Ponai Guerlainai: šeimos parfumeris Jeanas Paulis tvirtino galįs atskirti 3000 įvairių kvapų

Jeanas-Paulis Guerlainas, paskutinis šeimai priklausęs parfumeris/Angelina Jolie – naujojo „Mon Guerlain“ ambasadorė
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-10-28 12:40
1828-aisiais jaunas chemikas garsiojoje Rivoli gatvėje Paryžiuje atidarė paties gaminto kvapiojo vandens, muilo ir kosmetikos parduotuvę. Taip įgyvendino savo svajonę ir pradėjo 190 metų „Guerlain“ istoriją.

Istorija nesibaigia ir šiandien, nors buvusioje šeimos bendrovėje, tebesivadinančioje Guerlainų vardu, aštuoneri metai nebėra nė vieno Guerlaino. 1994-aisiais paskutinis mohikanas Jeanas- Paulis (81) pardavė parfumerijos ir kosmetikos namus prabangos prekių koncernui LVMH, bet liko dirbti juose kaip „nosis“ ir konsultantas. 2010 metais interviu Prancūzijos televizijai neapdairiai pasiguodė, kad kurdamas kvepalus „Samsara“ dirbo kaip negras (ir pridūrė abejojąs, ar negrai kada taip pluša). 

Už žodį iš „n“ raidės teko atsakyti visu rimtumu: senasis ponas sumokėjo 6600 eurų baudą, 6 mėnesius turėjo praleisti kalėjime. O LVMH iškart išsižadėjo bet kokių ryšių su susitepusia „nosimi“, be kita ko, sukūrusia tokius aromatus kaip „Nahema“, „Jardins de Bagatelle“, kultinį vyrišką „Vetiver“. Lygiai taip pat pasielgta su dizaineriu Johnu Galliano, įsivėlusiu į antisemitinį skandalą. Beveik nieko asmeniško – tik verslas.

Guerlainai buvo „nosys“ iš Dievo malonės, tikri kūrėjai. Pats Jeanas Paulis tvirtino galįs atskirti 3000 įvairių kvapų, o jo pirmtakai irgi buvo neprilygstami.

Įkūrėjas Pierre’as François (1798–1864) pelnė ne tik paprastų paryžiečių, ieškančių lengviausios pudros ir tvariausio kvapiojo vandens meilę: jo nuolatinis klientas buvo pats Honoré de Balzacas. Sukūręs kvepalus „Eau de Cologne Imperiale“ Prancūzijos imperatoriui Napoleonui III ir imperatorienei Eugenijai, mesjė Guerlainas tapo Jų Didenybių oficialiu parfumeriu, kuriam aromatus užsakydavo visa aristokratiškoji Europa: karalienės Viktorija ir Izabelė II, Rusijos carai ir didieji kunigaikščiai.

Kiekviena Guerlainų karta pristatydavo ne po vieną aromatą – novatorišką, iki tol negirdėtą (tai yra neuostą), bet pataikantį tiesiai į pirkėjų širdis. 1889 metais Pierre’o sūnus Aimé (1834–1910) išleido „Jicky“, kurių gamyboje buvo pirmąkart panaudoti sintetiniai ingredientai. Vyriškus, sudėtingai besiskleidžiančius (iki tol aromatuose vyraudavo viena nata) kvepalus labai greitai pamėgo emancipuotos damos – moterų laisvių judėjimas tuo metu plito greičiau nei #metoo.

Simboliška, kad kvepalai pavadinti ne paslaptingos nepažįstamosios garbei: Jicky – Aimé sūnėno Jacques’o naminė pravardė. Pats parfumeris vaikų neturėjo, taigi jo įpėdiniu tapo vienas iš brolio Gabrielio sūnų. Nuo šešiolikos metų Aimé mokė gabų vaikį amato paslapčių ir išugdė didžiausią kvepalų pasaulio genijų, kurio kūriniais ir šiandien labiausiai remiasi „Guerlain“ legenda.

Jacques’as Guerlainas (1874–1963) sukūrė daugiau kaip aštuoniasdešimt garsiausių „Guerlain“ kvepalų, tarp jų – „L’Heure Bleue“, „Mitsouko“ ir „Shalimar“. (Kai kurie ekspertai tikina, kad archyvuose esama kelių šimtų patriarcho aromatų formulių.) Buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu, gerbiamas ir turtingas. Ir kuklus bei uždaras – niekada nedavė interviu, vengė publikos dėmesio ir nemėgo fotografuotis.

Jis nekalbėjo net apie savo darbą ir apskritai buvo tylenis: turimas žinias, filosofiją, potyrius ir biografiją pavertė kvepalais. Nenuostabu, kad apie jo įdomų ir nepaprastą gyvenimą žinoma ne tiek ir daug. Vedė protestantę – ir už tai buvo atskirtas nuo Katalikų bažnyčios. Žmoną Andrée, švelniai vadintą Lily, laikė savo mūza ir mokė anūką Jeaną-Paulį, kad kvepalus visada reikia kurti moteriai, su kuria gyveni ir kurią myli.

Buvo absoliutus estetas, kolekcionavęs istorinį porcelianą, baldus, Goyos, Manet ir Monet paveikslus (1912-ųjų aromatą „L’Heure Bleue“ įkvėpė impresionistai), antikvarines knygas. Nors niekada nesilankė Azijoje, dievino Rytus (šios aistros atspindys – legendiniai japoniški „Mitsouko“, sukurti 1919 metais ir buvę mėgstamiausi Charlie Chaplino, Ingrid Bergman, Jean Harlow, Anais Nin kvepalai bei vėlesni prabangieji indiški „Shalimar“).

Kurdamas pastaruosius, Jacques’as rėmėsi „Jicky“ formule – improvizacija senų kvapų tema buvo Guerlainų šeimos tradicija. Kita tradicija – duoti kvepalams iškalbingus pavadinimus: sakykim, 1933-iaisiais pasirodę „Vol de Nuit“ – naktinis skrydis – taip pavadinti rašytojo ir lakūno Antoine’o de Saint-Exupéry romano garbei.

1955 metais sukurtas paskutinis Jacques’o Guerlaino aromatas „Ode“ buvo ir jo anūko Jeano-Paulio pirmasis darbas (abu vyrai dirbo kartu). Senolis, sunkiai sužeistas per Pirmąjį pasaulinį karą – netekęs akies (neįtikėtina, kad Jacques’as, kuriam tada buvo keturiasdešimt vieni, trijų vaikų tėvas, solidus pramonininkas, išvis buvo mobilizuotas), o per Antrąjį praradęs jauniausią sūnų, perdavė savo žinias, 1959-aisiais – ir pačią kompaniją tam, kuris atrodė verčiausias.

Parfumeris Jeanas-Paulis Guerlainas nenuvylė „Guerlain“. Bet pasikeitė istorinės aplinkybės – senos nebegaliojo, o naujos dar neprasiskynė kelio: Patricia de Nicolaï (60), aromatų namų įkūrėjo proanūkė ir Jeano Paulio dukterėčia, taip ir netapo „Guerlain“ parfumere. Ir ne dėl to, kad būtų stokojusi žinių ir talento – tiesiog „Guerlain“ kvepalus visada kūrė vyrai, ne moterys, kaip jai buvo tiesiai pasakyta. Ir net jos dėdė gana paniekinamai atsiliepė, kad Nicolaï – moteris, gaminanti kvapiąsias žvakes ir druskas. Na ir kas, kad Patricios kvepalai nepaprastai sėkmingi, o kai kurie ekspertai net vadina juos didžiais. 

Naujausi straipsniai