Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimantė Kulvinskytė. Savikritika – absoliučiai nereikalingas išradimas

Rimantė Kulvinskytė
"Mark and Migle" nuotr. / Rimantė Kulvinskytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Oi, kokia graži suknelė!“ – aikteliu ir su lengvu moterišku pavydu nužvelgiu žaviai atrodančią kolegę. „Kur tau, – nuleidžia akis puošnioji ir toliau tarsi maldelę beria susimenkinimus. – Sena, šimtas metų, medžiaga nelabai, maniau, kad kaip maišas atrodo, bet neradau ką apsirengti šįryt...“

Susimenkinimai: nežinau, ar toks žodis yra Didžiajame lietuvių kalbos žodyne, bet didžiosios daugumos lietuvių gyvenime jis tikrai egzistuoja.

Mes nuvertiname save, savo darbus, savo pasiekimus, o paskui pykstame, kad mūsų niekas nevertina ir imame vertinti kitus.

Besipuikuojantys, ne, tiksliau – neslepiantys prabangaus gyvenimo būdo, kaipmat išvadinami tuštučiais, nors Lietuvoje gimusių su auksiniu šaukštu burnoje – vienetai. Daugeliui pasiturinčių teko įdėti nemažai darbo ir pasiaukojimo, kad atsidurtų ten, kur yra dabar. Bet susikurta gerovė, mūsų akimis, su smegenimis susijusi tiek, kiek Minedas su Virgilijumi Noreika. Bet kuris į gatvę išriedėjęs prabangiu automobiliu ar bet kuri pademonstravusi tūkstančius kainuojančią rankinę bus užbadyti pirštais, nors slėpti savo sėkmę ir tai, kad esi geresnis už kitus, – lygiai tas pats, kas gėdytis kelti ranką per pamoką, kai žinai atsakymą, o klasiokai – ne.

Jei nesigirsi ir savęs nemylėsi, kaip tuomet tave mylės kiti, kiek laiko prireiks, kad aplinkiniai pastebėtų, koks puikus specialistas esi?

Kanadiečių istorikas ir kultūros kritikas Stuartas Hendersonas yra pasakęs, kad verslauti be reklamos – tas pats, kas merginai merkti akį tamsoje: tik tu vienas žinai, kas vyksta. Ta pati taisyklė, manau, galioja ir gyvenime: jei nesigirsi ir savęs nemylėsi, kaip tuomet tave mylės kiti, kiek laiko prireiks, kad aplinkiniai pastebėtų, koks puikus specialistas esi?

Geriausia savigyros mokytis, matyt, Amerikoje. Eidamas Niujorko gatvėmis, gali išgirsti ne vieną ditirambą sau: „Taip, aš žinau, kad aš turiu tikrą dovaną dainuoti, nors man reikėtų šiek tiek padirbėti dėl ekspresijos, bet tai ne problema – iki perfekcijos, manau, pakaks poros pamokų“, – telefonu pyškina didžią ateitį sau planuojantis jaunuolis. Amerikoje visi yra „daug žadantys, nepaprastai talentingi, išskirtinį pasaulio pajautimą turintys ir savo profesionalumo ribų niekaip nerandantys“ žmonės.

Sakysite, tai apgailėtina? Gerai, tuomet pabandykime kitaip. Tarkim, atsiverčiate meniu ir skaitote: „Gaivi sriuba, dar vadinama vasaros eliksyru. Gaminama iš dietologų itin vertinamo kefyro, kurį akį džiuginančia ciklamenų spalva nudažo šakninių daržovių karalius – burokėlis. Sriubai lengvumo suteikia traškūs agurkai, kurie, kaip ir krapų bei svogūnų laiškų pabarstai, nukelia į kaimo sodybą, o spalvingą šaltibarščių gamą užbaigia lyg saulės dubens vidury šviečiančios virtų kiaušinių puselės...“ ARBA: „Nevirta sriuba, kurios spalva daug kam kelia įtarimą, bet iš tiesų ji yra natūrali. Gaminama iš pastovėjusio pieno, burokų ir nežinia kuo purškiamų agurkų, kuriuos šiltnamiuose skina minimumą gaunantys darbuotojai. Sriuboje yra svogūnų, kurie pavalgius gali apsunkinti bendravimą, krapų, kuriuos mažai kas mėgsta, ir neišsipildžiusių viščiukų – tam, kad nekristų pardavimai, – vadinamų kiaušiniais...“ Kurią sriubą užsisakysite? Pavyzdys labai kardinalus, bet mykdami kaskart, kai mums pasako komplimentą, ar švebeldžiuodami, kai paklausia apie savybes, kuriomis didžiuojamės, keliame apetitą taip pat, kaip ta nevirta sriuba.

Pasikeisti sunku, nes daugelis mūsų augo Sovietų Sąjungoje arba buvo auginami tėvų, augusių po geležiniu kumščiu, santvarkoje, kurioje išskirtinumas tapdavo prakeiksmu, todėl ir vaikų niekas negirdavo, jais džiaugdavosi tik patyliukais. Bet pabandyti galima.

Pasikeisti sunku, nes daugelis mūsų augo Sovietų Sąjungoje arba buvo auginami tėvų, augusių po geležiniu kumščiu, santvarkoje, kurioje išskirtinumas tapdavo prakeiksmu.

Pamenu, grįžusi iš Didžiosios Britanijos, kurioje praleidau pusmetį ir kurios gyventojai garsėja neką mažesne meile sau nei amerikiečiai, nuėjau į darbo pokalbį. Nusprendžiau vadovautis britišku pavyzdžiu, tad paklausta, kodėl norėčiau pas juos dirbti, atsakiau, kad noras turėtų būti abipusis, nes šiuo metu rinkoje esu geriausia kandidatė. Be tos, kurią jie kalbino prieš tai. O kadangi ieško dviejų darbuotojų, matematika labai paprasta. Interviuotojų antakiai pakilo, bet jų akyse pakilau ir aš. Darbą gavau.

Nemeluosiu: girtis man vis dar baisu, bet prieš tai darydama visuomet prisimenu nuostabųjį savo tėtį, visada randantį progą smagioms gyvenimo pamokoms. Viena jų puikiai tinka šiam atvejui.

Anądien, grįžusi į Naująją Akmenę, tradiciškai apkerpu savo gimdytoją. Tėtukas nušliurena iki vonios, apsižiūri iš visų šonų ir patenkintas pačepsi prieš veidrodį:

– Viskas, nebegaliu eit į lauką.

– O kas ne taip?

– Varnos nuneš tokį gražų.

– Aha, tokį gražų ir be jokios savikritikos.

– Aš tau nuo mažens kartojau, kad savikritika – absoliučiai nereikalingas išradimas. Šiam pasaulyje žmonių, kurie tave kritikavo ir kritikuos, – iki soties. Tad kam, zuiki, dar pačiam save kritikuoti?

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt