Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaiva Rykštaitė. Bet aš buvau teisi

Rašytoja Vaiva Rykštaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Rašytoja Vaiva Rykštaitė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Bet aš buvau teisi. Havajuose, Kapitono Kuko miestelyje yra nuostabi medinė bažnytėlė. The Painted Church – taip visi ją ir vadina, paišyta bažnyčia, nes jos viduje lyg vaikiškuose piešinėliuose ant medinių kolonų nuteptos palmės, žvaigždės ir dar kažkas, ko dabar nepasižiūrėjusi į nuotraukas jau ir neatsimenu.

Žiūrint nuo altoriaus pro atdaras bažnytėlės duris atsiveria vaizdas į Ramųjį vandenyną. Taip gražu, kad aš iki šiol vis užsimanau čia pakrikštyti Žemyną, nors iš esmės esu linkusi jai pačiai leisti pasirinkti savąjį tikėjimą ar netikėjimą.

Pajutau, kaip gera ką nors sudirbti, kai tiesa yra tavo pusėje. Aš to jausmo išsigandau. Būtent to teisuoliškumo jausmo apimti žmonės eina į karus ar užmėto savo auką akmenimis.

Kadangi esu nepraktikuojanti pseudo katalikė, į Painted Church užsuku retai, dažniausiai rodydama apylinkes savo svečiams. Turbūt prieš gerus metus rymojau ten ant klaupto, laukdama kol mano viešnios pasidarys pakankamai nuotraukų po palmėmis ir su papajomis, kai į vidų žengė dvi turistės su maudymosi kostiumėliais. Įsivaizduojate, bažnyčioje su bikiniais? Dar jos drįso eiti iki pat pirmos klauptų eilės, kalbėjo garsiai, fotografavosi.

Pajutau į smilkinius plūstantį kraują ir nuėjusi prie tų žioplų turisčių paaiškinau, kad „Į bažnyčią neprisidengus eiti yra nepagarbu, ir jei pačios netikite Dievu (nes ir aš gi nežinau ar tikiu), tai bent jau gerbkite VIETINIUS“. O taip, ‘vietinių‘ korta visada būna koziris kur bebūčiau, nes jau seniai madoj ne tik politinis korektiškumas bet ir vietinių papročių išaukštinimas, nesvarbu kad patiems vietiniams dažnai dėl to būna visiškai dzin.

Turistės lyg ir susigėdo, o gal tiesiog pagalvojo mane esant trenkta – dabar neatsimenu ir jų reakcijos, nes tuo metu man rūpėjo ne pusnuogių australių tolesni veiksmai, bet pakylėjantis visą kūną ir protą užvaldęs jausmas, kad štai, aš padariau gerą darbą. Aš buvau teisi, o jos suklydo. Aš galėjau teisėtai jas gėdinti, o joms beliko tik nulenkus galvas pripažinti savo klaidą. Man būtų pritarusi minia, o joms tik keli neišmanėliai išsišokėliai. Tas teisumo jausmas buvo toks stiprus, beveik kaip pyktis – dabar man atrodo, kad tai ir buvo pyktis, tik gi nukreiptas gero tikslo linkme, už pagarbą religijai, už kitų, „naivuolių tikinčiųjų“(nes pati nemanau, kad Dievui rūpi nuoga ar su dizainerio suknele eini melstis) jausmų tausojimą. Pajutau, kaip gera ką nors sudirbti, kai tiesa yra tavo pusėje. Aš to jausmo išsigandau. Būtent to teisuoliškumo jausmo apimti žmonės eina į karus ar užmėto savo auką akmenimis.

Net jei tiesa atrodo akivaizdi, net jei tiesą gina įstatymas ir girdisi, kaip dėl netiesos savo karstuose vartosi protėviai – tiesos gynimas neturi virsti dar vienu karu ar neapykantos minčių šokiu, ypač kai už padarytą klaidą žmogus imamas pulti visiškai ad hominem. Man, pvz., nepatiko kai pernai per „Moterų Maršą“ JAV buvo tyčiojamasi iš Trump‘o šukuosenos ar penio dydžio. Nemalonu matyti ir kaip tai daroma Lietuvoje. Dabar, jei man atrodo, kad esu visiškai teisi mintyse užsileidžiu "X failų" serialo įžanginį soundtrack‘ą, kurio pabaigoje pasigirsta diktoriaus raiškiai tariama frazė: tiesa slypi kažkur anapus.

P.S. bet šįkart tai aš tikrai teisi.

Daugiau Vaivos Rykštaitės tekstų http://sofijantsofos.blogspot.com/

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt