„Kodėl fotografuoju? Todėl, kad tai mane „veža“! Visa gyvenimą nuo pat mokyklos laikų buvau vizualikas. Domėjausi kinu, fotografija, vaizduojamuoju menu. Visada žavėjausi fotografija tiek kaip realybės metraštininke, tiek kaip priemone kurti iliuziją. Per beveik 10 metų fotografijoje teko išbandyti daug skirtingų žanrų, bet supratau, kad daugiausia džiaugsmo man suteikia žmonės. Ar tai būtų vestuvės, ar moters grožis, ar tiesiog paprastas portretas“, – sakė fotografas Vilmantas Žilinskas.
Kodėl – vestuves, juk yra fotografų, kurie mano, jog tai ne lygis?
Tie, kurie mano, jog tai yra „ne lygis“ – nemoka nufotografuoti jų taip, kad būtų „lygis“. Vestuvių fotografija prieš 30 metų ir dabar gerokai pasikeitusi. Jaunieji nebijo improvizuoti, organizuoti netradicines vestuves, skiria šiai šventei daug laiko ruošdamiesi, derindami stilistiką, viziją. Džiaugiuosi, kad per savo darbo laikotarpį pavyko užkopti iki „savo“ kliento, iki jaunųjų, kuriems svarbu ne išleisti pusę biudžeto alkoholiui, kičiniams limuzinams ir „tortinei“ suknelei, tačiau į vestuves pasižiūrėti kaip į gražią, stilingą ir nuoširdžią šventę visų pirma sau, o tada svečiams.
Vestuves fotografuoju todėl, jog labai mėgstu iššūkius. Kuo sudėtingiau, tuo man įdomiau. O vestuvių fotografija, patikėkite, vienas sudėtingiausių fotografijos žanrų, nes jis apjungia reportažinę žurnalistiką (privalai pagauti TĄ kadrą, nėra jokių pasiteisinimų), portreto fotografiją (visi nori būti įamžinti gražiausi, kokie jie gali būti), mados fotografija (mano noras sukurti nuotraukoms išliekamąją vertę).
Atsakomybė, kompetencija, o kur dar laikas, kurio reikia retušuoti nuotraukas – visa tai sudėjus, vestuvės tampa ne tokiu jau pelningu ir „easy money“ darbu, kaip kai kurie mano. Kur kas pelningiau fotografuoti maistą, architektūrą ar reklamas. Todėl tikras vestuvių fotografas turėtų tai daryti visų pirma dėl meilės savo darbui. O kadangi mano visi jaunieji yra labai faini bei mūsų skoniai pilnai sutampa, vestuvės man – stebuklingo grožio diena ir į tokį darbą, atitinkamai, keliauju kaip į šventę.
Kodėl vestuvininkai turėtų rinktis būtent jus?
Neturėtų. Lietuvoje yra daug gabių fotografų. Vestuvininkai turėtų rinktis mane TIK prieš tai peržiūrėję mano darbus ir susitikę gyvai pabendrauti. Jeigu patiks mano nuotraukos, o susitikus gyvai nejausime diskomforto bendraudami, tada jau drąsiai galima rinktis mane.
Šiais feisbuko laikais vos kam nors užklausus „Gal kas galite pasiūlyti gerą/geriausią vestuvių fotografą“, visi puola siūlyti visus iš eilės savo draugus ir pažįstamus fotografus, taip dar labiau apsunkindami paiešką jauniesiams, nes kiekvieno siūlančio stiliaus pojūtis ir piniginė kardinaliai skiriasi, todėl reiktų labai atsargiai žiūrėti į rekomendacijas ir pasikliauti visų pirma savo pačių intuicija ir akimis.
Kame jūsų unikalumas?
Trečius metus dirbu kartu su savo partnere, kuri yra ne tik antroji fotografė, bei moteriška „akis“ vestuvėse, bet, svarbiausia, profesionali vizažistė, kurią visada renkuosi savo nuotakoms gražinti, jau tapome puikia komanda. Aš puikiai žinau, kad dėl jaunųjų makiažo man nebereikės sukti galvos – jis bus nepriekaištingas: bus pritaikytas būtent jaunosios bruožams ir atlaikys visas vestuvių dienos stichijas nuo prakaito iki ašarų. Manau, tai fotografui privalumas.
Kitas, kuris man ne mažiau svarbus – esu estetas ir atidžiai retušuoju visas iki vienos atrinktas vestuvių nuotraukas, todėl galbūt užtrunku kiek ilgėliau, kol nuotraukas atiduodu, bet žinau, kad jaunųjų lūkesčiai bus viršyti su kaupu.
Per metus priimu ne daugiau 12-14 sužadėtinių, nes nesiekiu uždirbti visų pinigų ir man labai svarbu kokybė, išbaigtumas ir moralinis pasitenkinimas tuo, ką darau. Neįsivaizduoju savęs „štampuojant“ po 30 ir daugiau vestuvių.
Ir trečia savybė, kuria galbūt pasižymi mažiau vestuvių fotografų – universalumas. Dauguma jų yra tik vestuvių fotografai. Mano pagrindinės darbo sferos yra labai įvairios: jau minėtos vestuvės, toliau – portretinė/„glamūro“ fotografija (kai kurie mane netgi geriau žino ne kaip vestuvių, o kaip moters grožio fotografą). Taip pat dirbu su maisto, naktinio gyvenimo fotografija. Todėl neabejoju, kad tai tik pliusas. Kažkas panašaus būtų, jeigu, sakykime, moteris eidama į miestą pasiimtų nematomą asistentą, kuris jai neštų tris skirtingas poras batų, visas makiažo priemones, suknelę persirengimui, pora naujų pėdkelnių ir dar būtų už jos asmeninį vairuotoją: tu tikrai nežinai, ar to tau prireiks, bet jeigu prireiks – tai gali išgelbėti tavo dieną.
Dar iš klientų dažnai girdime, kad mes tiesiog faini, – šypsosi Vilmantas.
Apie kokius vestuvininkus svajojate – kur, kaip norėtumėte padaryti fotosesiją?
Turbūt beveik tokius ir turiu: turinčius stiliaus pojūtį, vengiančius kičo, vertinančius tai, kas nesensta – klasikinį stilių. Tokius, pas kuriuos lentynoje galima rasti „Vogue“, „L‘Officiel“ žurnalų, daug keliaujančius, kurie vertina kokybiškus daiktus ir kuriems rūpi nuolat tobulinti savo asmenybę. Svajoju apie tokius, kurie nebijo viens kitam išreikšti savo jausmų, kurie nuoširdžiai myli viens kitą ir mėgaujasi kiekviena gyvenimo akimirka.
Netikėta, intriguojanti, sentimentali, juokinga istorija, nutikusi vestuvių fotosesijos metu – ar buvo tokių?
Tokių akimirkų būna bene kiekvienose vestuvėse. Tas rytinis nuotakos jaudulys, jaunikio rimtis prieš ceremoniją, tie padrąsinantys arba palaikymo prašantys žvilgsniai vienas į kitą, nulūžęs batelio kulniukas ir ėjimas basomis per senamiestį, paskutinis tėčio apkabinimas išleidžiant savo dukrą, pirmojo šokio metu jaunikiui į ausį tyliai pašnabždėtas „Myliu tave, mano vyre“... Kiekviena tokia akimirka yra be galo sentimentali, graži bei piešianti šypseną veide. Svarbiausia spėti tai įamžinti, nes antro karto gali ir nebūti.
