Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Violeta Mičiulienė. Nesmerk ir netikėk niekuo, kol nepamatei savo akimis

Violeta Mičiulienė
Asmeninio albumo nuotr. / Violeta Mičiulienė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Mano kaimynė nerealaus kruopštumo žmogysta. Jos dėka gėlėmis apsodintas darželis man leidžia tikėti, kad aš gyvenu name, o ne bute.

Tačiau pastaruoju metu nesitverdama pykčiu matau, kaip kasdien jis visas apdrabstytas šiukšlėmis. Maišeliais nuo traškučių, ledų, saldėsių. Žodžiu tuo, kas lieka nuo košmaro, kurį valgo vaikai, kai tėvai to nemato. O juk gyvenu šalia gimnazijos... Kasdien burbėdama renku jas ir kemšu į šiukšliadėžę, gailėdama savo darbščiosios kaimynės.Tačiau kitą dieną vėl tas pats...

Galvoje kilo planas-chuliganas. Pasislėpusi nufilmuoju visą gėdingą procesą. Pasigaunu jaunuosius parazitėlius ir... bus jiems ilga kaip šimtmečiai diena, kurią jie ilgai prisimins. Išklausys žabagraužiai paskaitą apie tai, kaip jie naikina mūsų planetą.

Bet toks keistas kazusas... Mokinių atostogos, nė vieno teršėjėlio nesimato, o darželyje vėl šiukšlės! Tai ką - jie ateina naktį?! Man miegant primėto šiukšlių ir dingsta pilnaties taku? Nusprendžiau: nevalgysiu, nemiegosiu, bet juos pagausiu. Nors vieną...


Ir šiandien įvyko...PAGAVAU... Jas abi. Man iš pradžių pasirodė, kad sesės. O gal mama su dukra? Nes abiejų šlykštūs snukiai vienodi. Pirmoji priėjo storoji. Kažkaip labai jau svyrinėdama į šonus, lyg turėtų stiprų artritą. Antroji visai kliša. Net keista, kaip iš viso paeina. Ir pradėjo neršti po šiukšliadėžę. Nežinau, kaip turi būti išalkęs, kad taip ten nerštum. Be jokios pagarbos sau ir gyvenimui. Šiukšlės vėl lėkė į mūsų darželį. Stovėjau sustingusi, nes.... man kažkodėl nekilo kojos jų gaudyti. Man sąžiningai buvo gaila. Tų abiejų...pasišiaušusių...varnų. Snapais jos taršė mano suneštas atgal šiukšles, net nesuprasdamos, kad čia tos pačios, jau praėjusios jų „reviziją".

Gal jos nežino, koks dabar metas? Kad mums Gavėnia, vaikams - atostogos ir kad geriau jau po Velykų atklibinkščiuoti saldžių bundžių. Nors iš tikro geriau jau tegul nesirodo, nes jų abiejų snukius aš gerai įsidėmėjau.

Žiūrėjau ir galvojau: ir ko mane išmokė šis įvykis?

Atsakymas: „Nesmerk ir netikėk niekuo, kol nepamatei savo akimis".

Visai graži pamoka prieš Velykas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt