„Kiekvienas turime svajonių, tačiau neretai taip ir neišdrįstame jų realizuoti, nes koją pakiša mūsų baimės. Norėdami išpildyti slapčiausius troškimus, praplėsti galimybių ribas ir ilgiau išlikti jauni, turime pažiūrėti baimei tiesiai į akis“, – sako pokyčių valdymo konsultantė Lina Mieliauskienė.
Dažnai kalbame apie tai, kad nuolatos turime keistis, išbandyti naujas veiklas, bet tam ne visada užtenka ryžto. Iš kur kyla pokyčių baimė?
Tiesa, kad daryti pokyčius nejauku, kyla įvairiausių baimių, bet raginčiau į jas pažiūrėti kaip į draugą. Nereikėtų atsisakyti naujų dalykų vien dėl to, kad bijome. Baimės turi gilias šaknis – ji susiformavo dar pirmykščių žmonių smegenyse ir persiduoda iš kartos į kartą. Neuromokslininkai išsiaiškino, kad elgesys yra užprogramuotas mūsų galvoje. Mes norime jaustis šiltai, jaukiai, saugiai. Ir, natūralu, nesiveržiame iš komforto zonos. Bet gyvenimas labai pasikeitęs, mes nebegyvename olose, mūsų nepuola laukiniai žvėrys, kasdien nereikia spręsti išgyvenimo klausimo. Nors esame pasikeitę kardinaliai, baimę jaučiame taip, kaip pirmykščiai žmonės.
Kad ir kokie mieli tie senieji marškinėliai, bet jie jau seniai išaugti. Be to, matome, kad pokyčiai dabartiniame pasaulyje vyksta kasdien, gyvenimas tapo itin greitas. Įpratome vienu metu dirbti trijuose skirtinguose darbuose. Taip ir pati dabar dirbu. Taigi su pokyčių baime reikia tiesiog susidraugauti – kito kelio neturime. Žinodami smegenų valdymo algoritmą galime lengviau suvaldyti situaciją ir nereaguoti į baimes taip, kad jos valdytų mus, darytų įtaką mūsų veiksmams. Esame pajėgūs į savo baimes pažvelgti iš šalies – lygiai taip, kaip žiūrime į jūrą, paveikslą, gražų peizažą.
Ko dažniausiai bijo moterys?
Daugeliui moterų būdinga sprendimų priėmimo baimė, poreikis kažkam priklausyti. Tai liudija faktas, kad Lietuvoje tik 17 proc. aukščiausios pakopos vadovų – moterys. Jos dažniau nori į kažką atsiremti, mieliau sutinka, kad kažkas kitas priimtų sprendimus. Turint tokią baimę, naudinga pradėti daryti dalykus, kokių anksčiau nedarėte, užsiimti veiklomis, kurių anksčiau nebandėte. Tai padeda kurti naujas neuronų jungtis. Mūsų smegenys plastiškos ir pradėję elgtis kitaip nei įprastai, mes galime pakeisti senus įpročius.
Dėl ko labiausiai baiminamasi, žengiant į nepažįstamą sritį?
Davidas Rockas tyrinėjo žmonių elgesio priežastis. Galima išskirti tris dalykus. Pirmas – žmonės bijo prarasti saugumą. Galime prisiminti, kaip per pirmąjį karantiną visus buvo sukausčiusi didelė baimė. Juk niekas nežinojo, kas mūsų laukia, neįsivaizdavome, net kas bus rytoj. Kai negalime kontroliuoti aplinkos, nesijaučiame saugiai. Juntame pavojų, kad galime mirti.
Antras dalykas – baimė suklysti, būti nepakankamai geram, vertingam. Dėl to dažnai nesiimame jokių veiksmų ir bandome pasislėpti šešėlyje. Tada labai jautriai ir neigiamai reaguojame į bet kokį grįžtamąjį ryšį. Mūsų visuomenėje vis dar skatinamas nevisavertiškumo jausmas ir mes jaučiamės nepakankamai geri. Tada galimas šalutinis efektas – norime pasirodyti tokie geri, kad perspaudžiame: tampame pagyrūnais, pasipūtėliais, kartais net kyla agresija. Tokiu būdu bandome nuslopinti žemą savivertę. Taigi bet kokių kraštutinumų – ir traukimosi į šešėlį, ir pašaipų – kilmė ta pati.
