Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep. Pagaliau

Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep
Ugnės Henriko nuotr. / Dovilė Filmanavičiūtė-Miss Sheep
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Pagaliau aš esu tikra, kad tas jausmas egzistuoja. Ir jis nėra tiesiog romantiškų poetų išgalvota nesąmonė. Tas jausmas, kai beveik šimtą metų nesimatę žmonės susitinka ir jaučiasi, lyg niekada nebūtų išsiskyrę, – egzistuoja.

Ir aš tuo patikėjau tik tą akimirką, kai mano šiaip jau bereikšmiais žodžiais nesišvaistantis vyras vieną dieną tyliai ištarė „man neįtikėtinai gera“.

Kai artėjant šio teksto pridavimo datai mindžikavau rudens aptaškytomis Vilniaus gatvėmis ir daužiau savo šviesią galvą į šaligatvį, nežinodama, ką šįkart jums iš širdies pasakyti, mano artima draugė lyg netyčia užsiminė „parašyk apie tai, kaip jaučiasi vienoje krūvoje kelerius metus nesimatę žmonės“, ir aš staiga nušvitau – juk tikrai, šitas melancholiškas ruduo jau pirmosiomis akimirkomis skėlė antausį ir leido suprasti, kad ilgai žaižaruojančiais voratinkliais auksiniuose parkuose nesidžiaugsim, teks tūpti visiems prie židinių, ruoštis ilgoms vakarienėms namuose ir skubinti pasivaikščiojimus, nes žvarbs skruostai ir norėsis raukyti nosis...

Pradėjau kažkaip neįtikėtinai poetiškai, bet kad suprastumėte, ką šįkart turiu galvoje, teks jums papasakoti apie šiųmetę savo gimimo dieną.

Dažniausiai mes bėgdavom dviese. Man regis, kad tiek, kiek esam kartu, visas mano gimimo dienas leisdavom kažkur pasprukę. Beveik visada – prie jūros. Ar kokiame iki tol nematytame užjūrio mieste. Tai buvo tyli mūsų tradicija ir man atrodė, kad niekas jai labai ir neprieštaravo.

Aš – likimu ir jo ženklais tikintis žmogus, todėl kai rugsėjo pradžioje kažkur pilve pajutau drugelius, kviečiančius likti namuose, tai nusprendžiau tvirtai – metas paskambinti tiems, kuriuos per darbus ir amžiną chaotišką lėkimą mačiau mažiausiai prieš pusmetį. O jie visi vienas kitą krūvoj matė prieš šimtą metų...

Kai mes visi susitikom, buvau karjerą pradėjusi žurnalistė atlapa širdim. Rodėsi, kad taip krūvoj visi ir keliausim, bet vėliau visų karjeros užsisuko, vėliau atsirado vaikų, vėliau visi tiesiog išsiskirstė sukti savo lizdų. Ir mus visus kankino beprotiškas ilgesys, bet atrodė, kad tai natūralus gyvenimo procesas ir planuoti kitų suaugusių žmonių dienotvarkės niekam nevalia.

Ir prieš tą gerą dešimtmetį reikėjo vaduotis nuo komplekso, į kokią suknelę man derėtų tilpti, o šį rugsėjį labiausiai nudžiugau atsikračiusi komplekso, kad gali būti taip, jog turiu dovaną suburti tvirtą armiją aplink save, tad kodėl tiek laiko maiviausi ir tą savo armiją pamiršau šitokiam nesuskaičiuojamam kiekiui dienų, mėnesių ar net metų?

Taip, šitą suvokimą man atnešė 31-asis. Ir ar galėjau tikėtis geresnės dovanos?

Kai renkasi šimtą metų nematyta armija, nebeerzina jos neprognozuojamas vėlavimas, tik širdis nuolat daužosi. Tu tiesiog beprotiškai lauki, o sulaukusi tarsi iš šono stebi patį nuostabiausią šiais metais filmą.

Filmą, kuriame tavo pačios namai, o juose – pilni kampai sausainius graužiančių vaikų, šunų ir nuosavų vyrų, kuriems ramiausia oazė – prie židinio. Nes tu negali sustoti juoktis, negali sustoti prisiminti, negali sustoti kalbėtis, guostis, planuoti, net jei tie planai (rytoj visi varom grybaut) tikrai neišsipildys. Vyrams per intensyvu, suprask.

Jokio laiko skaičiavimo, tik paslaptys ir prisipažinimai, tik tas neįtikėtinas jausmas, kad mums vėl devyniolika ir krykštavimas tęsiasi tol, kol visiems baigiasi cigaretės, o paskui viskas iš naujo ir be jų. Tas neįtikėtinas jausmas, kai supranti, kad niekas nepasikeitė, nes jūs tiesiog užaugot, bet širdys vienu ritmu plakti nenustojo...

Tas neįtikėtinas jausmas, kai supranti, kad niekas nepasikeitė, nes jūs tiesiog užaugot, bet širdys vienu ritmu plakti nenustojo...

Turbūt ir sakyti nereikia, kad tų neįtikėtinų jausmų aš nekeisčiau nė į vieną pasaulyje gėlės žiedą, nė į vieną jūrą, nė į vieną nematytą užjūrio miestą. Nes jie tokie neįtikėtini, kad norisi savanaudiškai pasidėti ten, kur niekas niekas nerastų ir nesikėsintų. Kuriais nereikėtų dalintis ir kuriuos galėtum pamažu laižyti kaip kokius skaniausius ledus ir jie niekada nesibaigtų.

Kai buvau įpusėjusi šį tekstą, kita mano bičiulė ruošėsi švęsti gimtadienį.

„Do, šiemet noriu tik artimiausių“, – sakė ji man, o aš kvailai šyptelėjau.

„Pirmyn, M.“, – atsakiau ir grįžusi iš tos artimų šventės dabar jau aš tarstelėjau vyrui „man neįtikėtinai gera“.

Kartais verta klausytis vidinio balso. Meluoju, ne kartais. Jo verta klausytis visada. Ir jei būna tokių akimirkų, kai gyvenimą švęsti norisi padedant visiems, prieš kuriuos paskui nereikėtų teisintis, jog kažkas įvyko be jų, tai žinokite, kad geriausiai jį atšvęsite su tais, kurie nieko iš jūsų nereikalauja.

Su kuriais ir po šimto metų jaučiatės taip, kaip vakar išsiskyrę. Kurie visada sugrįš į jūsų ateitį, nes niekada negyveno praeitimi. Su kuriais jūs augote ir klestėjote, ir žydėjote, net jei atskirai. Ir su kuriais galėsite nuvysti, nes visi jūs galėsite drąsiai pasakyti „buvo neįtikėtinai gera“.

Bučkiai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt