Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

​​​​​​​Akvilė Kavaliauskaitė. Kam būti nuostabia, jei gali būti liekna

Akvilė Kavaliauskaitė
Mark & Migle Photography nuotr. / Akvilė Kavaliauskaitė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

– O ne, gal geriau neisiu. Dabar per mėnesį turėsiu numest dešimt kilų, – rašo klasiokė.

Klasiokė, kuri turi gerą darbą, nuosavą verslą, atostogų skraido į Niujorką ir gyvena nuostabiam bute su vaizdu į pušimis apsodintą upės krantinę. Bet ji yra per stora klasės susitikimui po dešimties metų. Gyventi su dešimt papildomų kilogramų išeina, o ateiti į susitikimą – niekaip.

Mark & Migle Photography nuotr./Akvile Kavaliauskaitė
Mark & Migle Photography nuotr./Akvile Kavaliauskaitė

– Žinok, kiekvieną vakarą pasižadu sau mažiau valgyti ir grįžti namo pėsčiom. Bet pamirštu! Ateina rytas ir tiek daug aplink įdomių dalykų – visos dietos dingsta iš galvos, kad ir kaip iš vakaro meldžiuosi, – pasiaiškina.

– Tai gal tiek to?

– Baik tu, visos galvos, kad ryju be saiko burgerius ir bulves. Ir šiaip atrodau kaip bulvė. Nors ne, atrodau kaip burgeris.

– Atrodai kaip durnė, – parašau ir uždarau kompiuterį.

Kas mums visoms yra? Nuo kada lieknas kūnas priskiriamas prie didžiųjų gyvenimo pasiekimų? Esmė paprasta: suvartoji mažiau kalorijų, nei išeikvoji. Taip darai ilgą laiką. Jeigu esi apkūni ne dėl sveikatos – prašom, po pusmečio tu jau liekna.

Kiekvienos moters kūnas neturi atrodyti kaip profesionalios sportininkės, nes mes nesame profesionalios sportininkės. O dabar pusė mano draugių elgiasi taip, lyg ruoštųsi olimpiadai: oi, ne, vaisių aš vakare nevalgau – cukrus, kavos po trijų negeriu – varo skysčius, fu, kaip jos gali gerti tą vyną, fu, picerija.

Lieknume intelekto lygiai tiek, kiek neplautoj indų krūvoj: išplauni – nebėr. O dabar tiek daug apie tai kalbama, lyg numesti svorio būtų tas pats, kas sukurti vaistą nuo vėžio. Numesk dvidešimt kilogramų ir visų portalų antraštės tau garantuotos. Baik magistrantūrą, apkeliauk pasaulį – nieko.

Turiu keturiasdešimtmetę draugę, kuri bankrutavus vienai įmonei įkūrė kitą ir netrukus jau pasieks milijoninę apyvartą. Žinote, ko jos dažniausiai klausia? Ogi ką ji daro, kad tokia kūda. Žmogaus, iš kurio būtų galima išmokti daugybės dalykų, klausia, kaip turėti valios mažiau ėsti ir kartais nueiti į sporto salę. Čia taip pat, kaip gavus pusvalandį su Baracku Obama klausti, kas jam klijavo vonios plyteles.

Taip, kartais atrodo, kad tie eklerai patys sulindo į skrandį. Ir kartais būna liūdna, o liūdesys ir tortas yra kaip Romeo ir Džuljeta. Visos, kurios sulieknėjo, yra šaunuolės, nes tam reikia valios. Tačiau tikrai ne tiek daug, kiek įsukti nuosavam verslui, užauginti vaikui, galų gale, išsaugoti santykiams su mylimu žmogum. Kokiai beprotei reikia būti, kad visi gyvenimo pasiekimai nublanktų prieš kelis papildomus kilogramus?

Su sportu irgi tas pats. Išeini į gatvę ir bėgi. Jei, žinoma, norisi. Bet jei nesinori, bėgti neprivalai ir nuo to nebūsi nenormali. Nesakau, kad reikia visą dieną praleisti ant sofos valgant bulves, bet kai bėgti ir atsilaikyti prieš tortą tampa pačiu svarbiausiu tikslu, atrodo juokingai. „Parašiau sėkmingą romaną, bet ne, neisiu į klasės susitikimą, nes esu per stora.“

Merginų asmenukės iš sporto klubų, kuriose blizga pilvo presas, šalia – buteliukas vandens, o kojos aptįstos timpomis, kurių tu neišdrįstum užsimauti, atrodo gražiai. Bet vis dėlto tai yra tik kūnas. Jį reikia laistyti kaip gėlę, kartais apkarpyti lapus, patręšti, ir tiek. Jeigu nenorim ar negalim tam skirti pusės savo laiko, to daryti nereikia. Jei jauti, kad kietos blauzdos nėra taip fainai kaip pasisėdėjimas su draugėmis iki penkių ryto – velniop tas blauzdas. Kiekvienos moters kūnas neturi atrodyti kaip profesionalios sportininkės, nes mes nesame profesionalios sportininkės. O dabar pusė mano draugių elgiasi taip, lyg ruoštųsi olimpiadai: oi, ne, vaisių aš vakare nevalgau – cukrus, kavos po trijų negeriu – varo skysčius, fu, kaip jos gali gerti tą vyną, fu, picerija.

Dieve šventas, tu tik administratorė, ne Airinė Palšytė.

Ir taip ne tik su moterimis. Sportuojantis vyras irgi yra wow. Truputėlį nuimsiu romantiką: būti sportiškam vyrui reiškia šiek tiek cardio krūvio, pakilnoti štangą ir valgyti varškę arba vištieną su daržovėmis. Jei tai nėra profesionalus sportas – tiek ir filosofijos. Bet tos raumeningos rankos pristatomos kaip kažkoks nerealus pasiekimas. Kai skaitau vyrų interviu, kaip jie pakeitė gyvenimo būdą, skrandyje ima poruotis drugeliai. Pirmiausia buvo kažkoks lemtingas taškas, kai jis suprato: ne, taip gyventi nebegaliu. Tada jis nuėjo pas trenerį, treneris liepė valgyti varškę ir vištieną. Iš pradžių buvo sunku ant takelio, ir štangos nuo žemės neatplėšdavo. Bet viskas yra ryžtas, susikaupimas, disciplina. Ir štai dabar jis gražuolis, turi raumenų ir viskas iš esmės pasikeitė: suprato, kad nereikėjo jam tų čipsų prie teliko, ne, išvis net teliko nereikėjo, kad pagerėjo seksas ir gyvenimo kokybė. Šalia pateikiamas dalykų, kurių jis nebedaro, sąrašas ir skundas, kad draugai jo nesupranta. Po straipsniu – šimtas komentarų, kad jis praktiškai Dievas.

Bus gražu anūkams parodyti, kokios jaunos buvom sportiškos. Bet jeigu iš savo jaunystės gali pasakyti tik tiek, kad turėjai raumeningą užpakalį, anūkai sužavėti nebus. Ir kažkaip pagalvojau: ar egzistuoja moteris, kuri neina į klasės susitikimą, nes jaučiasi per kvaila? Jeigu tokia atsiras, padovanosiu jai knygyno kuponą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt