Policijos komisariato viršininkas Aušrys Kvederevičius: „Net bijau sakyti, kad dirbu svajonių darbą“

Aušrys Kvederevičius su komanda
Autorius: Lina Grinkevičienė
Publikuota: 2020-10-27 13:05
„Nebesakau, kad dirbu svajonių darbą, nes kiti ima pavydėti arba nesupranta“, – šypsosi Šakių rajono policijos komisariato viršininkas Aušrys Kvederevičius. Jis visai neseniai su trimis kolegomis Geriausios Lietuvos policijos pareigūnų komandos konkurse šiemet buvo išrinkti geriausiais policininkais.

Kaip jūs su kolegomis minite profesinę Angelų sargų dieną? Gal turite kokių ypatingų tradicijų?

Gal pasirodysiu nuobodokas, bet kažkokių ypatingų tradicijų nėra. Aš pats Šakių policijos komisariate dirbu dar tik antrus metus, tad ateityje jų susikursime. Su kolektyvu, kolegomis, kariškiais, kitais pareigūnais per profesinę šventę surengiame pyragų popietę.

Kadangi Šakiai garsėja dvarais, aplankome vis kažką nauja. Kiekvienais metais vyksta mišios, lankomės bažnyčioje, bet šiemet dėl koronaviruso turbūt teks atsisakyti didelių susibūrimų. Tą dieną šventiniai apdovanojimai, Policijos dienai skirtos varžybos įprastai vyksta Policijos departamente. Būna keletas rungčių: šaudymas, krepšinis arba futbolas. Deja, ką tik sužinojome, kad šįkart jos bus atšauktos. Gaila, nes mūsų komisariato pareigūnų komanda (du vaikinai ir viena mergina) turėjo dalyvauti šaudymo varžybose.

Kaip koronavirusas pakoregavo pareigūnų darbą? Dirbote ir tebedirbate didesnės rizikos sąlygomis?..

Sakyčiau, yra ir pliusų, ir minusų. Esu iš žmonių, kurie esant bet kokiai situacijai visada stengiasi įžvelgti daugiau pozityvių dalykų. Didžiausias minusas buvo nebent tai, kad šiek tiek atitolome nuo kolegų. Visi vadovai per karantiną daugiau darbavosi iš namų. Gerai parengtos ir įdiegtos dokumentų valdymo sistemos suteikė puikias galimybes be trukdžių dirbti nuotoliniu būdu. Taigi, pandemija davė ir pliusų – gerokai paspartino technologijų įdiegimą, kas vis būdavo nukeliama ateičiai. Diskomfortą kėlė nebent tai, kad trūko to įprasto, tiesioginio bendravimo, ryšio. Mėgstu kas rytą sutikti darbuotojus, užeiti į kabinetą ir su kiekvienu pasilabinti, pasikalbėti.

Dėl COVID-19 gal gyventojai jaučia mažesnį dėmesį, rečiau užeina į komisariatą. Galbūt per tą laiką buvo mažiau sustabdyta ir patikrinta vairuotojų. Vieni dėl to tik džiaugiasi, kiti piktinasi. Visada atsiras žmonių, kuriems kažkas neįtiks, bus blogai (šypsosi).

Aušrys Kvederevičius su komanda / Asmeninio albumo nuotr.
Aušrys Kvederevičius su komanda / Asmeninio albumo nuotr.

Jūsų vadovaujama komanda visai neseniai pelnė Geriausios Lietuvos policijos pareigūnų komandos titulą. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

Kuklūs esame, dar nespėjome suvokti, kad tapome nugalėtojai. Gal šis jausmas ateis po mėnesio ar pusmečio (šypsosi). Be abejo, smagu būti įvertintiems. Be abejo, smagu būti įvertintiems. Šiemet taip sutapo, kad per konkurso atranką į komandą pateko visi trys pareigūnai iš mūsų Šakių policijos komisariato. Įprastai būna mišrios komandos. Kasmet vyksta atrankos, kuriose dalyvauja visų rajonų mažieji komisariatai. Atrenkami trys geriausi nariai. Komandos vadovu anksčiau galėjo būti tik Vyriausiojo policijos komisariato vadovai arba pavaduotojai, o šiemet leista juo tapti ir rajonų policijos komisariato viršininkams. Šįkart paskyrė mane. 

Man tai nebuvo visiškai nauja, nes esu vienas iš to konkurso rungčių organizatorių, sudarančių ir rengiančių konkurso užduotis. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dalyvauti, nes visa komanda patyrėme daug įsimintinų akimirkų, adrenalino ir pasisėmėme gerų emocijų. Kai mūsų komandą apdovanojo, teisėjai ir Policijos departamento vadovai negailėjo šiltų žodžių. Sakė, kad buvome ir šilčiausia, nuotaikingiausia, labiausiai atsipalaidavusi komanda (šypsosi). Aš pats šiame respublikiniame renginyje dalyvavau pirmą kartą. Smagiausias buvo pats procesas, netikėtos užduotys, reikalaujančios daug įgūdžių.

Pavyzdžiui, tikėjomės vienokių rungčių, situacijų, o teko vykdyti visai kitas (po atrankos turėjome vos dvi savaites laiko pasiruošti). Aš treniravausi vairuoti nevaldomą automobilį, o gavau priešingą rungtį, kur reikėjo vairuoti atbulą automobilį greitai ir labai tiksliai. Specialiai buvo kaitaliojamos užduotys, kad pamatytų, ne ką esame išmokę, o kaip sugebame elgtis ekstremaliose, netikėtose situacijose, kurioms nebuvome specialiai ruošęsi.

Daug lėmė komandos narų bendras išprusimas, ir psichologinis, ir fizinis pasirengimas, net asmeninės savybės. Tą ir reikia, manau, išpešti iš mūsų – policininkų. Nes mūsų darbe labai svarbu gebėti suvaldyti bet kokią situaciją – neužtenka vien gerai žinoti tam tikrus protokolus, kaip elgtis vienu ar kitu atveju.

Šakių policijos komisariato komanda tapo geriausios Lietuvos policijos pareigūnų komandos konkurso nugalėtojais / Lietuvos policijos nuotr.
Šakių policijos komisariato komanda tapo geriausios Lietuvos policijos pareigūnų komandos konkurso nugalėtojais / Lietuvos policijos nuotr.

Kokios užduotys buvo sunkiausios?

Šis Trakuose rengtas konkursas vyko net tris dienas. Pirmąją mūsų komandai teko asmens atpažinimo, asmenybės nustatymo rungtis. Sumodeliuota tokia situacija, kad iš viešbučio dingo asmuo ir reikia nustatyti, kas jis. Ateiname į viešbučio kambarį, kuriame yra keletas išmėtytų užuominų. Jame randame ir vyriškų, ir moteriškų daiktų. Pasisekė, kad radome automobilio raktelius ir tam tikrų užuominų. Draudimas, receptai, laiškas. Didysis klausimas buvo, ar tai vyras, ar moteris. O, pasirodo, kad tai buvo vyras, kuris apsigyveno viešbutyje, nes darė lyties keitimo operaciją. 

Antrą konkurso dieną sprendėme testą. Dalis klausimų buvo iš profesinės srities, o kita dalis – iš bendro išsilavinimo. Jie labai įvairūs. Pavyzdžiui, surašyta dešimt upių ir reikia išvardyti, kurios yra Nemuno, o kurios Neries intakai. Tikiuosi, mano buvusi geografijos mokytoja nesupyks, bet man buvo žinoma tik viena – Strėva, bet ir šios nepataikiau (šypsosi). Arba – kuriais metais „Žalgirio“ klubas laimėjo Eurolygos taurę. O va ir atsakyk! Vos ne kaip per protmūšį. 

Ir policininkai yra išradingi, moka smagiai ir turiningai pasilinksminti...

Tikrai taip. Trečią dieną, be kitų sudėtingų užduočių, mūsų laukė dar viena rungtis. Tikėjomės visai kitokios, o atvykę į sumodeliuotą įvykio vietą pamatėme profesionaliai imituojamą situaciją. Čia, neva, vienas iš šeimos narių patyrė psichologinį smurtą, bet kiekvienas neigė ir vertė kaltę vienas ant kito. Buvo ir mažas vaikas. Reikėjo ir tinkamai elgtis, kaip numatyta pagal protokolą, ir būti psichologais, rasti kalbą, kontaktą su abiem pusėmis, nustatyti tikrąjį smurtautoją ir jį sulaikyti (tai buvo vyras), kai šis užsidarė automobilyje. Mums ši užduotis puikiai pavyko. 

Dar mūsų laukė šaudymas, bet organizatoriai vėlgi viską pateikė ne taip, kaip tikėjomės. Kiekvienas gavome rungtį, kur reikėjo pasitelkti visus gebėjimus. Man teko staigi rungtis: reikėjo akimirksniu atskirti, kuris iš manekenų yra gerietis, o kuris blogietis. Nors jie buvo pažymėti, per akimirką labai sunku spėti įvertinti, kuris – nusikaltėlis. Negana to, manekenai buvo sustatyti taip, kad būtų sunkiau įveikti užduotį. Turėjau pasirinkti tinkamą šaudymo kryptį, kad taikydamasis į blogietį nekliudyčiau geriečio. Privalai išlaužti tam tikrą kampą, negali atbėgęs iškart šauti. Tad reikėjo ypač greitos orientacijos ir tikslumo. Dabar visa komanda sakome, kad patyrėme labai smagių ir kraują kaitinančių akimirkų. Tai galėtume pakartoti kad ir rytoj (šypsosi).

Šakių policijos komisariato komanda tapo geriausios Lietuvos policijos pareigūnų komandos konkurso nugalėtojais / Lietuvos policijos nuotr.
Šakių policijos komisariato komanda tapo geriausios Lietuvos policijos pareigūnų komandos konkurso nugalėtojais / Lietuvos policijos nuotr.

Pasakojate įspūdžius su tokiu dideliu entuziazmu... Esate iš tų laimingųjų, dirbančių iš pašaukimo?

Policijoje dirbu nuo 2004-ųjų. Aš trylika metų sakydavau, kad dirbu svajonių darbą, bet dabar stengiuosi būti kuklesnis, nesigirti, nes kitus tai nervina, jie ima pavydėti arba nesupranta (šypsosi). Sako: juk policininkai mažai uždirba. Tie pinigai vėlgi... nepradėsi dėl jų bėdavoti dabar. O didesnių ar mažesnių problemų juk yra visose srityse, kad ir ką dirbtum. Svarbiausia, kad darbas teiktų pasitenkinimą, matytum prasmę to, ką darai.

Gal jūsų šeimoje yra policininkų genų? Kaip sakoma, iš kartos į kartą?

Mūsų šeimoje, deja, nėra nė vieno policininko. Po dvyliktos klasės (ją baigiau gerais balais) turėjau du pasirinkimus. Norėjau būti mokytoju arba policininku. Beje, mano mama – pedagogė, buvo mokyklos direktorė. Gal mano sprendimams tai turėjo įtakos, kitaip sakant, pagal genetinę liniją (šypsosi). Buvau pateikęs prašymus stoti į Vilniaus pedagoginį universitetą (geografijos ir fizinio lavinimo specialybę, nes mokykloje aktyviai sportavau) ir į Policijos akademiją. Mano balai buvo pakankamai aukšti, bet koją pakišo tai, kad per vienas varžybas patyriau rankos traumą. Per egzaminą Pedagoginiame universitete negalėjau atlikti prisitraukimų. Likimas taip sudėliojo, kad kiti stojimo egzaminai į Policijos akademiją vyko vėliau, spėjau išsigydyti ranką. Sėkmingai išsilaikiau juos ir jau šešiolika metų, kaip dirbu policijoje. Nuo mokytojystės nelabai nutolau, nes teko nemažai dirbti instruktoriumi, mokyti kitus, dabar vadovauju šauniam kolektyvui. Taigi šie du pašaukimai puikiai dera ir padeda mano profesijoje. 

Ar tiesa, kad kaip rodo ir filmuose, policininkams svarbu palaikyti fizinę formą, nevalia priaugti svorio, reikia laikyti normatyvus? Atskleiskite savo profesijos užkulisius.

Filmuose yra dalis teisybės (šypsosi). Policininkų būna įvairaus kūno sudėjimo, kaip ir visur kitur. Tai natūralu. Policija yra ta pati visuomenė ir žmonių čia taip pat yra visokių. 

Mes turime atitikti bendruosius ir specialiuosius reikalavimus. Kol gražūs orai, visi pareigūnai einame laikyti normatyvų. Darome atsispaudimus, bėgame tam tikras distancijas, demonstruojame įvairių taktikų veiksmus. Vyksta ir šaudymo įskaitos. Jei išskaidytume visus atsiskaitymus, tai išeitų, kad kartą per mėnesį vyksta vebinarai. 

Kalbant apie fizinį parengtumą, turime ir profesionalių sportininkų, bet rastume ir prasčiau fiziškai pasirengusių pareigūnų. Aš ilgą laiką sportavau, lankiau sunkiąją atletiką, žaidžiau regbį. Bet dabar, kai dirbu vadovaujamą, sėdimą darbą, tas formas palaikyti vis sunkiau (juokiasi). Stengiuosi per pietų pertrauką nueiti pasportuoti, neapsileisti. Juolab kad reikia laikyti normatyvus. Kadangi esu vadovas, dirbu administracinį darbą, man reikia surinkti mažiausiai balų. Jei nubėgu vidutiniškai kilometrą arba 100 metrų, arba vadinamąjį „dešimt po dešimt“ bėgimą, tai užtenka padaryti trisdešimt atsispaudimų. Jauniems kolegoms, dirbantiems patruliniuose padaliniuose, reikalavimai didesni. Reikia pagal normatyvą padaryti 75 atsispaudimus arba pasirinktinai 15 prisitraukimų ir daugiau nei vidutiniškai nubėgti.

Šakių policijos komisariato komanda tapo geriausios Lietuvos policijos pareigūnų komandos konkurso nugalėtojais / Lietuvos policijos nuotr.
Šakių policijos komisariato komanda tapo geriausios Lietuvos policijos pareigūnų komandos konkurso nugalėtojais / Lietuvos policijos nuotr.

Sakoma, kad kariškių, policijos pareigūnų žmonos turi būti labai stiprios, drąsios, nes jų antrosios pusės kasdien susiduria su rizika. 

Mano žmona mokytoja. Ji dirba dar sunkesnį darbą nei aš – su vaikais mokykloje. Visada sakau, kad mokyti sunkiau nei gaudyti nusikaltėlius. Ir nuolatos dėkoju žmonai, nes tik su stipria antrąja puse vyras gali tvirtai jaustis ir siekti karjeros. Sėkmę lemia ir artimiausių žmonių palaikymas, supratimas. 

Su žmona susipažinome, kai dar mokiausi Policijos akademijoje. Ji kažkaip įpratusi prie mano profesijos, tai, kad esu policininkas, nekelia įtampos ar problemų mūsų šeimoje. Kartais pajuokauja, kad nusiimčiau karūną ir nesibadyčiau su ja vaikščiodamas (juokiasi). 

Aštuntokė dukra irgi domisi mano darbu, visada visko klausinėja. Kai būdavo mažesnė, sutrikdavo, jei grįždavau namo su uniforma, sakydavo: policija atėjo. Jai įdomu, ką veikiu, kartais prašosi praleisti dieną darbe kartu, bet policininke tapti neketina. 

Jūsų profesija rizikinga. Kasdien pareigūnai atsiduria neprognozuojamose situacijoje. Ar teko per darbo praktiką trauktis ginklą, būti mirtino pavojaus akistatoje?

Be abejo, tos didesnės rizikos yra, ypač patruliuojantiems pareigūnams. Man asmeniškai neteko atsidurti itin pavojingoje situacijoje. Yra tekę gaudyti nusikaltėlius, persekioti automobiliu, išsitraukti šaunamąjį ginklą, bet nė vienos neįvardyčiau kaip itin rizikingos. Aš jas visas valdžiau, todėl neatrodė keliančios pavojų. Gal dabar, žiūrint iš šalies, atrodytų kitaip. Mūsų darbe negalima prarasti šaltakraujiškumo, sveiko proto, kitaip – nėra ką veikti policijoje.

Kalbant apie riziką, neįmanoma paruošti pareigūno visoms įmanomoms situacijoms. Kiekviena unikali. Turi taikyti, ką esi išmokęs akademijoje, ir panaudoti kaupiamą darbo patirtį, įgūdžius, asmenines savybes. Svarbu turėti savų gyvenimiškų žinių ir jas pritaikyti. Vien teorijos ir protokolų, kaip elgtis, neužtenka. Ne mažiau svarbu ir psichologinis pasirengimas, tvirtas charakteris, kad sugebėtum valdyti situaciją ir nepasiduotum emocijoms, netaptum šališkas sprendžiant, tarkim, kad ir šeimyninį konfliktą. Kiekviena šalis gina savo tiesą ir sako, kad yra nuskriaustoji. O tu turi išsiaiškinti tiesą, nesuklysti, apginti, saugoti, padėti. Toks mūsų, policininkų, darbas ir šventa pareiga. 

Šakių rajono policijos komisariato viršininkas Aušrys Kvederevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Šakių rajono policijos komisariato viršininkas Aušrys Kvederevičius / Asmeninio albumo nuotr.

Naujausi straipsniai