Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimantė Kulvinskytė. Kodėl nemylime savo moterų?

Rimantė Kulvinskytė
Gedmanto Kropio nuotr. / Rimantė Kulvinskytė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

„Kodėl lietuviai taip nemyli savo moterų?“ – be nuoskaudos, gal labiau su lengvu pasibjaurėjimu atsiduso šalia manęs delfinariume sėdinti sesė.

Stebėjome laidos „Delfinai ir žvaigždės“ filmavimą. Pilnutėlė arena ošė. Ošimas nepalyginimai sustiprėdavo atpūtus vyrišką kvapą: ovacijos, riksmai, susižavėjimo šūksniai... Rodės, net sušlapti vyrui nereiktų – jam tuos decibelus sudėtų prie kojų kaip palmių šakas Kristui. O šou dalyvėms dėl plojimų teko paplušėti: į sceną įžengus moteriai, Lietuvos publika iš snarglio išsipūtimui plojančių darželinukų mamų virsta negailestinga komisija. Vertinamas profesionalumas, grožis, net šeimos istorija. Vertinamas tavo apsirengimas, figūra, makiažas, iškalba, spėliojami būdai, kuriais patekai ant scenos. Lietuvoje taip jau sudėliota: kad būtum bent lygi su vyru, turi būti gerokai už jį geresnė. Ir vis tiek, matyt, būsi blogesnė.

Kai sakau, kad lietuviai nemyli savo moterų, turiu omenyje ne vyrus. Dauguma tų nemylinčių esame mes, moterys. Mūsų reikalavimai vyrams – kaip specialiojo ugdymo vaikams. Džiaugiamės kiekvienu, nors ir mažiausiu, žingsneliu ir nenustojame tikėti stebuklu, todėl iki begalybės sureikšminame smulkmenas. Dažnai įžvelgiame prasmes ten, kur daugiau sugadinto oro: „Jis jau kelinta diena nerašo, matyt, nenori manęs trukdyti“, „Jis leidžia gaminti man. Ir indus aš suplaunu. Žinau, kaip jis tai vertina.“ Nusišikt jam, aš jums pasakysiu. Jis vertina sofą, ant kurios guli.

Užtat moterys niekada nenustoja būt vertinamos. Kartais atrodo, kad už tą patį prasižengimą mes joms skiriame dvigubai didesnes baudas. Kaip valdininkams. Pačios pagalvokite, kaip reaguotumėte, jei pavėlavusi į susitikimą moteriškė prisipažintų, kad vakar su draugėmis gerokai užgėrė, nes šventė finalinę serialo seriją? O jei tai būtų vyras ir futbolas? Jei moteris pasakytų, kad vaikus paliko sutuoktiniui ir savaitgaliui išlėkė apsipirkti? O jei tai būtų vyras ir medžioklė? Jei moteris prasisegtų švarką ir patapšnotų per cepelinų pilną pilvą? Jei moteris prisipažintų, kad turi perpus jaunesnį meilužį?


Nuo mažens visi kartoja, kad mergaitės viską ima daryti anksčiau ir greičiau, todėl į berniukus reikia žiūrėti atlaidžiau. Tas atlaidus žiūrėjimas tęsiasi ir tuomet, kai berniukai užauga, tampa vyrais, pasensta ir vėl suvaikėja. Taigi padarykime jį direktoriumi, nes kitaip jis nusimins!
Aš nesakau, kad vyrai neverti būti vadovais. Anaiptol. Turėjau nuostabių vadovų. Ir vadovių. Tik pati, kai geriau pagalvoju, moterims taikiau dvigubus standartus ir visas savo vadoves laikiau... kalėmis.

Aš nesakau, kad vyrai neverti būti vadovais. Anaiptol. Turėjau nuostabių vadovų. Ir vadovių. Tik pati, kai geriau pagalvoju, moterims taikiau dvigubus standartus ir visas savo vadoves laikiau... kalėmis.

Nes, nu, kaip normali moteris gali užimti aukštas pareigas?! Su ja privalo būti kažkas ne taip. Arba su kažkuo permiegojo, arba negailestingai lipo per galvas kitiems. O iš tiesų visos jos yra savo srities profesionalės, puikiai dirbančios savo darbą.

Turbūt geriausiai matomas dvigubų standartų pavyzdys – televizijos laidų vedėjos. Mūsuose vienintelis jų vaidmuo – neužgožti prėskų scenos vyrų. Jos turi būti gražios, galvos linksėjimu, ne žodžiais, pritarti viskam, ką sako partneris, ir, neduokdie, neskaldyti bajerių. Juokingumas ir iškalba Lietuvoje priklauso vyrams. O jei vis dėlto turi ką pasakyti, privalai rėkti ir kandžiotis, būti žiauri ir negailestinga – tuomet gausi savo diskusijų šou, bet būsi vadinama kale.

Reta išimtis – Beata Tiškevič-Hasanova. Pamenu, kokį iš pradžių pasipiktinimą ji kėlė žiūrovams! Kalbėjo, kas jai patinka ir kaip jai patinka, ir didesnes pastangas dėjo į tai, kad išliktų savimi, o ne būtų graži – pastarasis faktorius buvo tik bonusas. Dabar Beata – viena labiausiai sekamų asmenybių socialinėje erdvėje, o tai yra puikus įrodymas, jog tam, kad būtum populiari, nereikia būti nei lėle, nei kale, reikia būti savimi. Bet tai kol kas tik pavieniai atvejai.

Mūsų realybės šou vis dar laimi vyrai, daugiau dievukų ir tarp aktorių, dainininkų, žurnalistų. Vyrai valdo ir sritį, kurioje dirbu aš, – jie kuria reklamas produktams, kuriuos perka moterys. Nejau mūsuose trūksta talentingų moterų, o gal jų tiesiog nenorime matyti? Sakysite, valdžioje nemažai moterų? Taip, bet jų sprendimai vertinami dvejopai. Padarė blogai – pasielgė kaip boba, padarė gerai – vyriškas poelgis.

Nors anoks čia komplimentas. Juk iš tų Lietuvos vyrų, kaip ir minėjau, reikalaujame tikrai nedaug. Viską galėtų reziumuoti mano artimos draugės skyrybos. Giminės nesuprato, kodėl ji nusprendė palikti vyrą, nes jis juk „nemušė jos ir turėjo gerą darbą“. Bet nesinori reziumuoti taip. Norisi, kad mūsų moterys būtų mylimos. Mylimos visad, o ne tik tuomet, kai jas pastebi užsieniečiai. Mylimos visų. Ir taip garsiai, kaip tai už sienos daro mūsų viešbučio kaimynas.
Kadangi iš vyrų mes daug nesitikime, prašymas skirtas jums, mielos moterys. Pagirkite šiandien praeivės suknelę, padėkokite kolegei už gerą darbą, parašykite pozityvų komentarą po interviu su moterimi, paskambinkite mamai ir pasakykite, kokia ji jums svarbi. Mes visos esame svarbios.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt