Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurga Lago. F. ir laimės konservantas

Jurga Lago
Pauliaus Zaborskio nuotr. / Jurga Lago
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

F. buvo tikras dendis. Tikras: žilstelėjęs, kvepiantis prabangiais vyriškais kvepalais, visada pasitempęs ir visada VISADA marškinių rankogaliuose segėjo įspūdingas sąsagas. Taip, kolegos šnabždėjosi, kad F. jų turi neišsemiamus klodus ir kartais akis užkliūdavo už tauraus brangakmenių žvilgesio. O kur dar viešo kalbėjimo sugebėjimai, subtilus humoras ir gebėjimas valdyti auditoriją?

Ir visai nenuostabu – F. ilgai vadovavo Ispanijos dizaino asociacijai, o dizaineriai, žinia, ne tik turi skonį, kuria gražius daiktus, bet ir dažnai patys juos mėgsta bei nešioja, be to, būna charizmatiški ir veiklūs! Visi stebėjome susižavėję, į susirinkimus, susitikimus ir vakarėlius kartais vykdavome pasmalsauti – sąsagos visada būdavo skirtingos ir dažnai paties F. sukurtos, rankų darbo, nes jis, žinoma, buvo juvelyras.

Tačiau netikėtai F. kažkas atsitiko, tarsi kas būtų jį pakeitęs: ėmė vis dažniau sirgti, pamiršdavo susirinkimus, kartais (vis dažniau) ateidavo išsiblaškęs, žvelgdavo kažkur į tolį, mums virš galvų ir sustodavo viduryje sakinio, nebaigęs minties. Paskui, tarsi prabudęs iš trumpo slogaus sapno, negalėdavo prisiminti, ką kalbėjęs. Prasegta viršutinė marškinių saga bylojo apie užmaršumą, skubėjimą, o gal pasikeitimus? Bet kartą, kai pasirodė be savųjų sąsagų, plačiai išsižiojusiais marškinių rankogaliais, visi supratome – F. kažkas atsitiko.

Kolegos šnabždėjosi, stebėjo ir laukė, bet žavusis, elegantiškasis F. negrįžo. Jį tarsi kažkas pakeitė, lengvai mostelėjęs burtininko lazdelei.

– Jis skiriasi su žmona, – pasakė raudonplaukė kolegė tai, ką visi jau žinojome.

Kiekvienas klystame, suklumpame gyvenime ir, žinokite, nieko nėra bjauresnio šiame gražiame pasaulyje, nei gyventi tarp tobulybių.

Gaila. Jie buvo puikiausia pora. Bent jau tokia atrodė iš šalies, tačiau šeimos yra nepatvariausias dalykas skubančioje, kupinoje visokių norų šiandienoje – dvidešimt metų kartu, o neatlaikė...

F. ėmė vis dažniau vėluoti, išsisukinėti, o kai apie jo neelegantiškas skyrybas pradėjo rašyti šalies spauda, galutinai liovėsi susitikinėti su kolegomis. Jį pavadavo mūsų raudonplaukė R. – vyriausia, protingiausia ir ramiausia. Ji be jokio erzelio perėmė visus reikalus ir dokumentus, be jokio vargo surikiavo visą didelį klegantį kolektyvą, „lyg kokia dizainerių motina“ – juokavome, o vieną vėlyvą vakarą (Ispanijoje susirinkimai kartais prasideda nedovanotinai vėlai, kokią 21.00) paprašė mūsų pasilikti ILGIAU. Niekada nepamiršiu jos žodžių: „Jeigu taip nutiks mums? Įsivaizduojate? Jeigu TAVE ištiks nelaimė ir šalia tavęs esantys šieps dantis, nepadės atsikelti, neišties rankos, ką? Kiekvienas klystame, suklumpame gyvenime ir, žinokite, nieko nėra bjauresnio šiame gražiame pasaulyje, nei gyventi tarp tobulybių. Tarp „teisingųjų“. Mes turime kurti tobulus daiktus ir priimti netobulus žmones. O mūsų gražuolis F. turi suprasti, kad yra ne vienas, nes vienatvė – liūdniausias dalykas, lydintis žmogiškąsias nelaimes, aplinkos nedraugiškumą, nudažantis mūsų gyvenimo foną tamsiausiomis spalvomis. Tada ieškai kitos kompanijos. Ir mūsų elegantiškasis F. ją rado – geresnę už visas kitas, ir šiandien vėl gyvena dviese – jis ir alkoholis! Jeigu nepadėsime vienas kitam nelaimėje, kokia prasmė priklausyti gražių daiktų kūrėjų ir gražiais apsimetančių žmonių kolektyvui?“

Klausiausi išsižiojusi. O vėliau stebėjau ir, prisipažinsiu, man tai buvo nauja – toks kolektyvinis entuziazmas ir jėga. F., tiesa, priešinosi: nenorėjo susitikti, bandė pykti ir visaip spardytis, bet pamatęs, kad kolegos nusiteikę vieningai ir rimtai, matyt, nusileido.

Gyvenimas tęsėsi. Lankėmės parodose, vieni kitų pristatymuose, raudonplaukė R. puikai koordinavo mūsų veiklą. Viskas nurimo, nusistovėjo, praėjo smagūs, kupini kūrybos ir gražių susitikimų metai. Išvykusi į Lietuvą ir po ilgos pertraukos grįžusi vėlyvame kolegų vakarėlyje vėl pamačiau F. – jis sėdėjo tarp mūsų ir šypsodamasis klausėsi kažkokio pranešimo. Buvo pavasaris, todėl vėl buvo nepriekaištingai susišukavęs, viršutinė marškinių saga užsegta, o rankogalius puošė ovalios sąsagos, inkrustuotos tamsiais lazuritais ir emale. Pajutau užplūstantį keistą jausmą – šitie svetima kalba kalbantys žmonės man pasirodė tokie artimi! Jaučiau, kad net gerai nepažinodami vienas kito esame didelės draugystės liudininkai. „Neturėjau išeities. Mano gyvenimas nebeteko prasmės – pačios esmės, supranti? – vėliau man aiškino F. – Jie mane tiesiog pulte užpuolė. Kai buvau silpnas, nebegalėjau gintis. Jie už plaukų ištraukė! Jie skambino, o kai išjungdavau telefoną – ateidavo į namus. Nė akimirkos nebepaliko manęs vieno. Galva plyšo nuo minčių ir alkoholio, neturėjau jėgų priešintis, todėl nebeištvėriau ir nusileidau. Būčiau žuvęs...“

Šį rudenį F. vėl tapo mūsų vadovu. Balsavome vieningai, o jis pasakė, kad „tikriausiai laimė yra draugystė. Net tokia, kur vienas kito gerai nepažįsti, draugystė yra puikus laimės konservantas“.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt