Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimantė Kulvinskytė. (NE)PRIKLAUSOMYBĖ

Rimantė Kulvinskytė
Gedmanto Kropio nuotr. / Rimantė Kulvinskytė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

– Jūs turite savo kalbą?! – išgirdęs, kad esu iš Lietuvos, tuomet manęs, dar devyniolikmetės, išplėstomis akimis paklausė britas, kurio restorane Londone vasarai įsidarbinau padavėja. Jis niekaip negalėjo patikėti, kad lietuviai kalba ne tik rusiškai.

– Bet ten pas jus, Šiaurėje, tikrai sunku... turite elektrą?

– Tik per Kalėdas. O štai karštą vandenį jau reikia ant židinio kaist. Valgome tik lašinius, nes grūdus rankomis labai sunku susimalt, duona brangi. O į Londoną tėvai mane atvežė rogėmis, kurios buvo pakinkytos elniais... Jei norėsit mane atleisti, teks gerokai anksčiau perspėti – kelionė iki čia užtrunka tris savaites...

– Vaje... Palauk... Tu meluoji!

– Žinoma. Kadangi turime sparčiausią internetą planetoje ir aš, kaip devyni iš dešimties mano bendraamžių Lietuvoje, studijuoju universitete, puikiai žinau, kokie britai neišsilavinę.

Valgome tik lašinius, nes grūdus rankomis labai sunku susimalt, duona brangi. O į Londoną tėvai mane atvežė rogėmis, kurios buvo pakinkytos elniais...


Ačiū Dievui, manęs neatleido. Mielasis Jamesas, matyt, išsigando mano akyse užsidegusio pykčio.

Tądien pirmąkart pajutau, koks siutas suima tuomet, kai kas nors, kad ir netyčiomis, sumenkina mano šalį. Gal kaip protėviai nebūčiau puolusi pjaustyti gyvam priešui nugaros ir iš kraujo tekėjimo burti savo vasaros planų, bet porą žiežirbų iš šnervių, manau, tikrai pasirodė. Ir tų žiežirbų karštą 2006-ųjų vasarą Londone buvo ne viena. Ironiška, kad tik būdama tarp britų pasijutau tokia tikra lietuvė, kokia nepasijaučiau visus 19 metų. Klausiausi jų giminių istorijų, kaip jie vargo, nes per karą neturėjo sviesto, ar dėl to, kad Londonas buvo bombarduojamas, jiems reikėjo išvykti pas gimines į užmiestį, ir nejučia pro akis ėmė bėgti mano prosenelių tremtys, badas, baimė, teroras, nesibaigiančios normos kolūkiuose, o lūpose pradėjo skambėti partizanų dainos, kurias ašarodama vakarais dainuodavo babytė. Žodis žodin atsiminiau savo prosenelio laišką iš Sibiro mano babytės mamai: „...viena, kas man padeda nepalūžti, tai mintys apie tave ir vaikus. Bučiuoju tavo skruostus, rankas ir akis...“

Iki tol nepriklausomybės tema man, paauglei, kėlė tiek pat emocijų kiek geros istorijos pamokos – vos vos jaudulio ir šiek tiek pasididžiavimo, be to, šių laikų istorijos niekada nemėgau – visi tie paktai, aneksijos, aktai man buvo tik painios datos.

Ir nors nuoširdžiai tikiu, kad kančia negali būti varžomasi, kad ji negali būti lyginama, pamačiusi, kaip britai gerbia savo karo didvyrius ir su kokiu skausmu ir pasididžiavimu kalba apie patirtus išgyvenimus, supratau, jog laisvę iki tol priėmiau kaip savaime suprantamą. Kad mane supantys žmonės tiek metų gyveno su tramdomaisiais marškiniais, kad, pagaliau išsilaisvinę, nebežinojo, kaip apsikabinti ir vienas kitam dėkoti už tai, kad niekam nebepriklausome. Tik sau.

Grįžusi nuvažiavau į Kivylių kaimą, pas senelius. Užlipau į palėpę. Ten vasaromis miegodavome visi vaikai. Palėpė, kiek save pamenu, buvo ypatinga – ją prieš daugelį metų, kai nepriklausomybe net nekvepėjo, savo būstine buvo pavertęs mano dėdė Saulius. Vieną sieną puošė užrašas „LAISVĖ. MEILĖ. TAIKA“ – ironiška, suklijuotas iš rusiškų kapeikų, kabėjo trispalvė, „The Beatles“ nuotraukos, išpiešti raitėsi spalvingi gėlių raštai, pamažu bluko daugybė lietuviškos poezijos stulpelių, spintoje vis dar galėjai rasti kliošinius džinsus ir gėlėtų marškinių.

„Už tą palėpę mus visus galėjo išvežti“, – sakydavo senutis. Bet niekada Sauliui, dabar jau – dekanui ir mokslų daktarui, neliepė jos keisti. Matyt, slapta net džiaugėsi, kad sūnus buvo sukūręs laiko mašiną. Kambarį, kuriame galėjai pasijusti laisvas. Nors trumpam.
Tądien gulėdama ant dulkėtos sofos ir žiūrėdama į Johną Lennoną supratau, kad tas kambarys išsiplėtė ne tik iki Lietuvos sienų. Jo sienos dabar, galima sakyti, yra beribės: galime keliauti kone visur, dirbti kitame pasaulio gale, mylėti bet kurios tautos atstovą, tikėti, kuo norime, arba netikėti – nes turime laisvę.

Būti minios dalimi drąsos nereikia. Drąsos reikia stovėti vienam. Mes tai išdrįsome. Išdrįsome tapti nepriklausomi.

Tad Vasario 16-osios proga norėtųsi palinkėti, kad, švęsdami Valstybės nepriklausomybę, pabandytume išsilaisvinti nuo kitų priklausomybių: pykčio, pavydo, kitų teisimo, pamirštume priklausomybę nuo baimės, iš kurios gimsta abejingumas, priklausomybę apgauti mažiau žinančius ar kažką nusukti nuo savo šalies – priklausomybę, kuria mus susargdino totalitarinis režimas. Juk laisvė pase yra ne tam, kad kurtume naujas priklausomybes ar leistume keroti senosioms. Na, nebent ta priklausomybė – besąlygiška meilė savo šaliai. Su gimtadieniu, Lietuva! Mes – nepriklausomi!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt