Prancūzų muzikos dievas Michelis Legrandas – Ištikimas melodijai

Michelis Legrandas
Michelis Legrandas
Šaltinis: Žmonės
2019-03-03 14:44
AA

Prancūzų muzikos dievas Michelis LEGRANDAS (1932–2019) buvo triskart vedęs (trečiąkart – tikrą kunigaikštytę) ir nestokojo moterų dėmesio. Bet, jo žodžiais, melodija – vienintelė mylimoji, kuriai visada buvo ištikimas.

Ir ji atsilygino tuo pačiu – seni geri filmai „Merginos iš Rošforo“, „Šerburo lietsargiai“, „Teheranas 43“, „O dabar... ponios ir ponai“, „Gatavi drabužiai“, „Tomo Krauno afera“ ir daugybė kitų nebūtų tokie paveikūs ir tikriausiai nebūtų sulaukę tokios sėkmės, jei juose neskambėtų už širdies griebiančios Legrand’o melodijos. Kompozitorius, dirigentas, aranžuotojas, džiazo muzikantas, dainininkas – atrodo, septynios natos buvo sukurtos tam, kad Legrand’as iš jų dėliotų savo visatą. 

Per visus gyvenimo metus jis sudėliojo apie 800 melodijų 250 kino ir televizijos filmų, išleido šimtą albumų, bendradarbiavo su tokiais muzikos grandais kaip Édith Piaf, Charlesas Aznavouras, Frankas Sinatra, Liza Minnelli, Barbra Streisand. Pelnė tris „Oskarus“ (buvo nominuotas šešiems) ir penkis „Grammy“. Ir, regis, nespėjo pasenti – dirbo iki paskutinės minutės, kol dėl plaučių infekcijos atsidūrė ligoninėje. Deja, taip ir nepasveiko. Rudenį jis rengėsi pasirodyti Londono karališkojoje Alberto salėje. Koncertas, suplanuotas rugsėjo 20 dieną, neatšauktas, tik bus skirtas sausio 26-ąją išėjusio kūrėjo atminimui. Aštuoniasdešimt septintojo gimtadienio, kurį turėjo sutikti vasario 24-ąją, jis taip ir neatšventė.

Pasak pastaruosius jo koncertus rengusios prodiuserės Claire de Castellane, maestro nebijojo mirties ir apie ją kalbėjo. Tikino, kad ji verčia jaudintis – taip nerimauja atlikėjai, eidami į sceną, – bet nekelia siaubo. Ir labai ilgėjosi išėjusių draugų – kai gyveni taip ilgai, kaip jis, bičiuliai dingsta vienas po kito. Ir tai – didžiausias skausmas. „Žmonės, kuriuos mylėjai ir dievinai, išeina, o tu nieko negali padaryti. Esi visiškai bejėgis. Tu apgailėtinai gyvas, o jie mirę. Ir tai vienintelis dalykas, kuris be galo skaudina“, – sakė jis viename interviu.

Vaikystė tarp plokštelių

Galima sakyti, kad be muzikos nebūtų buvę ir paties Michelio: abu jo tėvai – muzikantai. Tėvas – Raymondas (1908–1974) – kompozitorius, dirigentas. Motina Marcelle Ter-Mikaëlian – profesionali pianistė, garsaus dirigento Jacques’o Héliano sesuo. Beje, šis ir supažindino Raymondą su Marcelle.

Legrand’ų namuose nuolat skambėjo muzika, bet – kaip neretai atsitinka menininkų šeimose – nebuvo laimės. Kai Micheliui buvo treji, tėvas išėjo iš namų. Trapioji Marcelle turėjo viena rūpintis ir Micheliu, ir jo seserimi. Christiane Legrand irgi tapo dainininke, be kita ko, ji dainavo garsiuosiuose filmuose, kuriems muziką ir dainas kūrė brolis, – dubliavo juose vaidinančias aktores.

Kol mama dirbo, mažajam Micheliui teko pačiam rūpintis pramogomis. Namie beveik nebuvo žaislų, tik pianinas, ir vaikis smaginosi mėgindamas atkartoti per radiją girdėtas melodijas. Linksma buvo ir senelio Sarkiso Ter-Mikaëliano namuose Anjere prie Senos, kur Marcelle su vaikais gyveno šešerius metus. Kiekvieną sekmadienį anūkas su seneliu eidavo į bažnyčią, o laisvalaikiu leisdavo gramofono plokšteles – Sarkisas, kaip ir visa šeima, dievino muziką ir turėjo didžiulę jų kolekciją.

Kaip jau suaugęs yra sakęs kompozitorius, „buvau geras mokinys, bet nedidelio ūgio. Vaikystėje mane mušė, nekenčiau žiauraus berniūkščių pasaulio, o mokykla gąsdino. Mane išaugino mama ir senelė. Šalinausi žmonių, turėjau tik savo pianiną, prie jo leisdavau dienas. Klausiausi radijo ir neidavau į pamokas“.

Laimei, dešimtmetis Legrand’as įstojo į Paryžiaus konservatoriją ir atsidūrė tarp savų. Ir atsidavimas muzikai buvo atlygintas – konservatoriją jis baigė su pagyrimu ir netrukus gavo pasiūlymą akompanuoti prancūzų dainininkui ir kino žvaigždei Maurice’ui Chevalier. Mesjė Chevalier ir jaunasis pianistas (juos skyrė daugiau kaip keturiasdešimt metų) apkeliavo pusę pasaulio.

