Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Romualdas Mačiulis: „Malonu susipažinti: aš – mesjė Alfonsas!“

Romualdas Mačiulis
Asmeninio albumo nuotr. / Romualdas Mačiulis
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Nežinau, ar visoms savo moterims buvau geras meilužis, bet žinau, kad kartą esu tapęs moters išlaikomu „Alfonsu“, „augintiniu“. Jaunystėje pardavęs pirmą verslą, kaip reikiant švenčiau.

Tuomet gautą nedidelį pelną (po investuotojo pinigų dalies – vos virš 10 000 Lt) per vieną naktį iššvaisčiau pirtyse, prostitučių kompanijoje ir žiūrėdamas striptizą. Kai ryte nuo pagirių skaudančia galva supratau, kad esu be cento kišenėje, jaučiausi pasimetęs. Atgal į buvusį darbą pasiprašyti neleido kvaila savigarba, o vėl eiti dirbti kažkam buvo „ne lygis“, juk laikiau save „verslininku“. Tai, kad kišenėse švilpė vėjai, sveiko proto nepridėjo taip greitai, kaip norėtųsi. Jo pridėjo kai kas kita…

Besiblaškant ir beieškant savęs, sutikau Angelę (vardas pakeistas). Ji buvo 12 metų už mane vyresnė „mergina“ su visais tuomet reikalingais privalumais. Buvo vieniša, vyriškų glamonių išsiilgusi, turėjo krūtinę ir solidų, stabilų, laiku mokamą atlyginimą. Viskas prasidėjo labai kultūringai – intelektualūs pokalbiai, ilgi pasivaikščiojimai po parką, kuriuos Angelė laikė romantiškais (tikroji romantikos priežastis buvo tuščia mano piniginė ir tai, kad neturėjau „ploto“).

Moterys, jūsų įsivaizduojama pagalba ir palaikymas atima iš vyrų jų galią ir daro juos silpnesnius. Todėl jie meta jus, kaip aš mečiau Angelę, ir bėga slėptis toli toli, kur vėl atgauna savo vyriškumą, arba dar baisiau – pasilieka su jumis ir tampa „mesjė Alfonsais“, kurių nekenčiate ir kurie, beje, taip pat nekenčia jūsų, nors ir slapta.

Dažnėjant pasivaikščiojimams intelektualios temos seko ir neišvengiamai pokalbiai pasisuko apie darbą bei pinigus. Kuo daugiau Angelė pasakojo apie sėkmingą karjerą, tuo labiau širdyje jaučiausi nevykėlis. Kuo labiau jaučiausi nevykėlis, tuo daugiau jai vapėjau apie būsimus verslo planus ir idėjas. Tačiau Angelė vietoj to, kad sakytų „ką tu čia kliedi“, vis labiau mane – nesuprastą genijų – palaikė. Kuo labiau ji mane palaikė, tuo mažiau man norėjosi kažką keisti gyvenime, kažko siekti. Kasdien vis labiau jaučiau, kaip mane apleidžia vyriškos jėgos. Greitai tai pastebėjo ir Angelė: mano jaunatviškas nusiteikimas „laikui dviese“ ėmė blėsti ir mes praleidome vieną „progą“ („tuo“ užsiimti galėjome tik tuomet, kai namie nebuvo Angelės mamos pensininkės, kurią ji globojo).

Taip po truputį aš pradėjau tapti „mesjė Alfonsu“. Pirmas kartas įvyko mums eilinį kartą vaikščiojant po parką. Tądien buvo šalta ir Angelė pasiūlė užsukti į kavinę pasėdėti prie arbatos. Bėda buvo tame, kad matematiką išmaniau gerai ir primečiau, kad tai gali atsieiti apie 10 litų, o mano piniginėje tebuvo 2. Manyje bandė kovoti paskutiniai vyriškumo likučiai, bandžiau nuo kavinės išsisukti, bet palūžau – man buvo šalta, be to, po nakties, per kurią viską iššvaisčiau, senokai buvau kavinėje. Savo nenorą pradėjau demonstruoti taip, kad Angelei neliko nieko kito, kaip tik mane „įkalbėti“ ir pasiūlyti pavaišinti. Aš labai ilgai – apie 6 sekundes – atsisakinėjau ir sutikau! O prie arbatos dar ir deserto užsisakiau! Vakaro pabaigoje mano draugė išsitraukė piniginę ir apmokėjo sąskaitą. Pasisėdėjimas jai kainavo 26 litus. Tuomet mane aplankė keistas jausmas… supratau, kad virtau moterimi, o Angelė – vyru. Manyje virė pyktis, agresija, o tai aš nukreipiau į ją, lyg ji būtų kalta todėl, kad buvau finansiškai neįgalus. Tuomet, toje kavinėje, supratau tik viena – turiu kuo greičiau atsistoti ant kojų, mesti šią moterį ir visiems laikams ją pamiršti.

Toliau įvyko tai, kas paprastai pribloškia šio pasaulio angeles... Grįžo mano sveikas protas ir po kelis mėnesius trukusio manosios Angelės rūpesčio ir palaikymo aš tiesiog dingau. Per kitas dvi savaites susiradau darbą, gyvenamą plotą ir pradėjau iš naujo mokytis būti vyru. Vieno vakaro pakako, kad suprasčiau: saldus „mesjė Alfonso“ gyvenimas – ne man. Bijodamas juo tapti vėl, stengiausi uždirbti bent dvigubai tiek, kiek reikia tam, kad gerai gyvenčiau. Tiesa, vyriškumas grįžo negreitai. Su Angele išsiskyriau labai žiauriai – parašęs laišką. Norėjau ir tuos prakeiktus 26 litus pridėti, bet taip skubėjau išsiųsti laišką, kad pamiršau.

Ištrauka iš laiško: “Angele, mūsų santykiams atėjo galas, neieškok manęs. Tu verta daugiau, aš turiu būti vienas...”.

Dažnai tenka konsultuoti žmones verslo klausimais. Natūralu – daug valandų šnekučiuojantis, kartais nukrypstama ir į asmeninį gyvenimą, ypač jei priešais – dailiosios lyties atstovė. Ne viena sutikta daug pasiekusi, sėkminga moteris, gyvena su jos išlaikomu dailiu vyruku ir vis bando įrodyti „jis ne toks, aš jam tik truputį laikinai padedu, o kai jam pasiseks – jis man atsilygins su kaupu!“. Tik deja, tas „laikinai“, kaip taisyklė, tęsiasi ne vienerius metus ir moteris išlaiko „augintinį“. Kiekviena jų tikisi stebuklo iš „nesuprasto genijaus“, kurį tuoj tuoj pripažins visas pasaulis, tačiau tuo pačiu supranta su kuo gyvena.

Mano atsakymas visada tas pats: „jis jums niekada neatsilygins! Net nesvajokite! Ir todėl, kad arba taip ir „neatsistos“ ant kojų, arba jei ir „atsistos“, tai atsilygins jau ne jums, o kitai. Kodėl? Todėl, kad būtent jūs buvusiam „augintiniui“ asocijuositės su juo nesėkmėmis ir vyriškumo trūkumu.

Tad kodėl karjerą sėkmingai darančios, visuomenėje gerbiamos moterys taip dažnai apsuptos „alfonsų“? Kodėl „atleidus“ vieną, jo vietoje kone kaskart atsiranda naujas arba net du? Ir kaip joms išeiti iš užburto rato bei užmegzti santykius su savęs vertu vyru?

Ohhh… jei tik žinotumėte… Tokia situacija kartojasi pas daugiau nei pusę sėkmingų moterų. Ir nustebsite sužinoję, kad ją galima išspręsti per vieną darbo dieną, pokalbių dieną su moterimi. Tačiau prieš tai turite prisipažinti – „aš gyvenu su Alfonsu“.

110 metų prieš man gimstant, A.Diuma (sūnus) parašė romaną „Mesjė Alfonsas" apie moters išlaikomą meilužį. Kad suprastumėte, kodėl tokie vyrai atsiranda šalia moterų, iš pradžių turite suprasti, kad būti „kažkuo“, santykiuose reikia dviejų žmonių. Neįmanoma būti „moters išlaikomu meilužiu“, jei nėra moters, kuri jį išlaiko. Tačiau šioje vietoje neverta pradėti savęs plakti ir kaltinti, neva mes, moterys, pačios kaltos. Gerbiamos moterys, jūsų kaltės čia nėra! Kalta visuomenėje paplitusi nuomonė, esą geriau būti su kažkuo nei vienai. Kaltas ir klaidingas suvokimas apie santykius ir juose vaidinamas roles.

Santykiuose kiekvienas iš mūsų vaidina tam tikrą rolę. Jei vyras – aš, moteris – tu. Ir jokio skirtumo, kas ir ką vaidins. Todėl jei moteris šalia nori turėti vyrą, o ne išlaikomą augintinį, ji turi santykiuose nustoti pati būti vyru ir tapti „išlaikoma meiluže“. Tai reiškia – priimti dovanas, leistis vaišinamai restoranuose bei lepinamai kad ir nedidele prabanga. O taip pat turi nespręsti vyro „marazmų“. Tikra meilužė neremtų verkšlenančio vyro – toks „mesjė“ būtų išvarytas už durų, ir nieko negautų.

Moterys, jūsų įsivaizduojama pagalba ir palaikymas atima iš vyrų jų galią ir daro juos silpnesnius. Todėl jie meta jus, kaip aš mečiau Angelę, ir bėga slėptis toli toli, kur vėl atgauna savo vyriškumą, arba dar baisiau – pasilieka su jumis ir tampa „mesjė Alfonsais“, kurių nekenčiate ir kurie, beje, taip pat nekenčia jūsų, nors ir slapta. Kiekvieną kartą, kai tampate vyru, kažkas tampa moterimi ir atvirkščiai. Tad gerai pagalvokite, kas baisiau – likti vienai, ar gyventi su bet kuo?

Norite stipraus vyro šalia – išmokite ir leiskite sau būti moterimis. Pasirinkimas jūsų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt