Poetė, kultūros žurnalistė Indrė Valantinaitė – apie tapsmą moterimi, kuri sau atrodo gražiausia tada, kai pavyksta išlikti ramiai, neįsileisti tamsių minčių, kad ir kas dėtųsi aplinkui. „Stengiuosi nuolat sakyti žmonėms gražius dalykus“, – tokia taisykle kasdien vadovaujasi.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Natūralumas lemia neįkainojamą unikalumą
„Poezija ir grožis panašūs tuo, kad yra vieni subjektyviausių dalykų, sunkiai įvertinami. Viena aišku: forma nėra svarbi. Kas yra tas dalykas, paverčiantis eilėraštį poezija, o moterį gražuole? Sunku, neįmanoma to paaiškinti. Tik pajusti. O juntame kiekvienas skirtingai. Toji esmių esmė yra nematoma ir neapčiuopiama. Ir neįperkama. Priešingai, dažniausiai kuo daugiau investuojama siekiant priartėti prie standarto, tuo labiau tolstama nuo natūralumo, kuris ir lemia neįkainojamą unikalumą.“
Pripratau matyti save iš šalies
„Mano tėvas, fotografas, turėjo įprotį – likusius juostelių kadrus skirti man. Ne visada man tai patikdavo, bet dabar galvoju, kad dėl to pripratau matyti save iš šalies tokią, kokia esu, nepozuojančią. Džiaugiuosi, kad turiu tiek įamžintų nuotaikų iki septynerių metų, kai išsiskyrė tėvai.“
Mano puokštė vadinosi „Lapas“
„Vasaromis mama dirbdavo vaikų stovyklose vadove. Būdavau kartu su ja ir vis bandydavau susidraugauti su gerokai vyresniais už save. 1989-aisiais tapau stovyklos gražuole. Konkurso metu vos paskelbus puokščių komponavimo rungtį mergaitės apspito vazas su žiedais. Man nepavyko prasibrauti arčiau gėlių ir šių paprasčiausiai nebeliko. Kitų puokštės ir jų pavadinimai buvo išties įspūdingi, o aš pasičiupau vieną vienintelį telikusį lapą ir pasakiau, kad mano puokštė taip ir vadinasi – „Lapas“. Neabejotinai tądien ant scenos buvo kur kas dailesnių mergaičių už penkerių metų pyplę, bet vienintelė sugebėjau visus prajuokinti. Jau tada supratau, kad vien už dailius veido bruožus ar išskirtinę išvaizdą nėra apdovanojama karūnomis. Net ir popierinėmis.“
Brandos iššūkiai
„Kiekvienoje klasėje būna anksčiausiai subrendusi mergaitė, kuri turi atlaikyti ne pačią maloniausią berniukų dėmesio laviną. Savo klasėje tokia mergaitė buvau aš. Ne itin protingai dorojausi su gana intensyviu ir grubiu padaužų dėmesiu. Turėjau aštrų liežuvį ir pernelyg karštakošišką būdą, kad gebėčiau išlaviruoti iš situacijų. Atsirevanšuodavau replikomis jiems atsakinėjant prieš klasę. Kartais sugebėdavau iš to pasijuokti, bet buvo ir liūdesio, ašarų. Dabar man ir ši patirtis atrodo vertinga.
Galbūt, jei ne tėvų namų aplinka, būčiau įsitaisiusi kokį kompleksą, tačiau, kiek pamenu, džiaugiausi besikeičiančiu, moteriškėjančiu kūnu, nepatyriau jokių gėdų, susijusių su tuo natūraliu procesu.
Galbūt, jei ne tėvų namų aplinka, būčiau įsitaisiusi kokį kompleksą, tačiau, kiek pamenu, džiaugiausi besikeičiančiu, moteriškėjančiu kūnu, nepatyriau jokių gėdų, susijusių su tuo natūraliu procesu. Manau, tarsi savaime visa priėmiau todėl, kad augdama nuo mažumės vartydavau meno albumus, kuriuose kūnas – gražus ir vertingas meno objektas. Mano supratimą apie jį formavo įvairūs dalykai: nuo „Nemuno“ žurnalo, Egipto ir antikos deivių skulptūrų iki Vakarų Europos tapybos. Buvau mačiusi ir tėvo fotografuotus aktus, kuriems pozavo mama. Nieko, ko būtų vertėję drovėtis, nemačiau.
O vėlėliau, keturiolikos, dar atsimenu save, cituojančią draugei Milaną Kunderą, kad „nėra reikalo gėdintis to, kas tiražuota milijardais egzempliorių“.
Kreivojo danties kompleksas
„Netrukus po studijų universitete buvau pakviesta į pramoginės laidos vedėjų konkursą komerciniame kanale. Po peržiūros sulaukiau skambučio: „Nepastebėjome iš pat pradžių, bet atsiprašome – pramoginės laidos vedėjai reikia tobulos šypsenos.“ Prodiuserė turėjo minty mano kreivą dantį.
Dešimtmetį iki septyniolikos kasnakt miegojau su plokštele, kamavausi, tiesinau dantis.