Pranašas – ir savame krašte

1954 metais, būdamas vos 22-ejų, Michelis išleido pirmąją instrumentinių kompozicijų plokštelę „I Love Paris“. Amerikiečių aistra prancūziškam stiliui – ne nūdienos mados reikalas: „I Love Paris“ buvo populiariausių muzikos kūrinių lyderė ir perkamiausias instrumentinės muzikos albumas, kuris patiko ir Prancūzijoje, ir už Atlanto. Talentu apdovanotasis gali būti pranašu ir savame krašte, tiesa, iki tam tikros ribos – pavyzdžiui, snobiškoji „Grand Opéra“ nepanoro bendradarbiauti su Legrand’u. Teatro vadovai buvo įsitikinę, kad džiazo muzikantas ar kino kompozitorius negali rašyti rimtosios muzikos. Faktą, kad Michelis baigė Paryžiaus konservatoriją, garbieji ponai tarsi pamiršo.

Tais pačiais metais jis įrašė pirmąjį kino garso takelį – tai buvo romantinė drama „Les amants du Tage“ („Tacho upės meilužiai“, arba „Meilužiai iš Lisabonos“). Paskui buvo septyni Jeano-Luco Godard’o filmai, darbas su Jacques’u Demy, „Šerburo lietsargių“, „Merginų iš Rošforo“, „Asilo odos“ kūrėju, vėliau – karjera Holivude.

Jau „Šerburo lietsargių“ pakako, kad Legrand’as patektų į kino istoriją. Filmas su neprilygstamąja Catherine Deneuve ir Anne Vernon, dainuojančia Michelio sesers Christiane balsu, buvo apdovanotas Kanų festivalio „Auksine palmės šakele“, o jo melodijos – ir šiandien nesenstantys šlageriai ir įkvėpimo šaltiniai.

Septintojo dešimtmečio viduryje Michelis Legrand’as uždainavo pats – nusibodo, kad žiūrovai visada mato jo, pianisto, nugarą, o jis jų nemato visai. Balsas nebuvo itin stiprus, bet nuoširdi maniera patiko klausytojams. Pavyzdžiui, 2013-aisiais su operos dainininke Natalie Dessay įrašytas albumas „Entre elle et lui“ tapo auksinis – prancūzai nupirko daugiau nei 50 tūkstančių kopijų. O juk Legrand’ui tuomet jau buvo aštuoniasdešimt vieni, tačiau kada amžius buvo kliūtis kalbėti ir dainuoti apie meilę?

Tarp jo ir jos

Būtent taip galima išversti minėto albumo pavadinimą. O Legrand’o jausmų istorija išties kinematografiška.

Su didžiąja gyvenimo meile aktore Macha Méril (78) jie susipažino 1964-aisiais – abu buvo Prancūzijos delegacijoje, vykusioje į kino festivalį Brazilijoje. Kopakabanos paplūdimyje Michelis ir pastebėjo gražuolę Machą. Méril žodžiais, tai buvo platoniškas romanas, kuris prasidėjo ir baigėsi ten pat, Rio de Žaneire.

Jie abu taip nutarė – muzikantas buvo vedęs, Paryžiuje jo laukė žmona Christine Bouchard ir du sūnūs – Hervé ir Benjaminas – bei dar viena atžala, dukra Dominique Rageys, – kito meilės romano vaisius. O Macha – Marija Gagarina, kunigaikščių Gagarinų, kurie žlugus Rusijos imperijai bėgo nuo bolševikų į Paryžių, atžala, rengėsi tekėti už sužadėtinio italų režisieriaus Gian Vittorio Baldi.

Macha ir Michelis dar kartą susitiko po penkiasdešimties metų – jau nugyvenę ištisus gyvenimus. Per tą laiką abu spėjo išsiskirti – Legrand’as net dukart, ir dar sykį tapti tėvu. Įdomu, kad abu jo sūnūs susiejo gyvenimą su muzika: Hervé Legrand’as (66) – pianistas, kompozitorius, Benjaminas (56) – dainininkas ir šokėjas. Dukros apskritai pasirinko nepaprastą kelią: Dominique Rageys (66) su vyru – Maroko ralio „Maroc Classic“ įkūrėjai, Eugénie Angot (48) – tituluota jojikė.

Macha irgi išaugino sūnų (ir tris vyro vaikus iš ankstesnės partnerystės), santuoka su Baldi nutrūko. Grįžusi į Paryžių ji vaidino „Bouffes Parisiens“ teatre. O vieno iš spektaklių atėjo pažiūrėti Michelis.

Vėl vienas kitą atradę įsimylėjėliai nebesiskyrė. Legrand’as paliko ilgametę draugę arfininkę Catherine Michel (70) ir pasipiršo senai meilei. 2014 metų rudenį Monake pora susituokė. Sprendimą patvirtino dar ir Dievo akivaizdoje: religinė ceremonija vyko Aleksandro Neviškio sobore Paryžiuje, o norėdamas vesti Machą katalikas Legrand’as net tapo stačiatikiu. Toje pačioje šventovėje su juo ir buvo atsisveikinama.

Beje, sulaukęs garbaus amžiaus jis keitė ne tik tikėjimą, bet ir pilietybę – 2011 metais tapo amerikiečiu ir paprašė atleisti nuo ištikimybės Prancūzijai. Tačiau vis tiek paskutine jo prieglobsčio vieta tapo legendinės Per Lašezo kapinės. Antra vertus, kaip sakė pats Legrand’as, mirtis – tai ne pabaiga. Gyvenimas tęsiasi ir po jos – tik kitokiu būdu.