Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Saugirdas Vaitulionis. Meluosiu ir toliau. Iš mandagumo.

Saugirdas Vaitulionis
Gretos Skaraitienės nuotr. / Saugirdas Vaitulionis
Šaltinis: Žmonės.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Žinau, visi mes deklaruojame, kad visada sakome tik grynų gryniausią, tiesiog krištolo tyrumo tiesą, ir nieko daugiau. Taip darau ir aš, ir jūs, sutikite, bet visi suprantame, kad taip toli gražu nėra. Taip jau gyvenimėlis surėdytas, kad žmonės nėra patys sąžiningiausi sutvėrimai šioje žemelėje.

Prieš kelias dienas supratau, kad melą, kaip kokį vyną ar sūrį, galima rūšiuoti – geras, blogas, tragiškas, „ai, sueis“... Juk melas taip pat būna įvairiausių rūšių: aštrus ir karstelėjęs, per stiprus, lengvas ir švelnus, naiviai elegantiškas, šaltas baltas... Manau, galėtume vardinti daug jo spalvų ir atspalvių, bet naujausias mano atradimas – melas iš mandagumo. Tiesa, aš tą melą pažįstu ir net propaguoju nuo neatmenamų laikų, tiesiog tik dabar supratau, kad tai yra melas. Tas šventas mano naivumas...

Anądien kulniuodamas siaurutėle Senamiesčio gatvele sutikau maždaug dešimtmetį nematytą bičiulį. Ne, jis niekur nebuvo išvykęs, tiesiog bičiulystės – toks dalykas, kartais jos nutrūksta be rimtesnės priežasties. Persimetėme klasikinėmis mandagumo frazėmis „Kaip tu? Ką veiki?“ ir tada mane ištiko tas klaikus nejaukumo jausmas, nes supratau, kad tuoj įvyks TAI – melas iš mandagumo.

„Einam kitą savaitę alaus ar vynelio, pažvengsim kaip anksčiau“, – sako man. „Tai taip, būtinai, susiskambinam“, – atsakau ir paspaudę vienas kitam ranką išsiskirstome kas sau. Einu ir galvelėje barška vienintelė mintis: juk aš jo net telefono numerio neturiu, net feisbuke jo nėra drauguose, apie kokius čia skambučius ir susitikimus kliedžiu?

Pripažinkite, tokią situaciją esate išgyvenę ne kartą – mandagiai suvapame apie būsimus susitikimus, kavas, vyniukus, skambučius, bet jau tai sakydami žinome, kad to tikrai nebus.

Ir suprantu, kad tai darome tiesiog „autopilotu“. Susitikę klausiame: „Kaip sekasi?“, nors tai mums rūpi maždaug tiek pat, kiek mano katei Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų rezultatai.

Netyčia sutiktos milijardą metų nematytos bičiulės juk būtinai reikia pulti girti: „Oi, kokia tu išgražėjusi, nesensti visiškai!“, nors iš tiesų galvoji – „Jėzusmarja, mesk gerti ir rūkyti, moterie, nes veidelis jau primena džiovintą slyvą.“

Netyčia sutiktos milijardą metų nematytos bičiulės juk būtinai reikia pulti girti: „Oi, kokia tu išgražėjusi, nesensti visiškai!“, nors iš tiesų galvoji – „Jėzusmarja, mesk gerti ir rūkyti, moterie, nes veidelis jau primena džiovintą slyvą.“

O stovi, meiliai šypsaisi, nes matai, kad atrodai kone dešimtmečiu jauniau už žmogų priešais. Pažįstamas scenarijus? Žinau, rašau visiškai tiesmukai ir kaip paskutinis stuobrys, bet juk, sutikite, tai yra tiesa.

Net jaučiu, kaip dabar pritariamai linksite galvą. Tiesa, iš mandagumo meluojame ne tik seniems pažįstamiems. Meluojame kasdien. Visiems.

Kai kolega į susitikimą pavėluoja pusvalandį ir sako: „Oi, atleisk, pasitaikė klaikūs kamščiai“, nors iš tiesų tiesiog užsipietavo su nauja meile, jūs juk mandagiai atsakysite – „Oi, nieko tokio“, nors jau pusvalandį sąžiningai jį keikėte baisiausiais keiksmažodžiais. Maždaug trimis kalbomis.

Dar nuolatos meluojame prie stalo. Bent jau aš – tikrai. Ir visiškai nesvarbu – tai restoranas ar draugų namai. „Oi, na, jau kaip skaniai čia mums prigaminai, dievulėliau brangus, tu kaip kokia Beata ar Jamie Oliveris! Mieloji, tau reikėtų atidaryti savo restoraną!“ – meluoji išsijuosęs, o šeimininkutė raustančiais skruostais klegena iš pasitenkinimo ir tiki, kad patiekė mažiausiai trijų „Michelin“ žvaigždučių šedevrą. Iš tiesų gromuliuodamas sprangų kąsnį galvoji, kad gal ji geriau užsiimtų kokia kita veikla, pavyzdžiui, megztų, o maistą paliktų ramybėje. Juk ir po šlykščiausių pasaulio pietų kokiam restoraniūkšty padavėjui, paklaususiam: „Ar buvo skanu?“, dažniausiai atsakote – „Taip, ačiū.“ Nors mielai sviestumėte į jį lėkštę ir išklyktumėte, kad jūsų naminis gyvūnėlis maitinasi geresniu jovalu! Ech, tas mūsų mandagumas...

Tad kodėl meluojame iš mandagumo? Ar tai ir yra tas vadinamasis nekaltas baltas melas? Gal... Nes didelės žalos jis kaip ir nedaro. Tik, va, klausimas, o kaip ten mūsų reikaliukai su nuoširdumu?

Viena išmintinga mano draugė yra pasakiusi, kad nuoširdžiausi žmonės yra cinikai ir stuobriai – rėžia taip, kaip yra, – bent žinai tiesą. Sutinku. Tik kodėl aš, būdamas absoliutus cinikas profesionalas (su visai nemažau stažu) ir dar aukštesnio rango stuobrys, vis tiek saldžiai meluoju iš mandagumo?

Meluojate ir jūs. Ir nuolatos. Bet žinote ką? Manau, meluokime ir toliau, nes kai geriau pagalvoju, nežinau, ar labai norėčiau, kad sutiktas klasiokas man pasakytų: „Nemačiau tavęs tūkstantį metų, norėčiau nematyti dar tiek pat. Dink iš akių.“ Arba: „Atrodai baisiau už mano prosenelį, o jis miręs prieš penkmetįׅ“... Manau, tokio tikro nuoširdumo nesinorėtų ir jums. Tad, miela tauta, jūs kaip norite, o aš meluosiu ir toliau. Iš mandagumo.

P. S. Tam bičiuliui taip ir nepaskambinau, žinoma. Tai, senas draugeli, jei skaitai šį tekstą, nepyk, abu suprantam, kad įvyko klasikinis melas iš mandagumo.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt