Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaiva Rykštaitė. „Emilijoje iš Laisvės alėjos“ yra labai paveikių akimirkų – kai aktoriai nekalba

Vaiva Rykštaitė
Jamie Cadiente nuotr. / Vaiva Rykštaitė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

„Na, mielasai, atleisk. Sumauta buvo diena.“ Jūs kalbatės taip su savo artimaisiais? Aš irgi ne. Nei su tolimais, nei su nepažįstamais, o kartais net laiškuose, nors ir nenorom, vietoje taisyklingojo „na“ man išsprūsta buitiškas, kalbininkų deginamas laužuose, bet užtat toks savas „nu“.

Ir nieko negaliu sau padaryti. Tačiau pasaulyje yra tokia vieta, kur žmonės kalbasi garsiai ir išraiškingai vartodami ne tik „na“, bet ir kitus taisyklingus, šiaip jau kasdienybėje praktiškai negirdimus žodelius. Tačiau, nors ir kaip stengiasi, tie žmonės skamba dirbtinai. Panašu, kad jie ir patys dažnai netiki savo žodžiais, bet kažkodėl tartum iš paskutiniųjų mėgina įtikti lietuvių kalbos komisijai. Žinote, kur gyvena tie žmonės? Ogi lietuviškuose filmuose! Paradoksalu, tačiau stebint aktorius ekrane keista gėda apima ne dėl savo pačios šnekos netobulumo, bet būtent dėl perdėm teatrališkos, literatūriškai egzaltuotos veikėjų kalbos manieros. Na, neįtikina, nors tu ką.

Nesupraskite manęs klaidingai. Esu visomis keturiomis už taisyklingą, gražią ir grakščią lietuvių kalbą! Todėl nuolat draugams primenu, kad „nesu“ rašomas tik su viena „e“, o po „kad“ jokiu būdu nevartotina bendratis, ir turbūt viena pirmųjų Lietuvoje įpratau garsiai ir išdidžiai sakyti „glotnutis“, „asmenukė“ ir „grotažymė“.

Bet filmai! Juk kiekvieno kino režisieriaus misija yra įtikinti pasakojama istorija, o ne įsiteikti kalbininkams. Na, gerai, prisipažįstu, šios mintys kilo pasižiūrėjus „Emiliją iš Laisvės alėjos“. Nors ir nebuvo taip blogai. Didžiąją filmo dalį norėjosi verkti ir teko vis ryti tą graudulio gniutulą gerklėje, vadinasi iš esmės filmas savo misiją atliko. Čia yra labai paveikių akimirkų, ypač skambant Vytauto Kernagio dainai, ar pagrindiniams herojams besibučiuojant, mylintis...

Nors ir nebuvo taip blogai. Didžiąją filmo dalį norėjosi verkti ir teko vis ryti tą graudulio gniutulą gerklėje, vadinasi iš esmės filmas savo misiją atliko. Čia yra labai paveikių akimirkų, ypač skambant Vytauto Kernagio dainai, ar pagrindiniams herojams besibučiuojant, mylintis...

Žodžiu, visur, kur jie nekalba. Ir jeigu užstalėje teatro aktoriams dar galima atleisti jų kalbos teatrališkumą, tai manęs jau niekas neįtikins, kad KGB koridoriuose agentai taisyklingai ir raiškiai tarė, pavyzdžiui, žodį „literatūra“.

Viena vertus, lyg ir nesinori kabinėtis prie smulkmenų, ypač pripažįstant, kad filmo siužetas kėlė smalsumą ir nuo pirmos iki paskutinės akimirkos ant kūno pasišiaušusių gyvaplaukių pavidalu manyje kilo patriotiškų jausmų audros. Tačiau čia išsyk prisimenu kitą neseniai matytą Holivudo produktą – „Free state of Jones“. Filmas irgi istorinis, apie civilinį karą JAV pietuose. Be kitų gėrybių šią juostą labai puošė herojų kalba – originali, netaisyklinga; aktoriai turbūt gerokai pavargo, kol išmoko pietietiško slengo. Ir to rezultatas – puikus, o žiūrint filmą visą laiką neapleido autentikos įspūdis.

Sakysite, nėra ko lygintis su Holivudu? Donatas Ulvydas tai turėtų priimti tai kaip komplimentą. Ypač turint omeny, kad lietuviškai filmai lėtai, bet vis tik skinasi kelią į tarptautinius vandenis. Štai JAV "Netflix" kinotekoje jau galima rasti ir Alantės Kavaitės „Sangailės vasarą“, ir Igno Jonyno „Lošėją“... Vėl sakysite, jau kas kas, bet užsieniečiai lietuviškos kalbos tai neperpras. Bet juk tai turi rūpėti mums patiems! Štai kitas pavyzdys: 1966 metais rusų režsieriui Sergėjui Bondarčiukui kuriant „Karo ir taikos” ekranizaciją jį patį ir kitus filmo kūrėjus tiesiog užplūdo būsimų žiūrovų laiškai. Juose žmonės išsakė savo lūkesčius, dalijosi patarimais, kai kurie net grasino, bet visų jų esmė buvo panaši: „Režisieriau, jūs kuriate vieną svarbiausių mūsų šalies vizijų, nenuvilkite mūsų.“ Tad ir man, kaip lietuvei, mūsų filmuose norisi ne tik gražių veidų ir gero operatorių darbo (ko dabar netrūksta), bet ir įtikinamų dialogų, aktorių, kurie paprakaituotų, bet išmoktų pagaliau kalbėti žmoniškai.

Ir šitas akmuo skirtas tikrai ne vien „Emilijos iš Laisvės alėjos“ daržui. Baudžiauninkas Tadas Blinda teprabyla tarmiškai, o KGB koridoriuose agentai tesikeikia riebiais rusiškais keiksmažodžiais ir netaisyklingai kirčiuoja žodžius. Ir ne, ačiū, bet nė vieno iš „Zero“ filmų žiūrėti neketinu – nes nei šis žanras, nei vaizduojamo sluoksnio žmonės manęs iš esmės nedomina. Lietuviškiems filmams nuoširdžiai linkiu pradėti saikingai vartoti „nu“.

Dėkoju visai „Emilija iš Laisvės iš alėjos“ komandai – filmas tikrai turi išliekamąją vertę ir jį tikiuosi parodyti savo vaikams. Tik va, nežinosiu ką jiems atsakyti, kai klaus, kodėl dėl vaidmens, kaip pati teigė, „viskam pasiryžusi“ aktorė Ieva Andrejevaitė nenusikirpo plaukų. Nes tas prastas perukas garsiau už viską bylojo „ai, kam čia kirptis, kaip lietuviams, ir taip bus gerai...“

Daugiau Vaivos Rykštaitės tekstų:

http://sofijantsofos.blogspot.lt/

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt