Populiarusis gamtos fotografas Marius Čepulis: „Dėl jerubės tris valandas gulėjau ant įšalusios žemės“

Marius Čepulis / "MARK and MIGLE Photography" nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-07-01 19:48
„Nesuprantu, kodėl esu toks populiarus“, – gūžčioja pečiais kultinis paukščių ir gamtos fotografas Marius Čepulis (43). Tačiau tai, kad jo fotoklajones feisbuke seka beveik penkiasdešimt tūkstančių gerbėjų, – aišku, pakelia ūpą.

„Kasdien gaunu bent po dešimt žinučių su paukščių nuotraukomis, aprašymais, įrašytais balsais. Žmonėms smalsu, ką matė. Dažniausiai į visus klausimus atsakau“, – sako Lietuvos paukščių žinovas. Jam gražiausias sparnuotis – kranklys. „Fantastiškas paukštis. Įspūdį daro ir jo balsas, ir išvaizda. Tiesa, vienas man bandė iškirsti akį. Veide liko žymė. Tačiau tai – vis tiek labai fainas padaras“, – tikina albumo „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ autorius.

Ir visgi, kodėl žmonėms taip patinkate?

Gal moku nesąmones plepėti? Mano tėvui – neduok valgyti, duok pašnekėti. Iš jo paveldėjau kalbumą. Taip, padarau gražių kadrų, bet prie jų visada būna ir smagių tekstų.

Vien nuotrauka būtų neįdomu. Žmonėms to nebeužtenka. Juk į fotografiją žiūri vieną dutūkstantąją sekundės dalį – akimirką. O kas vyksta iki jos atsiradimo – metai, dienos, valandos stebėjimo, gulėjimo, nuotykių, – nematyti. Todėl aprašau. Kai tai darau nuoširdžiai, ne dėl laikų, klikų – žmonės jaučia ir myli. Kaip kitaip gali paaiškinti mano populiarumą?

Marius Čepulis
Marius Čepulis

Nors fotografija jums – tik hobis?

Mano darbas su fotografavimu visiškai nesusijęs: jau aštuoniolika metų esu metalo pardavėjas, bendrovės vadovas. Turiu ką veikti... Kartais būna gaila, kai per fotografuoti palankų orą tenka sėdėti kokiame nors susirinkime.

Jei turėčiau galimybę tris keturias dienas per savaitę gyventi miške, nuotraukos būtų kitokios. Dabar tenka gaudyti informaciją, tada važiuoti fotografuoti. Niekada nežinau, spėsiu ar ne.

Kitas fotografijų albumas, jei viskas klostysis palankiai, turėtų pasirodyti po trejų metų. Kadangi pirmajame – vien lietuviški kadrai, noriu, kad ir kitame net sunkiai pagaunami, nematomi žvėrys būtų fotografuoti čia, Lietuvoje. Galėčiau vilką įamžinti, tarkim, Baltarusijoje ir visus apgauti. Tačiau neturiu tokio tikslo.

Iš kur tokia aistra gamtai?

Mano vaikystė bėgo kaime Šiaulių pakraštyje. Nors ravėjimai, šieno vežimai, sodinimai buvo neatsiejama gyvenimo dalis, bet visi savaitgaliai, atostogos, visos vasaros bėgo tik kaime. Jei tėvai nuveždavo į kokią vaikų stovyklą, tol verkdavau, kol grąžindavo namo. Nė vienoje nesu išbuvęs iki galo.

Kaime man buvo gera: vasaros rytą pramerki akį ir jau girdi, kaip pjaunantys žolę rėkia, kad rado kurapkų šeimyną ar žemuogių pievelę. Šoki iš lovos, griebi gorčių ir leki basas pusryčiams uogų pasirinkti. Mano pirmi gyvenimo prisiminimai – stirna rasotoje pievoje, iš bliūdo lipantys vėžiai, vikšras ant lapo.

O septintoje klasėje pamačiau savo paukštę – mėlynąją zylę. Nuo tada pradėjau ja ir kitais sparnuočiais domėtis, rašyti dienoraštį, pradėjau bėgti iš pamokų žieduoti paukščių. Žinojau, kas kur suka lizdus, – man tai buvo baisiai įdomu. Paskui po truputį ir fotografija susidomėjau.

Bendraamžiams turėjote atrodyti keistokas...

Nebuvau su jais. Kartu į miestą pirmą kartą išėjau vienuoliktoje klasėje. Su draugais bėgdavome iš pamokų, eidavome į miškus, statydavomės namelius. Tačiau su merginomis neprasidėdavau. Vėliau Vilnius mane išvedė iš kelio. O tada rūpėjo tik paukščiai ir gyvūnai. Tėvai mane vadino Paganeliu, nes buvau vienintelis mokslininkas šeimoje, kuris vabalus gaudė, rūkė, nuodijo, bandė kolekcijas rinkti. Tos pravardės nekenčiau: Paganelis filme „Kapitono Granto vaikai“ buvo tas, kuriam nesiseka. Aš toks būti nenorėjau.

Aštuntoje klasėje visus paukščių pavadinimus išmokau lietuviškai, lotyniškai ir rusiškai. Biologijos mokytojai pasakydavau kokį lotynišką pavadinimą, ir ji man rašydavo penketą – geriausią pažymį pagal tų laikų vertinimo sistemą. Todėl kai atėjo laikas stoti į universitetą, turėjau problemų – nieko nemokėjau. Svarsčiau, studijoms rinktis architektūrą ar gamtą: kurį laiką lankiau dailės mokyklą, tik dėl paukščių mečiau. Pasirinkau gamtos mokslus ir visai nesigailiu. Mano specialybė – ornitoligija, turiu zoologijos magistro laipsnį.

Marius Čepulis
Marius Čepulis

Ne vienus metus ornitologija buvo jūsų darbas.

Ekologijos institute mano pareiga buvo Vakarų Lietuvoje skaičiuoti migruojančius paukščius: važiuoji mašina ir skaičiuoji pakelės pievose besibūriuojančius jų pulkus. Iki šiol vairuodamas nežiūriu tiesiai į kelią – visą laiką dairausi į šonus.

Kartais skrisdavau kukurūzniku virš migruojančių paukščių būrio ir, kol jis apsukdavo du ratus, turėdavau visus – dešimtis, šimtus tūkstančių – suskaičiuoti. Tai darydavo keli žmon

ės, o paskui išvesdavome vidurkį. Paklaida būdavo nedidelė.

Kai Nemuno užlietose Šilutės pievose nutūpdavo keliasdešimt tūkstančių žąsų, automobiliu sukdavau ratus ir jas skaičiuodavau.

Du kartus per savaitę važiuodavau prie Kuršių marių. Kartais Ventėje gyvendavau, praleisdavau vasarą. Atsikeli penktą ryto, kyli į Ventės rago bokštą ir pagal tam tikrą metodiką skaičiuoji paukščius... Plauki laivu nuo Nidos iki Klaipėdos ir skaičiuoji... Plauki į jūrą ir vemdamas skaičiuoji... Eini nuo Nidos iki Būtingės ir skaičiuoji negyvus... Gyvų ir negyvų paukščių skaičiavimas septynerius metus buvo visas mano gyvenimas. Ir dabar pamatęs būrį iš sykio galiu pasakyti, kiek jų ten yra. Jei paklaida bus dešimt–penkiolika procentų, esmės tai nepakeis.

Paskui klajokliškas gyvenimas atsibodo?

Darbą teko keisti, kai sukūriau šeimą. Jos išlaikyti iš ornitologo algos ir dar tiek važinėjant paskui paukščius buvo neįmanoma. Tada ir atėjau į šeimos verslą. Tėvas iki šiol yra įmonės prezidentas, kurį laiką brolis Evaldas buvo mūsų finansininkas, o aš padėjau įkurti metalo prekybos skyrių Vilniuje. Pradėjau nuo krovėjo, fasuotojo, pardavėjo darbo, paskui atėjo laikas vadovauti.

Tačiau paukščių nepalikau niekada. Pavasarį į Ventę važiuoju jau kokius dvidešimt penkerius metus. Nuo universiteto laikų priklausau keliautojų grupei „Ežiukai rūke“. Su kuprinėmis ant pečių aplankėme Uralą, Sajanus, Užbaikalę, Altajų, Krymą, Indiją. Tie žygiai irgi neleido atitrūkti nuo gamtos bei fotografavimo.

Marius Čepulis
Marius Čepulis

Juokiuosi, kad tapęs verslininku kurį laiką gamtą buvau perkėlęs į namus. Mano pirmoji žmona – šunų veisėja. Kai kalės atsivesdavo jauniklių, kartais kambaryje miegodavome su septyniolika šunų. Gyvenome mieste, mažame butelyje, bet ten visada tilpdavo ir keletas kačių, šunų, taip pat – žuvytės ir kranklys, kuris iš bobučių vogdavo maistą ir nešdavo mums! Paskui persikėlėme į kotedžą, galima sakyti, jame įkūrėme zoologijos sodą. Vienu metu mūsų namuose gyveno apie trisdešimt rūšių gyvūnų: driežai, iguanos, varanas, žaltys, katės, šunys, vorai, skorpionas, gyvalazdės, šeškas, meškėnas, įvairūs paukščiai. Žaltys namuose per paveikslus šliaužiodavo. Iguanos tupėdavo ant palangės ir prie jų niekas nelįsdavo, nes bijodavo gauti uodega. Ir kvapas, ir vaizdas buvo kaip zoologijos sode.

Gyvūnais rūpinomės, kol turėjome laiko. Paaugę vyresnieji vaikai prižiūrėjo savuosius: sūnus – šešką, dukra – papūgą. Kai išsiskyrėme, vienus atidavėme į gamtininkų stotį, kai kurie nugaišo ar paprasčiausiai pabėgo.

Dėl ko iširo pirmoji santuoka?

Charakteriai nesutapo... Tačiau dabar su buvusia žmona esame geriausi draugai. Vienintelė problema fotografuojant – kad tai pasiglemžia daug laiko, atžaloms jo galėtų likti daugiau. Dukrai Melisai – septyneri. Ji kasmet turbūt pirma iš Lietuvos vaikų pamato žibutes. Vyriausiai Beatričei – jau dvidešimt, ji studentė. Marius metais jaunesnis. Juos erzina, kad instagrame mane seka daugiau žmonių nei juos ar feisbuke daugiau laikų surenka mano, o ne jų nuotraukos. Kartais bamba, kad jų draugai mane seka. Aišku, ir didžiuojasi manimi.

Pavasarį savo feisbuko dienoraštyje aprašėte, kaip iš paukščių „fotosesijos“ sužadėtinė iškvietė į gimdymą. Mažoji Austėja dabar jus dažniau sustabdo namuose?

Viena iš sąlygų būti gamtos fotografu – susitarti su šeima. Sužadėtinei esu dėkingas, kad galiu nors ir vidury nakties kilti ir lėkti į kitą Lietuvos galą.

Žinoma, dabar tai jau daug sunkiau, nes turime mažylę. Mama maitina vaiką, o visi namų ruošos darbai ir maisto gaminimas – jau mano pareigos. Rytus, kai lėkdavau fotografuoti, keičia kūdikio niurkymas. Tai – vienas nuostabesnių dalykų pasaulyje. Kartais sunku patikėti, kad esu keturių vaikų tėvas, bet kas daugiau keis Lietuvos demografinę padėtį?

Marius Čepulis su sužadėtine Inga Tian Šanio kalnuose
Marius Čepulis su sužadėtine Inga Tian Šanio kalnuose

Iš kokio pasaulio yra jūsų gyvenimo draugė?

Iš knygų. Inga – vertėja. Ji yra ir mano redaktorė. Kadangi mokykloje iš lietuvių kalbos turėjau dvejetą, ji moko taisyklingai kalbėti, taiso rašybos klaidas.

Inga pirmoji du sykius perskaitė mano knygą. Mokė mane net fotografuoti, nes turi puikų skonį: vis pasakydavo, kuri nuotrauka jai graži, įdomi. Tada pradėjau domėtis, kuo tie kadrai išskirtiniai, kitokie. Ir dabar jai rodau nuotraukas, klausiu nuomonės.

Liko dar daug nenufotografuotų paukščių?

Labai daug. Gal ir pusės Lietuvoje gyvenančių nesu įamžinęs. Man svarbu ne nufotografuoti jų kuo daugiau, o pagauti gerų kadrų. Juk žvirblį gali fotografuoti šimtą metų ir jis bus vis kitoks. Yra rūšių, kurias labai noriu įamžinti, kasmet sau skiriu užduotį. Tarkim, ankstyvą pavasarį buvau užsibrėžęs ištrūkti iš darbų ir nufotografuoti kormoraną su tuoktuvių apdaru. Jei žmonės žinotų, kokie šie paukščiai gali būti gražūs, taip blogai apie juos negalvotų.

Įamžinti paukštį turėtų būti sudėtinga?

Nors maždaug žinau, kur būriuojasi, reikia atlikti žvalgybą, kad būtum tikras, jog jie tikrai ten bus. Reikia išsiaiškinti, ar prireiks slėptuvės, ar teks šliaužti, plaukti, ankstyvą pavasarį sėdėti vandenyje, o gal nuo kranto bandysi kadrą pagauti. Yra reikalų....

Ta nemenka armija sekėjų feisbuke – man padedantys gyvūnų sekliai. Žmonės praneša, kur kokį paukštį pastebėjo. Važiuoju tikrinti, ar įdomus, kokia aplinka, nes ji nuotraukoje man labai svarbi. Esu nufotografavęs daugybę tilvikų, bet nepatiko aplinka. Norėčiau tai padaryti gražioje pelkėje.

Dėl jerubės tris valandas gulėjau ant įšalusios žemės. Kiekvienas paukštis, kaip ir žmogus, yra skirtingas. Dar reikia rasti individą, kuris norės pozuoti. Kai tokį sutinki – reikia nepaleisti, padirbėti. Jei atsirastų retas paukštis ir būtų bent penkių procentų tikimybė, kad pavyks nufotografuoti, – viską mesčiau ir važiuočiau į kitą Lietuvos kraštą.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Gulint ant įšalusios žemės galima ir susirgti!

Taip, prieš keletą metų pagulėjau ant šaltos žemės fotografuodamas stumbrus, o paskui tris savaites praleidau ligoninėje. Pasigavau plaučių uždegimą. Tada vieną iš pirmųjų kartų fotografavau šiuos gyvūnus – negalėjau atsidžiaugti ir kovo mėnesį išsitiesiau šalia jų. Pamoka išmokta: dabar guldamasis ant ledinės žemės bent jau ką nors pasikloju. Ateityje tos pelkės, klūpėjimai atsilieps sąnariams. Suprantu tai, todėl mankštinuosi, pusantrų metų lankiau bokso treniruotes. Jei tik sėdėsiu prie kompiuterio, o paskui bandysiu dešimt kilometrų nueiti su keturiasdešimt kilogramų sveriančia kuprine, bus nekas.

Jei fotomedžioklė nepavyksta, grįžtate nusivylęs?

Ne, tas etapas jau praėjo. Anksčiau po savaitę sėdėdavau slėptuvėje nuo ryto iki vakaro laukdamas, tarkim, kada iš medžio viršūnės nusileis erelis. O jis net neketina žemiau nutūpti. Dabar netgi laukiu nesėkmių, nes jos kuria istorijas, kurios kartais būna įdomesnės už nuotraukas.

Ką savaitę veikti slėptuvėje?

„Angry Birds“ esu įveikęs visus lygius, kokie tuo metu buvo išleisti, turėdamas tris žvaigždutes. Ir „Monster Busters“ perėjęs gal 1800 lygių. Tik žaidžiant be pertraukų telefonas išsikrauna. Kai žiemą slėptuvėje reikėdavo ilgai sėdėti, atsiveždavau kompiuterį, net saulės baterijas ir dirbdavau su pirštinėmis, į miegmaišį įlindęs. Arba snūduriuodavau, nes turėdavau girdėti, kas dedasi lauke. Paukščius pažįstu pagal sparnų šlamesį. Nematydamas galiu pasakyti – erelis, kranklys ar genys atskrido. Aišku, būna, kad ir pramiegu.

Tiek pastangų – dėl auksinio kadro?

Anksčiau būdavo dėl kadro, nes pradėjus fotografuoti kyla medžiotojo instinktas. Ir dėl parodų, konkursų pasistengti būdavo azartas. Tačiau porą sykių laimi ir suprati, kad fotografų lygis panašus, o prizinės vietos – labiau laimės dalykas. Supratau, kad šiuo metu man įdomiausia – šviesti žmones. Noriu visiems parodyti Lietuvą ir jos gyvūniją. Važinėju į mokyklas susitikti su vaikais: jiems pasakoju apie gamtą, jos fotografiją. Per metus aplankau apie šimtą mokyklų. Dabar laukia – daugiau kaip trys šimtai. Jau 2019 metams sudaromi sąrašai pageidaujančių, kad užsukčiau. Per susitikimus pasakoju, kad nereikia bijoti vorų, gyvačių, vilkų, sakau, jog nėra nė vieno blogo gyvūno. Kalbu taip, kad vaikams būtų įdomu.

Tikriausiai svajojate apie trobelę raiste, kad žvėrys ir paukščiai patys ateitų į jūsų kiemą?

Pelkynai, kemsynai man – tobuliausios gamtos vietos. Pušynai nepatinka, nes biologiniu požiūriu tai yra dykuma, kurioje beveik nesiveisia paukščiai, gyvūnai. Neįžengiami miškai – kas kita.

Tačiau negalėčiau gyventi miške... dėl šokių. Daugiau kaip dešimt metų lankau Lotynų Amerikos šokių pamokas, šokame kubietišką salsą ir rumbą, regetoną, Afrikos, Dominikos šokius. Visus juos su sužadėtine esame išbandę. Dabar ji nešoka, bet į pamokas galiu eiti vienas, nes tai – socialiniai šokiai, partnerė nebūtina. Pajudėti einu bent du tris kartus per savaitę. Viena blogybė: po šokių vakarėlio neretai važiuoju į mišką, todėl negaliu kvepintis, gurkšnoti alkoholio, juk miško gyventojai užuos.

Marius Čepulis
Marius Čepulis

Gamtos fotografija ir šokiai – baisiai skirtingi pomėgiai!

Turiu pomėgių ir daugiau. Kartais, kai niekur nebespėju, pagalvoju – gal tos veiklos reikėtų mažiau, o paskui vėl įsisuku – nieko neveikdamas nebegalėčiau gyventi. Kartą per metus stengiuosi pakeliauti kalnuose. Pernai su gamtos fotografais buvome Tian Šanyje. Kalnai – mano meilė, nardymas – taip pat, penkiolika metų tuo užsiimu. Jei tik būtų galimybių tai daryti dažniau! Dar viena silpnybė – medinių laivų modeliavimas pagal brėžinius. Turiu sumeistravęs tris. Prie vieno laivo kartais pusantrų metų krapštytis tenka.

Visa tai labiau tiktų užkietėjusiam viengungiui...

Negalėčiau gyventi vienas. Mano sužadėtinė pamišusi dėl knygų ir maisto gaminimo. Per septynerius metus nėra paruošusi tokio paties paukštienos patiekalo. Ji mane verčia skaityti ir valgyti. Tačiau namo grįžtu ne dėl vakarienės. Dėl žmogaus.

Naujausi straipsniai