Trečias dalykas – žmonės bijo socialinės atskirties, kad nepritaps, nepriklausys grupei. Būdami joje jaučiasi stiprūs. Jie net nebūtinai gali palaikyti lyderį. Asmuo su būriu kitų žmonių gali daryti įvairiausius neteisingus dalykus – tik todėl, kad jam baisu vienam. Tai irgi kilę iš mūsų pirmykštės bendruomeninės santvarkos, kada būti vienam buvo nesaugu, nes galėjai tiesiog būti suėstas ar nužudytas. Todėl žmonės linkę jungtis prie įvairių grupių, net kai turi kitokią ir tvirtą savo nuomonę. Buvimas balta varna vis dar nemadingas, dėl ko labai gaila. Dabar šia tema daug kalbame, bet, tikiu, vėliau žodžiai taps veiksmais.
Lietuvių savivertė dar labai menka?
Dirbdama su skandinavais pastebiu, kad jų savivertės jausmas nelyginamai aukštesnis nei mūsų. Nors turime save už ką pagirti, vertindami savo būdo savybes, pasiekimus, vis dar esame linkę kuklintis. Labai madinga nepripažinti, kad esame šaunuoliai. Geriau jau susimažiname, stengiamės būti vidutinybėmis.
O mergaitėms vis dar kalama į galvą, kad svarbiausia vertybė – susirasti gerą vyrą. Sakoma, kad jeigu būsi išsišokėlė, niekas nenorės su tavimi draugauti. Bet išsišokėlių reikia, nes tokie juk nuveikia daugiausia.
Kokiais pasiekimais pati labiausiai didžiuojatės šiandien?
Didžiuojuosi savo drąsa. Kitaip tariant – esu susidraugavusi su savo baimėmis, todėl nevengiu rizikuoti. Gyvenime darbą iš esmės keičiau keturis kartus ir tai tikriausiai ne pabaiga. Norėjau būti aktore, bet neįstojau į šią specialybę. Tada nuėjau mokytis to, ką mama patarė, – verslo administravimo. Tačiau netrukus įsitikinau, kad tai visiškai ne man ir vėliau baigiau pedagogikos studijas.
Mokykloje padirbusi aštuonerius metus pasukau visiškai į naują – pardavimų sritį. Padariau puikią karjerą, įsteigiau atstovybes Estijoje, daug uždirbau. Bet ir tada nesustojau vietoje – supratau, kad noriu dar daugiau, juk gyvenime tiek galimybių! Išgvildenau, kad man tinkamiausia profesija galėtų būti pokyčių valdymo konsultantė. Ir ja tapau. Dabar šį verslą vystau su didžiausiomis verslo kompanijomis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Mano siūlomus sprendimus priima ir vertina didžiausių kompanijų vadovai. Be to, dar kuriu ir vedu vaizdo laidą „Atvirai su vadovu“, nors nesu žurnalistė. Laida jau skaičiuoja trečią sezoną. Geras jausmas žinoti, kad vienu metu galiu pasiekti labai daug žmonių.
Dar didžiuojuosi ir tuo, kad vis išbandau kažkokį iššūkį ne tik profesiniame gyvenime. Mano įkvėpėjas ir didysis motyvuotojas – ledo žmogumi vadinamas Wimas Hofas. Jo misija – moksliškai įrodyti, kad žmogus gali savo protu nuveikti kur kas daugiau, nei galvojama. W.Hofas pasauliui demonstruoja neįtikėtinus dalykus – kad organizmas turi milžinišką išgyvenimo potencialą, susiformavusį per evoliuciją. Mūsų kūnas su įvairiomis problemomis geba susitvarkyti pats. W.Hofas tai įrodė bėgdamas basas maratoną Laplandijoje, spaudžiant dvidešimt penkių laipsnių šalčiui. Taip pat jis beveik dvi valandas išbuvo lede ir nepatyrė jokių neigiamų pasekmių. Ir pati dabar bandau susidraugauti su šalčiu – nuo rugsėjo mėnesio pradėjau maudytis upėje, rytais basa vaikštau per sniegą.
Lina, kaip manote, kokios savybės jums labiausiai padėjo tapti tuo, kuo esate šiandien?
Manau, kad galėčiau išskirti gebėjimą inicijuoti pokytį. Pati jaučiu, kad su amžiumi saugi komforto zona tampa dar priimtinesnė. Daryti kažką naujo vis sunkiau. Džiaugiuosi, kad turiu vidinį poreikį keistis. Mokausi šokti baletą, mušti būgnais. Įprastai to žmonės, kuriems per keturiasdešimt, nelinkę daryti. Tad džiaugiuosi, kad mane vis dar tai žavi, kad vis dar ieškau, ko galiu išmokti ir ką išbandyti. Mokslininkų yra ištirta, kad mūsų smegenys yra plastiškos, todėl, mokydamiesi naujų dalykų, įgyjame naują suvokimą, keičiame mąstymą, plečiame savo ribas. O tai mums padeda ilgiau nesenti, atvirkščiai – mes jaunėjame. Be to, esu labai smalsi. Man įdomūs įvairiausi gyvenimo reiškiniai. Paskanauti, užuosti, pamatyti tai, kas nauja, mane išties vilioja. Labai svarbu yra tyrinėti pasaulį.
Kas dirbant jums svarbiau: procesas ar rezultatas?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad man nesvarbus rezultatas. Man ir tai, ir tai svarbu. Žinoma, neketinu mušdama būgnais pasiekti aukštumų. Tačiau per konsultacijas man rūpi ir procesas, ir rezultatas. Maudantis upėje man taip pat svarbus ir procesas, ir rezultatas. Man patinka, kad po maudynių jaučiuosi energingesnė, žvalesnė, sveikesnė, pagerėja nuotaika.
Kaip manote, kas mums padeda jaustis laimingiems?
Manau, kad kai išsigryniname savo būdo savybes, kurios mums veikiant duoda geriausių rezultatų, tada ir esame laimingi. Kiekvienam rekomenduočiau atlikti vidinę peržiūrą, kad suprastume, kas iš tiesų mums teikia didžiausią džiaugsmą. Labai patarčiau ant popieriaus susirašyti ir savybes, talentus, kurie būdingi mūsų tėvams, seneliams. Genų reikšmės nereikėtų nuvertinti, taip bus lengviau atpažinti ir kas artima mums, ką mums labiausiai patinka daryti. Jei tarp jūsų būdo savybių ir to, ką darote, yra praraja, žinoma, nesijausite laimingi. Kai žmonės nedaro to, kas labiausiai patinka ir kas sekasi, pervargsta. Nekeista, kodėl tokie viską meta ir ilgam išvažiuoja medituoti, pavyzdžiui, į Balį.
Pastaruoju metu daug kalbama ir apie lyderystę. Jūsų nuomone, lyderiu tampama ar gimstama?
Gerai yra gimti turint lyderio savybių. Bet, norint juo iš tiesų tapti, reikia to mokytis, ugdyti reikiamas savybes. Jeigu žmogus su savimi nedirba, rizikuoja tapti rėksniu ant bačkos, kurio niekas neklauso.
Puiku, jei apie 80 proc. lyderiui reikalingų savybių žmogus atsineša gimdamas. Tada apie 20 proc. jam reikia ištobulinti. Gimusieji be lyderio savybių irgi gali jas išsiugdyti. Žinoma, jei to nori. Gal pastangų reikės įdėti ir daugiau, bet tai tikrai įmanoma. Kitas klausimas – ar tikrai reikia tapti lyderiu? Yra daug žmonių, kuriems patinka dirbti rutininį darbą. Ir tokių taip pat labai reikia.
Siekti būti vadovu įprasta nuo senų laikų. Bet apie 70 procentų žmonių nori gyventi ramiai, neinicijuoti didelių pokyčių. Ir tai yra gerai. Visi mes skirtingi. O apgailestaujantiems, kad, ieškant gyvenimo kelio, teko paklaidžioti klystkeliais, irgi norėčiau pasakyti, kad kartais mums tik atrodo, kad tas klajojimas buvo visiškai nevertingas, tačiau gali būti, kad kaip tik tuo metu įgavome labai reikalingos patirties, mums praverčiančios dabar arba praversiančios ateityje.
Kaip išgyventi akimirkas, kai nesijaučiame saugūs?
Patekus į nesaugią gyvenimo situaciją, pravartu į viską pažiūrėti iš šalies – kaip į filmą. Tik nebūkime aktoriais, puolančiais į neviltį, matančiais siaubo scenas, pasiduodančiais emocijoms. Nesunku tokiais tapti nuolat sekant bauginančią informaciją. Geriau būkime filmo režisieriais, kuriančiais individualų scenarijų. Atsakykite sau į klausimą, ką šiuo metu ir šioje situacijoje, kurioje esate, galite padaryti geriausio. Gal galima surežisuoti įvykius taip, kad jūsų kuriamas filmas būtų įdomus ir prasmingas.