Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Saugirdas Vaitulionis. Palikite mano lėkštę ramybėje!

Saugirdas Vaitulionis
„Foxes“ nuotr. / Saugirdas Vaitulionis
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Taip jau yra, kad aš maistą dažnai lyginu su seksu. Mano giliu įsitikinimu, geras maistas gali suteikti neką mažiau malonumo nei puikus seksas. Tiesa, būtina viena sąlyga – meilė, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, nei vienas, nei kitas negali būti gaminamas be šio ypatingo ingrediento. Mano galva, be meilės paruoštas maistas yra tas pats, kas seksas su stoties prostitute, – neskanus ir nedžiugina.

Maistas turi teikti džiaugsmo. Ir visiškai nesvarbu – tai prabangus omaras ar paprastas sumuštinis su dešra. Laiku ir vietoje šie abu patiekalai gali būti tikras seksas! Jei dabar mintyse juokiatės, kad „toks čia ir maisto žinovas, jei kalba apie sumuštinius su dešra“, tai įsivaizduokite saulėtą rytą kaime ir pusryčius gražiame obelų sode. Ar ten nebūtų tobulas laikas ir vieta sumuštiniui? Man būtų. Bet juk kiekvienam savo, tiesa?

Turiu prisipažinti, kad pasisakyti apie maistą norėjau jau senokai, bet vis patingėdavau, nes jausdavau, kad pasirodžius tekstui gausiu velnių nuo visų įmanomų maisto mažumų – pradedant veganais ir baigiant ekologiškosiomis rugiaveidėmis. Tad, užbėgdamas nepasitenkinimams už akių, noriu iš karto pareikšti, kad gerbiu visų žmonių įsitikinimus, galbūt ne visiems jiems pritariu, bet gerbiu. Tiesiog dažnai stebiuosi, kad jie negerbia manųjų.

„Kaip tu gali valgyti mėsą???“ – išgirdusi, kad restorane užsisakiau sultingą steiką, pasipiktina netyčia sutikta pusę amžiaus nematyta bičiulė. Jėzusmarja, galvoju, kur čia kriminalas? Atrodo, dar niekas šalyje mėsos neuždraudė?

Labai dažnai girdžiu apie tolerancijos trūkumą mūsų visuomenėje, bet išduosiu jums paslaptį – dažniausiai patys netolerantiškiausi ir yra tie, kurie tos tolerancijos reikalauja.

„O savo katę irgi suvalgytum, jei iškeptų? Kuo ji skiriasi nuo vištos ar jaučio? Juk – gyva“, – tęsia toji.

Dieve padėk, pagalvoju, va, dabar, Vaitulioni, tai pakliuvai į rimtą bėdą.

„Bet juk tu valgydavai mėsą, kas čia dabar per šventas atsivertimas nutiko? – nustebęs klausiu šalia mano stalo trypčiojančios damutės.

„Valgydavau, o dabar nebevalgau, dabar aš saugau gyvuliukus, nes taip gyventi, kaip gyvenau aš ir kaip tu gyveni, – negalima“, – auklėjimo seansą vysto gražioji ponia, išdidžiai trepsinti prabangios odos „Prada“ bateliais ir neką prastesne rankine. Jau nekalbu apie tai, kad jos spintoje, kiek pamenu, kabo mažiausiai treji gražuoliai – audinių, karakulio ir lapių – kailiniai.

„O tai kada perlipsi į kroksus ar kitas plastmasines vyžas? Ar batų gamybai gyvuliukų negaila? Čia – nesiskaito?“ – klausiu su kiek nagloka šypsena veide. Jums reikėjo pamatyti „gyvūnų teisių aktyvistės“ veido išraišką. Bet, kaip ir reikėjo tikėtis, daugiau komentarų savo meniu klausimu nebesulaukiau.

Aš esu dažnas restoranų lankytojas, seku virtuvės trendus, net ir mėgstamiausi dokumentiniai filmai – apie geriausius ir įdomiausius planetos restoranus (beje, pažiūrėti „Šefo stalą“ rekomenduoju ir jums). Gal ir nesu virtuvės genijus, bet šį bei tą apie maistą suprantu.

Nesuprantu tik vieno – madingų fanatizmo bangų.

Mane iš proto veda ne tai, kad žmonės turi kažkokių įsitikinimų, tarkim, susigalvoja nevalgyti mėsos, atsiversti į veganus, atsisakyti gliuteno, mesti lauk sviestą ar valgyti tik ekoproduktus. Mane akimirksniu piktu ciniku paverčia visų maisto fanatikų lindimas į mano lėkštę ir aiškinimas, ką aš galiu valgyti, o ko – ne. Atstokit, maldauju.

Labai dažnai girdžiu apie tolerancijos trūkumą mūsų visuomenėje, bet išduosiu jums paslaptį – dažniausiai patys netolerantiškiausi ir yra tie, kurie tos tolerancijos reikalauja.

Beje, ar pastebėjote, kad jei žmogus priklauso kuriai nors „ypatingųjų“ grupei, jūs apie tai sužinosite to net nepaklausę?

„Labas, aš tavo draugės kolegė Rūta“, – maloniai parduotuvėje pasisveikino simpatiška moteris.

„O, sveika, pamenu pamenu“, – šypsausi.

„Aš – veganė, tai renkuosi vakarienei kažką“, – išpyškina.

„O aš – Saugirdas, kotletų ir čipsų valgytojas“, – atsakau.

Tikriausiai jau supratote, kad mano juokelis veganės nesužavėjo ir papildomų karmos taškų nepelniau. Bet ar kažką pasakiau ne taip, pasielgiau netaktiškai? Aš jos juk neklausiau, ką ji valgo, tai neklaustas atsakiau ir jai. O tada, žinoma, demonstratyviai nuėjau prie dešrų šaldytuvo rinktis savo vakarienės. Ir spėkite, kokius batus avėjo veganė? Taip, jūs atspėjote – dailios odos.

Ir šioje vietoje turiu pasakyti, kad mane erzina ne tai, kad žmonės turi vienokių ar kitokių įsitikinimų, man apmaudu, kad, iki galo jų nesilaikydami patys, primeta kitiems. Su principais jau taip yra – jų arba turi, arba ne. Tad jei jau esate veganai, vegetarai ir norite mane primušti dėl to, kad valgau skanią mėsą, tai būkite geri, savo madingus batukus pakeiskite į klumpes, odines pinigines ir rankines – į siūtas iš kokios ekologiškos drobės, kurios gamybai nebuvo išnaudojami gyvuliukai.

Mano šeimoje visada buvo svarbus maistas – skanus, ruoštas su meile, gražiai patiekiamas ir valgomas prie bendro šeimos stalo.

Suprantu, kad meilę maistui, sau ir pasauliui kiekvienas suprantame savaip. Man mano lėkštėje džiaugsmą teikia vieni dalykai, kitiems – kiti. Bet juk todėl ir turime šimtus pasaulio virtuvių ir milijonus maisto receptų – kad skanu būtų visiems. Suprantu kitų pasirinkimus ir jie nebūtinai turi sutapti su manaisiais, aš jų ir neprimetu. Pabūsiu ištikimas sau ir pachamavosiu – kaip sako viena mano gera draugė: neaiškinkite man, kaip gyventi, ir aš nesakysiu, kur jums eiti. Skanaus!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt