Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vakaro skaitiniai: Emmos Haughton „Dabar tu mane supranti“

Emma Haughton „Dabar tu mane supranti“
„Skaitymo valandos“ nuotr. / Emma Haughton „Dabar tu mane supranti“
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Aušrinė Skėrytė – VU leidybos ir reklamos antrakursė, jau beveik trejus metus gyvuojančio tinklaraščio „Skaitymo valandos“ autorė. Knygų apžvalgas pradėjo kelti sulaukusi šešiolikos ir, kaip pati sako, sustoti neketina. „Tai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, kiekvieną laisvą akimirką leidžiu arba skaitydama, arba rašydama“, – pasakoja Aušrinė. Dalijamės jos apžvalga Emmos Haughton knygai „Dabar tu mane supranti“.

„Skaitymo valandos“ nuotr./Aušrinė Skėrytė, tinklaraščio „Skaitymo valandos“ autorė
„Skaitymo valandos“ nuotr./Aušrinė Skėrytė, tinklaraščio „Skaitymo valandos“ autorė

Trumpa, siužeto beveik neatskleidžianti, bet smalsumą kelianti anotacija, skoningas, subtilus viršelio dizainas, prierašas, jog psichologinis trileris sukurtas remiantis tikrais faktais – nieko nuostabaus, kad romanas atsidūrė mano rankose. Perskaičiau jį per vieną dieną, o užvertus paskutinį puslapį istorija dar gana ilgai neapleido minčių. Ne todėl, kad buvau nustebinta siužeto vingių – negalėjau liautis galvoti apie skaudžius potyrius ir kaip jie veikia žmonių likimus.

Pasakojimo centre figūruojančios Hanos draugas, būdamas vos trylikos, dingsta be menkiausio pėdsako ir praėjus trejiems kančios, skausmo ir (ne)vilties kupiniems metams, apie Denį Gelerį vis dar nėra jokių žinių. Skaitydami knygą būsite supažindinti ir su dabartimi, ir protarpiais nukelti į praeities įvykius, todėl netrukus sužinosite visą tyrimo eigą ir imsite koja kojon žengti su kūrinio veikėjais. Kas slepia tamsias paslaptis?

Romano veiksmas rutuliojamas lėtai, tvyro melancholiška nuotaika, didžiąją siužeto dalį, rodos, nieko nevyksta, bet kartu, žvelgiant per jausmų ir emocijų prizmę, vyksta labai daug. Patiems nekantriausiems skaitytojams, trokštantiems čia ir dabar išsiaiškinti tiesą, tas delsimas gali kišti koją. Antra vertus, be jo nebūtų taip įtaigiai atskleistas vidinis kūrinio veikėjų pasaulis.

Kalbant apie paslaptis, jas perpratau gana greitai ir laukiau, ar mano spėlionės pasitvirtins. Manyčiau, taip nutiko dėl to, kad kreipiu dėmesį į kiekvieną smulkmeną, įtarinėju visus veikėjus, esu atvira net pačiai beprotiškiausiai, absurdiškiausiai skambančiai teorijai, nes o kas, jeigu? Bet nusivilti, įspėjus tiesą dar prieš ją atskleidžiant, neteko – istorija apie šiurpius, tikrais faktais paremtus įvykius palietė širdį ir suteikė peno apmąstymams.

Beje, romano finalas paliko nemažai erdvės interpretacijoms. Savaime suprantama, daugiau atsakymų bei apibrėžtumo norisi visada, bet, pripažinkime, jo trūkumas neretai prideda savotiško šarmo – taip nutiko ir šįkart. Be to, buvo galima susikurti tiek pabaigų, kiek tik norėjosi, ir išsirinkti sau labiausiai patikusią ar romanui tikusią interpretaciją.

Reziumė: knygą įtraukiu į rekomenduotinų skaityti sąrašą. Žvelgiant vienaip, tai gana lengvas, greitai skaitomas psichologinis trileris, antraip – susimąstyti verčiantis, gerokai sukrėsti ir nustebinti potencijos turintis kūrinys. Beje, tikrais faktais paremta istorija įkvėpė ne tik Emmą Haughton – sukurti ir du dokumentiniai filmai. The Chameleon prisistatytas 2010 m. Tribeca filmų festivalio metu, o antrasis (The Imposter) pasirodė 2012 m. Ir vienas, ir kitas leis artimiau susipažinti su Frédérico Bourdino istorija, dar kartą išgyventi panašaus likimo ištiktos šeimos tragediją. Be to, juose yra niuansų, praplėsiančių akiratį, dėl kurių geriau suprasite knygoje paliestus kai kurių veikėjų motyvus, o galbūt gausite atsakymus į romane paliktus arba pačių sau užduotus klausimus.

Daugiau knygų apžvalgų rasite tinklaraštyje „Skaitymo valandos“.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt