Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurga Lago. Ž. ir stilisčių bumas

Jurga Lago
Gedmanto Kropio nuotr. / Jurga Lago
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Sena gera bičiulė, mano „vasarinė draugė“ Ž., šiemet vėl gyveno mūsų bute dvi savaites: kasmet, kol mūsų nebūna, ji atvyksta „laistyti varganiausio Lietuvos kaktuso“ ir dėl to tas mano augalas sukaupia jėgų pratempti iki kito jos apsilankymo...

Reikia paminėti, kad Ž. visada spėja aplėkti visus naujus restoranus, klubus ir madingus užkampius, kiekvienais metais sužino visas pikantiškas Vilniaus naujienas, kiekvienais metais susitinka daugybę pažįstamų, nepažįstamų ir visai nevertų dėmesio veikėjų, o kelionei einant į pabaigą žino, kas, su kuo, kada ir ką veikė... Kiekvienais metais ji atvyksta į Vilnių, kai rugpjūčio tuštuma apima mūsų Senamiestį, ir visada mums grįžus, rugsėjui prasidėjus, kai miesto gatvės prisipildo vaikų su gladijolėmis, Ž. lyg išgąsdintas vienišas paukštis patraukia ta pačia kryptimi – į Londoną.

Kaip ir daugybė mūsų, išskrido ten prieš DAUG metų ant milžiniškų svajonių sparnų – pirma, padirbo rūbų parduotuvėje, paskui kažkiek restorane, paskui galiausiai prisiminė turinti išsilavinimą ir įkrito į reklamos mėsmalę, o galiausiai tapo stiliste ir sukosi ten, kur jos širdis dainavo, – „tarp skudurų, blizgučių, vizažisčių ir fotografų“. Tokiame milžiniškame mieste, sako, laikas ne bėga, jis sustoja – bėgi tu: skubėdamas ryte keliesi, skubėdamas leki į metro, pakeliui skubėdamas valgai, paskui vos spėji apsidairyti – jau pietūs, dar du klientai ir keli e-mailai ir, žiūrėk, dar vienos dienos pabaiga. Tada namo – skaičiuoji metro sustojimus ir – mind the gap – iššoki kokioje nors blankioje stotelėje, kuri pusmečiui yra beveik tavo namai. Žvilgteli į laikrodį – SEPTYNIOS.

– Nu rimtai. Septynios būna ryte, kai išeinu, kai pareinu – irgi septynios. Laikas ramiausiai stovi. Lekiu aš. Laikrodyje visada septynios. Nepajuntu, kaip pralekia dienos.

– Bet šiandien visur taip pat, net Vilniuje. Vos spėji apsidairyti – vėl pirmadienis... Bėga savaitės, bėga mėnesiai. Paskui staiga susitinki tarpduryje savo sūnų, pakeli galvą ir matai – jis tave praaugo! Kada? Vakar dar buvo iki peties... Šiandien net vaikams, žinok, gyvenimas bėga greičiau. Jie užauga ant smūgio. Gyvena prigrūstame informacijos, daiktų, žmonių, norų pasaulyje. Čia nėra vietos nieko neveikiantiems, nėra galimybės šliaužioti po pievas be mobiliako… Matei mūsų naują reklamą su nauja kolekcija?

– Ne.

– Ką? Tu apžiūrėjai visą Vilnių, o mano butike nebuvai?

– Ne, – Ž. nuleidžia galvą. – Sėdėjau tavo namuose visą savaitę, nemačiau Vilniaus, klausiausi Tom’o Waits’o, mezgiau megztinį ir skaičiau knygą.

– Gal tau su galva negerai?

– Aš, žinok, supratau, kad nebūtina bėgti – SEPTYNIOS ir taip ateina.

– Stebini...

– Jeigu būtų gyva mano mamytė, apsidžiaugtų – Ž. ėmė gaminti šiltą maistą!

– Ooo...

– Pavargau nuo reklamų, nuo marketingo taršos, nuo tų visokių pasitempusių stilisčių su skurliais, kurios šiandien švelniai žmogiškai šypsosi ir sako lyg motinos, kad „gyvenimas yra vienas ir jį reikia skubėti gyventi – atsinaujinti, džiaugtis turimais skudurėliais, tačiau nusipirkti naujų...“

– Bet čia tavo darbas, mieloji.

– Mano gyvenimas – aš matau to darbo užkulisius – skudurų kalnus. Ir visas reklamas, stumdančias tas skudurų tonas iš vienos vietos į kitą. Išnešiojančias begalybę sijonų, kelnių ir triusikų po mūsų spintas, po mūsų namus.

Aš matau to darbo užkulisius – skudurų kalnus. Ir visas reklamas, stumdančias tas skudurų tonas iš vienos vietos į kitą. Išnešiojančias begalybę sijonų, kelnių ir triusikų po mūsų spintas, po mūsų namus.

– Tai kaip dabar bus? Dirbsi nebemylimą darbą?

– Nea, – Ž. šypsosi, – dar nežinau. Kol kas mąstau, ką daryti: neseniai pajutau, jog nebetikiu pasakomis, kad Kalėdų Senis neegzistuoja, kad visa ta verslumo dvasia yra nesuvokiamas babkės kalimo mechanizmas, įsukantis kasdien vis subtiliau, gudriau ir spalvingiau, – reklama toks dalykas, supranti?

– Suprantu. Tai man irgi siūlai nebegaminti papuošalų?

– Nu tu galvok, – juokiasi.

– Aš dar nepavargau.

– O ką, tu nematai, kad babos megztinis grįžo į madą? Kaip ir babos lietpaltis ir guminiai botai, ir raudono aukso žiedeliai? Ir spalvota sietka šiandien madinga... Tai kam bėgti – atsisėdai ir lauki – SEPTYNIOS vis tiek ateis, mada apsuka ratą ir sugrįžta, kaip prijaukintas šuo. Tu išmintingai lauki ir perki ne tą, ką tau pasitempusios mados patarėjos liepia. Jos visos vienodos. Visur. Pastebėjai? Toks stilisčių – patarėjų bumas... gimsta iš niekur, tarsi kūdikiai klestint ekonomikai.

– Klausyk, visi turime iš kažko gyventi, stilistės irgi.

– Aš dar pagalvosiu. Pasaulis nebegali pirkti, mesti lauk, pirkti ir vėl mesti lauk... kas čia per darbas? Daiktai šiandien nekokybiški, vienadieniai. Visi audiniai, medžiagos, siūlai... viskas suyra per vieną sezoną...

– Oi, tu kerti šaką, ant kurios pati sėdi.

– Ne, aš tik noriu šiandien su tavimi ramiai pavakarieniauti – tavo namuose šiandien bus iškilminga vakarienė: gaminsiu brokolių pyragą. Tada gersim raudoną tavo Barrantes. Tu varyk gerai ir grįžk apie septynias?

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt