Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurga Lago. S ir manikiūras

Jurga Lago
Jurga Lago
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Sakai TAIP blogai?“ – mano gražuolė draugė S spigina savo balta šypsena. Ji vienintelė taip moka – švelniai prisimerkusi juodomis akimis žiūrėti į pašnekovą iš padilbų ir nekaltai gurkšnoti kokį skystį.

Stovime vienoje Vokiečių gatvės kavinėje, kur susitinkame kiekvieną pirmadienį, dar visai rytais, prieš įsibėgėjant darbų savaitei. Pastebiu, kaip aplinkiniai į S vis užmeta akį. Ir teisingai, nes ji VISADA pasitempusi, beveik nepastebimai pasidažiusi ir viešumoje visuomet atidi – lyg netyčia savo gražiomis akimis skenuoja ateinančius ir išeinančius vyrus. Ji čiumpa kavą ir paskubomis elegantiškai siurbčioja – kaip visada neturi laiko, nes dirba daug ir atsakingai, kad „nereikėtų niekieno nieko prašyti“.

„Angelas, ne boba, – vadina ją mūsų viena sena pažįstama. – Diedo vietoje krisčiau jai po kojomis ir voliočiausi kaip šuo, kad tik ši tobula būtybė man nors sekundę, nors akimirką pakasytų papilvę.“ Visiška tiesa, nes S dirba kaip arklys, atrodo kaip lėlė ir yra labai sugyvenamo būdo švelni būtybė.

Susiginčijome vakar telefonu, nes savaitgalį S feisbuke aptikau trijulės nuotrauką: stovi ji plačiai išsiviepusi savo blogį naikinančia šypsena, apkabinusi septynmetę laimingą dukrelę ir savo žioplą baltą pudelį. Susiglaudę patenkinti sustingo vienam gražiam rudeniškam kadrui Vilniaus senamiesčio skersgatvyje... Puikus feisbukinis vaizdelis, o po apačia prierašas – MANO ŠEIMYNA.

Dar gyva ir mano atmintis, kai po skyrybų draugės guodė, kad reikia neprarasti vilties, tačiau kartu REIKIA STENGTIS – užsidirbti pačiai, kad užtektų ir ėdalui, ir manikiūrui.

Ir, rodos, viskas aišku. Bet ne – žvilgsnis užkliuvo už vieno nuoširdaus komentaro – viena raudonplaukė laputaitė rašo: „Trūksta jums, mergaitės, vyriško glėbio. Kad suimtų krūvon kaip gražią puokštę ir būtumėt TIKRA šeimyna“, o žemiau dar viena gera dvasinga moteris linki, „kad taip galų gale šie žodžiai nueitų tiesiai Dievui į ausį“...

Matyt, visai ne į ausį nukrypo linkėjimas. S vis dar viena. Be diedo. Ir tai nereiškia, kad nesistengia – šypsosi, šukuojasi, sportuoja, darosi manikiūrą, rengiasi skoningai ir stilingai, dirba ir uždirba, išlaiko tėvelio ties kažkuriuo staigiu gyvenimo posūkiu pamirštą dukterį, kalba protingai ir švelniai, laisvalaikiu mokosi, o LAIKAS BĖGA PRO ŠALĮ... Ir visokių yra nuomonių aplink: „vyrai myli tik kales“, „reikia mylėti save labiau, tuomet ir tave myli“, dar – „turėtume pasimokyti vyrų viliojimo meno iš slavių“ arba modernesnė versija – „kad galėtume pasimokyti protingo buvimo iš skandinavių“... Ir ne iš lempos lupu čia visą išmintį – dar gyva ir mano atmintis, kai po skyrybų draugės guodė, kad reikia neprarasti vilties, tačiau kartu REIKIA STENGTIS – užsidirbti pačiai, kad užtektų ir ėdalui, ir manikiūrui. Ir man nusišypsojo laimė (apie ją šioji istorija nutyli).

Neseniai skaičiau buvusio sostinės mero pastebėjimą, kad „Vilnius yra pilnutėlis gražių, protingų, dirbančių ir vienišų moterų“. Trumpai tariant, visi visuomenės sluoksniai tai mato ir žino, kad yra bėda ir kažką reikia daryti, tad vainikuojamas šis reiškinys yra politikų luomo šeimos koncepcija – kad pastangos turėtų aiškią kryptį.

Tik vienas BET – ką tik grįžau iš parodos Paryžiuje, kur vakarus leidau su dviem kolegėm prancūzėm ir viena ispane. Vienišos damos: dviem jau per trisdešimt, o trečiajai „jau arčiau grabas nei lopšys“, kaip mano babytė sakydavo. Ir visos trys turėjo vieną akis badantį bendrą bruožą – nepadorų nesirūpinimą „šeimos pilnatve“. Na, gal ir rūpintųsi, sakė, smagi būtų protinga vyriška kompanija, bet kažkaip atsainiai, kažkaip atmestinai, be to skausmo akyse ir vargo sielose, be to lietuviško perfekcionizmo ir be titaniškų pastangų, be to desperatiško noro tapti pilna, teisinga, gražia puokšte, suimta vyriškų rankų.

Diena iš dienos, akimirka po akimirkos – mes esame tobulos lietuviškos visa galinčios tvarkingos nuostabiausios moterys; tikroji šalies pažiba – visai ne krepšinis, ne cepelinai ir ne gamta!

Ir sutapk tu man taip – visos trys buvo BE MANIKIŪRO, dvi turėjo antsvorio ir gurkšnojo vynelį beigi akiplėšiškai valgė gana riebų maistą po šeštos valandos vakaro, drąsiai nebėgiojo maratonų, nėjo į sporto salę dailinti savųjų apyzdaravių kūnų ir garsiai patenkintos kvatojo restorane. Kažkur tamsiausioje sielos kertelėje drįsčiau abejoti, ar jos depiliuojasi kojas. Mano kita nuostabiausia draugė Vilniuje man atleis, jei ją čia anonimiškai pacituosiu bendram pasaulio moterų labui: „Mane dar mažą išmokė, kad mergaitės apatinis trikotažas VISADA turi būti naujutėlaitis ir suderintas – jeigu kartais patekčiau į avariją ir mane, netekusią sąmonės, nugabentų į ligoninę, atrodyčiau NEPRIEKAIŠTINGAI.“ Negaliu neparašyti, nes mes visos to siekiame šioje žemėje. Diena iš dienos, akimirka po akimirkos – mes esame tobulos lietuviškos visa galinčios tvarkingos nuostabiausios moterys; tikroji šalies pažiba – visai ne krepšinis, ne cepelinai ir ne gamta! O va užsieninės mano kolegės – nors tu joms mietą ant galvos tašyk – kažkas yra kitaip, kažkokia per didelė ramybė ir per lengvos atrodo jų vienatvės! „Kol esat tokios storos, kompanijoje kalbėkite tyliai ir diskretiškai, kai jau geriau atrodysite, tuomet galėsite pasipuošti ir biški labiau į save dėmesį bandyti atkreipti“, – išmintingai ir liūdnai nusišypsotų mano puikiosios S motina. Bei palingavusi galvą žvelgtų su liūdesiu kažkur į melancholišką rudenį, virš šlapių Vilniaus stogų...

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt