra kaip geriausios literatūros pavyzdys. Būtent dėl jo gavau aukščiausią licėjaus baigiamojo egzamino įvertinimą. Vėliau skaičiau jį dar ne kartą – tai geros literatūros požymis, nes, anot Oscaro Wildeʼo, jei knyga neteikia malonumo skaitant ją antrą kartą, vadinasi, ji nebuvo verta skaityti ir pirmą. Kai prieš metus pasirodė režisieriaus Erico Barbier filmas „Aušros pažadas“ (su Charlotte Gainsbourg ir Pierreʼu Niney), eidamas į premjerą kiek nuogąstavau, ar tai nebus pernelyg akademiškas darbas, tačiau kinematografas nenuvylė.

O tada Vilniuje, stovėdamas prie skulptūros ir dar kartą skaitydamas įrašą metalinėje plokštelėje, iškart prisiminiau septintą romano skyrių, kur autorius dar kartą pamini Vilnių, kaip vėliau istorinės žinios leido suprasti, amžiaus pradžioje buvusį Wilno, Lenkijos dalį (tada stebėjausi dar ir tuo, kad Vilnius ir Wilno – tai tas pats miestas); kur atskleidžia savo žydės motinos maksimalius lūkesčius – ji tarsi užprogramuoja vaiko ateitį: tu būsi didis rašytojas, tu būsi Victoras Hugo (šiandien ji galbūt sakytų – tu būsi Pierreʼas Michonas), tu būsi ambasadorius, tu būsi antrasis Gabriele DʼAnnunzio (italų rašytojas ir politinis ir karo veikėjas, po Pirmojo pasaulinio karo palaikęs ryšius su Benito Mussolini ir kūręs fašistinę ideologiją, kuria vėliau rėmėsi ir Hitleris, aut. past.).

François Henri Désérable/Francescos Mantovani nuotr.
François Henri Désérable/Francescos Mantovani nuotr.

Kuo jums patrauklus pasirodė Romaino Gary „Aušros pažado“ personažas ponas Piekielnis, kad taip atkakliai, vėliau dar kelis kartus lankydamasis Vilniuje, ėmėte ieškoti jo autentiškumo pėdsakų Lietuvos archyvuose?

Mane pagavo azartas. Ir, praėjus vos kelioms savaitėms, grįžau į Vilnių. Kai esi Jono Basanavičiaus gatvėje, vos per kelis žingsnius nuo jos šešioliktu numeriu pažymėto pastato, kur su savo mama gyveno Romanas Kacewas, būsimasis Romainas Gary, negali pamiršti ir pono Piekielnio, jų kaimyno, apie kurį autorius septintame romano skyriuje rašo kaip apie žmogų, panašų į liūdną pelę, apie žmogų, kurio parudavusi barzda kvepėjo tabaku (vėliau išsiaiškinau, kad lenkiškai „piekielny“ yra „pragariškas“, „baisus“, „atgrasus“) ir kuris istorijos pasakotojo, taigi paties rašytojo, prasilenkdamas su juo laiptinėje, prašo, kad kai šis bus garsus ir susitiks su Anglijos karaliene, Prancūzijos prezidentu Charlesʼiu de Gaulleʼiu, Jungtinių Valstijų prezidentu Johnu Kennedy ir kitomis galingomis pasaulio figūromis, tegu pasako jiems, jog Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės šešioliktame name (dab. Jono Basanavičiaus g. 18, aut. past.), gyveno toks ponas Piekielnis. Kadangi „Aušros pažadas“ – autobiografinis romanas, aš buvau patikėjęs šio personažo realiu egzistavimu ir leidausi ieškoti istorinių jo pėdsakų. Tai dar vienas patvirtinimas, kad rašytojas Gary yra nepralenkiamas mistifikuotojas, kurio užrašyta bet kokia fraze gali patikėti net ir pats racionaliausias istoriografas.

Nebereikia stebėtis, kad šis autorius sugebėjo taip sumėtyti pėdas, kad dukart gautų Goncourtʼų premiją – sykį kaip Romainas Gary ir kitąkart kaip Émileʼis Ajaras. Akivaizdu, kad Romainas Gary herojaus pageidavimą apie jį pranešti visam pasauliui sukūrė kaip užuominą į Nikolajaus Gogolio „Revizoriaus“ personažus Bobčinskį ir Dobčinskį: šie irgi revizoriaus prašo, kad žinia apie jų buvimą pasaulyje, apie jų, mažų ir neįtakingų žmogelių, gyvenimą mažame miestelyje nuskrietų iki generalgubernatoriaus.

Romainas Gary tarsi pasinaudojo mano lengvatikyste, švelniai apgavo ir suvedžiojo, aš ištisas valandas leidau Vilniaus archyvuose, akylai tyrinėjau Didžiosios Pohuliankos gatvės šešiolikto namo gyventojų registrą, vildamasis aptikti Piekielnio pavardę... Iki pat paskutinės paieškų akimirkos buvau įsitikinęs, kad toks žmogus iš tikrųjų gyveno, juo labiau kad ir pats rašytojas įtaigiai romane tvirtina, jog ponas Piekielnis savo gyvenimą baigė Antrojo pasaulinio karo metais ištremtas į koncentracijos stovyklą ir nunuodytas dujų kameroje... Ir vis dėlto tai buvo mistifkacija. Būtent ji įkvėpė ir sustiprino mano ambiciją parašyti romaną „Toks ponas Piekielnis“. Ir paakino suprasti, kokia trapi riba tarp fikcijos ir tikrovės, tarp mūsų vaizduotės ir realiai apčiuopiamo pasaulio. O gal tos ribos net nėra?

Kokį šiandienės Lietuvos įvaizdį buvo suformavusi žiniasklaida, socialinės medijos iki jūsų pirmo vizito į Vilnių?

Dainius Zubrus! NHL ledo ritulininkas, dešiniojo krašto ir centro puolėjas. Taigi šis talentingas sportininkas buvo vienintelis, kuris kėlė tam tikrų asociacijų išgirdus Lietuvos vardą. Kaip jau sakiau, į Vilnių patekau atsitiktinai. Prisipažinsiu, nežinau, ar kada nors būčiau aplankęs jūsų šalį, taip pat ir jos sostinę, jei ne minėtas kuriozinis atvejis geležinkelio stotyje, nes niekada neketinau čia atvykti. Paprastai prieš kur nors važiuodamas stengiuosi iš anksto susipažinti su vietomis, kurias žadu aplankyti, todėl netingiu panaršyti internete.

Šiuo atveju Vilniaus neguglinau, jo įsivaizdavimas buvo labai stereotipinis ir blankus: maniau, pasitiks pilkas Rytų Europos miestas, vis dar bundantis po ilgų sovietinės okupacijos metų. Kažkada buvau lankęsis Minske, taigi ir Vilnių įsivaizdavau labai panašų. Tačiau vos tik įžengęs į senamiestį turėjau pamiršti visus stereotipus: jaučiausi patekęs į labai spalvingą, šviesų ir labai europietišką barokinį miestą su begale pačių gražiausių kavinių ir stilingų butikų, meno galerijų, puikių muziejų. Jūs turėjote tokį talentingą skulptorių – Romą Kvintą: šį vardą labai gerai įsidėmėjau, nes sunku įsivaizduoti kitokį Romaino Gary atminimo įamžinimą, nei tai padarė Romas.

Šiandien labai didžiuojuosi, kad mano mylimiausias pasaulio rašytojas 1914 metais gimė jūsų mieste ir kad ši žinia leido dar labiau praplėsti akiratį ir turėti dar vieną svajonę čia vėl kada nors apsilankyti. Prancūzų rašytojas man, kaip buvusiam sportininkui, artimas ne tik kaip literatūros žmogus, bet ir kaip tikro pasiaukojamo vyriškumo, drąsos ir narsos etalonas: karo lakūnas, sužeistas per Antrąjį pasaulinį karą, diplomatas, kovojęs už taikius pasaulio konfliktų sprendimus, visada demonstravo savo bebaimį charakterį – profesionalusis sportas be šios savybės iš esmės taip pat neįmanomas.

François Henri Désérable/Francescos Mantovani nuotr.
François Henri Désérable/Francescos Mantovani nuotr.

Ledo ritulininkas – rašytojas: prieš pasirodant jūsų romanui „Toks ponas Piekielnis“, esate sulaukęs literatūrinių apdovanojimų už dar dvi knygas: „Tu parodysi mano galvą žmonėms“ (2013 m.) ir „Evaristas“ (2015 m.).

Buvau užprogramuotas sportininkas, nuo penkerių augau ant ledo, kasdien laukdavau skambučio, skelbiančio pamokų pabaigą, kad galėčiau lėkti į čiuožyklą, nes mano tėtis savo jaunystę taip pat paaukojo ledo rituliui, buvo klubo „Gothique dʼAmiens“, kuriame pusę savo karjeros laiko žaidžiau ir aš, treneris ir prezidentas, o šiuo metu vadovauja vienai medicinos tarnybai; mama, Raudonojo Kryžiaus darbuotoja, taip pat su literatūra bei menu neturėjo nieko bendra; o ir senelis iš tėčio pusės užsiėmė smulkios bižuterijos verslu, iš mamos pusės – venecijietis, buvo gondolininkas (mirė labai anksti, jo net neteko pažinoti), taigi, galima sakyti, kad namuose knygų nebuvo.

Sutelkęs jėgas ir dėmesį sukoncentravęs į varžybas bei treniruotes, keliaudamas iš vieno licėjaus į kitą, baigiamosiose vidurinės mokyklos klasėse atradau skaitymo malonumą – tokį, kad mane įtraukdavo net ir didelės apimties Alexandreʼo Dumas romanai. Negana to, kūrinys, kuris galėtų atsakyti į klausimą, kodėl šiandien esu rašytojas, – tai prancūzakalbio šveicarų rašytojo Albertʼo Coheno septynių dalių keturtomis romanas „Viešpaties gražuolė“, parašytas 1930-aisiais, tačiau išleistas (gerokai redaguotas) tik 1968-aisiais. Prancūzai šią intymios meilės tetralogiją vadina romanu-upe, o man jis dar ir neprilygstamas vaizdingos kalbos lobis, primenantis „Giesmių giemę“. Kai jį perskaičiau, man buvo aštuoniolika ir buvau ką tik perėjęs į profesionalųjį ledo ritulį. Tuo labai didžiavosi mano tėtis, ambicingu charakteriu, akivaizdu, jis labai panašus į Romaino Gary motiną.

Taigi jūs – rašytojas...

Gyvendamas Lione daug skaičiau. Taip pat supratau, kad, priešingai nei sportas, literatūra neturi aiškių vertinimo kriterijų. Taigi atsiranda daugiau laisvės ir drąsos improvizuoti. O minėta „Viešpaties gražuolė“ sužadino ne tik skaitymo, bet ir rašymo malonumą. Šis romanas leido pajusti, kaip svarbu rašytojui turėti savitą individualų stilių, kalbėjimo tembrą, ritmą, tam tikras pauzes, tam tikrą artikuliaciją, būtiną skaitytojo dėmesiui išlaikyti.

Supratau, kad muzikos žanrams būdingi dalykai yra būdingi ir literatūrai. Rašymas, kaip ir skaitymas, tam tikra veikla tapo taip pat nuo aštuoniolikos, o prieš septynerius metus už novelę „Clic! Clac! Boum!“, kuri pasakoja apie paskutines Prancūzijos revoliucijos veikėjo, advokato ir teisingumo ministro Georgesʼo Jacquesʼo Dantono gyvenimo valandas laukiant giljotinos, buvau apdovanotas jaunųjų prancūzų kalba rašančių rašytojų prizu. Giljotinos ir Prancūzų revoliucijos temos man nuolat kelia daug filosofinių klausimų, žadina emocijas, todėl apie tai kalbu ir romane „Tu parodysi mano galvą žmonėms“. Tai irgi to paties Dantono paskutinė frazė, išdidžiai ištarta prieš pat giljotinavimą. Į knygą sudėjau dešimt pasakojimų, atskleidžiančių psichologinę būseną tų, kurie tuoj tuoj eis ešafotu.

Rašydamas biografinį romaną „Evaristas“ taip pat rėmiausi istorine asmenybe – vienu garsiausių Prancūzijos matematikų, kuris gyveno XIX a. pradžioje, padėjo abstrakčiosios algebros pagrindus, pirmasis sukūrė matematinį „grupės“ terminą, tačiau sulaukęs dvidešimties žuvo dvikovoje (manoma, kad buvo įsipainiojęs į meilės intrigą), – Évaristeʼu Galois. Nors šis žmogus, artimai pažinojęs rašytojus Alexandreʼą Dumas, Gérardʼą de Nervalį, parašė vos šešiasdešimt puslapių savo mokslo darbų, tačiau to pakako, kad tie darbai po mirties būtų pripažinti, o jų autorius taptų svaria Prancūzijos istorijos dalimi.

François Henri Désérable/Francescos Mantovani nuotr.
François Henri Désérable/Francescos Mantovani nuotr.

Romano „Toks ponas Piekielnis“ prologu pasirinkote vos dviejų žodžių frazę: „Pilkoms pelėms.“ Ką ji reiškia?

Pilkos pelės – tai mes patys, tai mūsų kaimynai, su kuriais prasilenkiame laiptinėse, liftuose, prie šiukšlių konteinerių, vieni kitiems murmėdami „labas rytas“. Tačiau mes nežinome vieni kitų svajonių, gyvenimo lūkesčių ar rūpesčių, neužčiuopiame jausmų, mus sieja tik tie patys takai takeliai, keliai keleliai, todėl ir atrodome kaip pilkos pelės – juk kuo nuo jų skiriamės tarpusavio elgesiu viešose ar pusiau viešose erdvėse. Nuo pat vaikystės mano kasdienybė buvo labai disciplinuota: mokslas ir ledas.

Niekada nekildavo minčių, kad galėčiau slampinėti su bendraamžiais po miestą, kad užsisėdėčiau kavinių terasose ar naktinių klubų rūsiuose. Bet tuo pasirinktu režimu buvau labai patenkintas, nesijaučiau atstumtas ar atskirtas nuo savo generacijos. Nors tėčio linkėjimas „tu būsi olimpinis čempionas!“ (prisiminkime Romaino Gary motinos imperatyvus) neišsipildė, tačiau sportas man davė daug, suteikė pasitikėjimo savimi ir išdidumo, kad šiandien galėčiau būti rašytojas. Kai kovoji su žodžiais, frazėmis, atskirais tekstų pasažais, daraisi panašus į sportininką. Rašyti romaną – tai tarsi bėgti maratoną.

Iš ko paprastai susideda jūsų diena?

Mano diena čia, namuose Monmartre, vos per kelis žingsnius nuo Švč. Jėzaus Širdies bazilikos, prasideda lengvais pusryčiais ir rašymu. Beje, turiu išsiugdęs įprotį, galima sakyti, ritualą: prieš pradėdamas rašyti ir jau atsitraukęs nuo kompiuterio, būtinai turiu nusiplauti rankas. Per pietus dažniausiai su kuo nors susitinku, pavyzdžiui, šiandien pietavau su vienu savo bičiuliu, taip pat rašytoju, po pietų visada skaitau – tam skiriu bent keturias penkias valandas per parą, nes tai yra didelė minčių mankšta ir vaizduotės lavinimas.

Skaitymas yra ir didelė privilegija, ir labai svarbi rašytojo darbo dalis – nepažįstu nė vieno romanų kūrėjo, kuris nebūtų aistringas skaitytojas. Pastaruoju metu mano, kaip skaitytojo, taikinys – argentiniečių rašytojas Jorge Luisas Borgesas. Esu susikūręs instagramą ir tinklaraštį, tačiau jais labiau rūpinasi mano žmona, postindama nuotraukas ir fiksuodama įvykius, kuriuose dalyvauju, viešindama publikacijas, susijusias su mano kūryba. O pavakarėmis ir vakarais dažniausiai „išeinu į gyvenimą“: leidėjai ir knygynų šeimininkai organizuoja susitikimus su skaitytojais, kviečiasi į savo laidas įvairios televizijos... Vilniaus knygų mugė – vienas iš tų renginių, kuris taip pat papildo įvykių rinkinį „iš ko susideda mano dienos“. Niekas kitas taip neįkvepia, kaip skaitymas ir kelionės.  

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai