Plačioms jų šypsenoms ir uždegančioms dainoms sunku atsispirti... „Vienas džiaugsmas, kad mus žmonės regi pozityvius“, – nuoširdžiai taria vis daugiau širdžių užkariaujančios muzikos grupės „Kūjeliai“ branduolys – broliai Andrius (27) ir Julius (25) VAICENAVIČIAI. Nors vis dar patys negali tuo patikėti, jie dainuos jaunimo susitikime su popiežiumi Pranciškumi!
Grupė laimėjo specialios giesmės, skirtos popiežiaus susitikimui su jaunimu Lietuvoje, konkursą, kuriame dalyvavo gal septyniolika atlikėjų. „Kartu su draugu švedu Davidu Hedinu parašiau himną, ir mūsų kūrinys surinko daugiausia balsų! Kai tai sužinojau, labai nustebau ir ne iš sykio supratau, kas atsitiko, – prisipažįsta Julius. – Ta sėkmė man – labai brangus dalykas. Simboliška, kad tėtis su choru giedojo per popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, o mes su popiežiumi Pranciškumi būsime vienoje scenoje ir net atliksime kelias savo kūrybos dainas, ne tik tą himną.“
Broliai gyvena ne vien muzika. Julius su šeima įsikūręs gimtajame Vilniuje ir kasdien eina į darbą konsultacinėje bendrovėje. Jis specializuojasi inovacijų srityje – padeda į rinką paleisti naujus produktus. Andrius studijuoja doktorantūroje Oksforde. Paprastai tariant, mokslinis jo darbas susijęs su dirbtiniu intelektu ir optimizavimu. O susitikę jiedu groja.
Save dalydami tarp tokių skirtingų sričių nesijaučiate abiejose šiek tiek nepritapę, nesuprasti?
Andrius: Juokiamės, kad darbo aplinkoje vengiame sakyti, jog esame muzikantai, o muzikos pasaulyje – ką darome moksle. Visgi geriau, kai vėliau žmonės sužino, kokius skirtingus dalykus deriname. Tačiau abiem veiklomis užsiimame rimtai, nuoširdžiai. Nors iš manęs Oksforde juokiasi, kad esu roko žvaigždė.
Julius: Geriausiai, kai ne pats prisiklijuoji etiketę, o žmonės pamato ir įvertina. Kai kitą mūsų veiklą jie atranda patys.
Kiek laiko „Kūjeliai“ gyvuoja?
Andrius: Su Juliumi nuo vaikystės grojome roką. Mudu ir vyresnysis brolis Juozas turėjome grupę „AugaLai“. Julius mušė būgnus, Juozas grojo elektrine gitara, o aš – bosine. Mums gerai sekėsi: yra tekę groti Kudirkos aikštėje per „Sostinės dienas“, net išleidome albumą. Juozas tada jau studijavo Oksforde. Jis į mokslus žiūrėjo labai atsakingai, todėl nusprendė su grupe nebemuzikuoti. Likome dviese. Porą metų viešai negrojome, bet toliau kūrėme dainas. Muzika – kaip liga: negali sustoti...
„Kūjelius“ įkūrėme, kai aš jau studijavau Oksfordo universitete matematiką. Grįžęs į Lietuvą pasigedau renginio, skirto jaunimui švęsti Kovo 11-ąją. Sugalvojome tą dieną rengti savo muzikos festivalį. „Kūjeliai“ susikūrė, nes mokėjome groti, žinojome, kaip norime savo muziką atlikti, tik ieškojome galimybės. Nutarėme, kad tas mūsų Kovo 11-osios festivalis – gera proga pabandyti. Pakvietėme prisidėti draugą. Kad gros, jis sužinojo koncerto dieną, o grupės pavadinimą išgirdo jau būdamas scenoje. Žmonės vis nori mus išgirsti, tad gyvuojame iki šiol – jau septintus metus.
Daugiau skaitykite šios savaitės žurnale „ŽMONĖS“.