Dešimtmetį iki septyniolikos kasnakt miegojau su plokštele, kamavausi, tiesinau dantis. Bet kai lioviausi tai daryti, per porą metų lyg niekur nieko jie sugrįžo į savo ankstesnes vietas. Ėmiau svarstyti, kokiais būdais vėl juos ištiesinus, bet galiausiai supratau, kad tai aš – tokia, kokia esu, su visais savo netobulumais. Nesigraužiu, kad tąkart mane nurašė kaip vedėją. Man tikrai nereikėjo ten kelti kojos. Dėl to mano „defekto“ viskas išėjo tik į gera. Tiesa, kreivojo danties kompleksą įveikiau tik visai neseniai.“
Neskoninga apranga apie žmogų man nepasako nieko
„Kai rengiau kultūros laidas ir pokalbis su menininkais pakrypdavo grožio, estetikos link, daugelis prisimindavo Antono Čechovo frazę, kad „žmogaus viskas turi būti gražu“. Išgirdusi ją išsyk žinodavau, kad šį atsakymą reikės iškirpti ir užduoti klausimą dar kartą ir kitaip, nes norėdavosi, kad jis būtų asmeniškesnis. Taip, tiesa ta, kad patys banaliausi dalykai, tie nuolat kartojami ir iki skausmo žinomi, dažniausiai ir būna patys tikriausi. Aišku, pastebiu, tarkim, neskoningą aprangą, bet man tai nieko nebesako apie žmogų. Nebent ant jo rūbų yra koks nors itin kvailas užrašas ar piešinys. Turiu keistoką pomėgį skaityti tekstus ant praeivių marškinėlių ir atkreipiu dėmesį į tatuiruočių piešinius.“
Stengiuosi išlikti rami
„Darbus ir žodžius kontroliuoti gana nesunku, o štai mintis – kebliau. Sau atrodau gražiausia tada, kai pavyksta išvengti bet kokių bent kiek tamsesnių minčių, nepaisant to, kas dedasi aplink. Suvokiu, kad esu atsakinga tik už savo veiksmus ir žodžius, negaliu kontroliuoti to, ką kiti galvoja ir kalba. Nuo manęs priklauso tik kaip į tai reaguoju. Juk tai, kaip matai kitus, daug pasako apie tave.
Dar turiu taisyklę – jeigu ateina į galvą kokia ironiška frazė apie žmogų, iškart mintyse atsiprašau jo ir atrandu kelis teigiamus dalykus, susijusius su juo.
Gražaus žmogaus sudedamosios dalys – tikėjimas, meilė, drąsa.
Gražaus žmogaus sudedamosios dalys – tikėjimas, meilė, drąsa. Tie dalykai susiję. Dažniausiai egzistuoja šių savybių draugija. Visa yra niekis, paika, palyginti su šviesa, tyrumu, kurie spindi kai kurių žmonių veiduose – nuo jų negali akių atplėšti.
Kaip pasakyta Biblijoje, „kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina“.
Svarbiausia – priimti save tokį, koks esi sukurtas Dievo
„Stengiuosi nuolat sakyti žmonėms gražius dalykus, vos tik ką gero pastebiu. O ir pati sulaukiu daug gražių žodžių. Anksčiau nesugebėdavau padėkoti, susimąstydavau, ar čia nuoširdu, perklausdavau. Ogi tai – tik dar viena puikybės forma. Ją sunkiausia atpažinti, labai jau dažnai būna užsimaskavusi. Svarbiausia – priimti save tokį, koks esi sukurtas Dievo, tad kiekvieną gerą žodį dėkodama peradresuoju Jam.“
Tik neseniai tarsi iš naujo suvokiau, kas yra tikroji meilė sau.
Tik neseniai tarsi iš naujo suvokiau, kas yra tikroji meilė sau. Tai ne vienokie ar kitokie pasilepinimai, kaip įprasta manyti, o veikiau tas giluminis užtikrintumo jausmas, žinojimas, kad jeigu kas pasiūlytų devynias karalystes, pilnas aukso, šilko ir medaus, vis tiek nedvejodamas neišsižadėtum, neiškeistum į nieką savęs paties.“
Moterys – tarsi langų stiklai, atspindintys saulę
„Mano grožio suvokimą ir pajautą stipriai formavo knygos, kurias jaunumėje tiesiog rijau. Labai daug skaičiau. Ericho Marios Remarque’o Izabelė iš „Juodojo obelisko“ ir jos švytinčios nuo mėnulio akys... Ji gerdavo dangaus šviesulio atspindį vandens stiklinėje. Sakė, kad skonis kaip opalo. Man tokie grožio „patarimai“ darė didesnį įspūdį už žurnaluose randamus kaukių receptus – šių niekad nesu bandžiusi. Vėliau, jau studijų metais, įsiminė Viktoro Pelevino grožio apibrėžimas, kad moterys – tarsi namų langų stiklai, atspindintys saulę. Taigi, ne moters grožis nuvysta per laiką, o tiesiog saulė riedėdama tolyn atsispindi jau kituose languose. Tad vienintelis būdas išvengti to nuriedėjimo – užsiauginti vidinę saulę savo kambariuose.“