Gintaras Bleizgys yra geras poetas. Ne todėl, kad apdovanotas už beveik visas aštuonias savo knygas. Niekas jo poezijoje neišgalvota – viskas išgyventa, išjausta, numarinta ir prikelta kaip realiame gyvenime, kuriame jis patyrė ir meilės, ir šeimos laimės, ir kalėjimo prieblandos, ir šalto atstūmimo. Užtai ta poezija ir veikia, žinokit.
Iš šalies galėtų atrodyti, kad jis beveik visą laiką gyveno du gyvenimus: poeto ir verslininko, buvo įkūręs verslo konsultavimo įmonę SIKC. Tokios buvo jo gyvenimo linijos – tai prasilenkiančios, tai susikertančios, tai susivejančios spyruokle. Bet turbūt net dabar, kai beveik baigėsi šešerius metus trukęs teismo procesas, kai paskelbtas nuosprendis byloje dėl mokesčių slėpimo, jis nesirauna plaukų, kad turėjo poeto drąsos daug ką išmėginti, klysti, klupti, tikrinti save ir kitus ribinėse situacijose.
– Viena veikla – pragyventi, o kita – sielai?
– Dirbau įvairius darbus: dar būdamas studentu – „Metų“ žurnale, vėliau „Literatūroje ir mene“. Paskui iš ten išėjau, nes norėjau ko nors naujo, be to, iš literatūrinių darbų nebuvo įmanoma pragyventi. Ėmiausi leidybos, paskui – verslo konsultavimo.
– Pacituosiu jus: „Dirbau tai, ko nemokėjau dirbti, laužiau save ir savo gyvenimo ribas. Likau gyvas tik dėl savo filologinio naivumo ir poeto vertos drąsos...“
– Taip. Iš pradžių daug ko nemokėjau – verslą pradėjome trise, pasiskirstėme funkcijas, bet ilgainiui atsitiko taip, kad kiti du tų savo funkcijų nevykdė, todėl viską reikėjo daryti man, o kai kurių dalykų nesupratau. Reikėjo daug ko išmokti, dirbome su aplinkosaugos projektais, teko gilintis į inžinerinius dalykus ir baigti ekonomikos mokslus – tada buvo jau lengviau.
– Tas savęs laužymas truko ilgai?
Užsidarymas bet kurioje srityje nieko gero neduoda, nors taip saugiau ir paprasčiau.
– Gal kelerius metus. Nes kai iš literatūrinio gyvenimo patenki į kitokį, patiri šiokį tokį skirtumą... Kurį laiką buvau nustojęs rašyti. Tai buvo penkeri metai tarp pirmosios ir antrosios knygų. Bet išėjo į naudą, nes pradėjau rašyti kitaip. Vis dėlto tą mano rašymą tuomet užmušė ne verslo pasaulis, o darbas literatūrinėje spaudoje. Ten tampi literatūros funkcionieriumi, nuolat skaitai svetimus tekstus, tarsi bendrauji su visais tais rašytojais, poetais ir tarsi pačiam jau nebereikia rašyti. Mano nuomone, rašymas turi būti paremtas gyvenimu, ne literatūra, o būdamas literatūrinėje aplinkoje imi rašyti literatūrinius, atitolusius nuo realaus gyvenimo tekstus ir nesukuri nieko naujo. Užsidarymas bet kurioje srityje nieko gero neduoda, nors taip saugiau ir paprasčiau.
– Žmonės bijo keisti blogį į nežinomybę.
– Bet nė vienas bailys dar nesukūrė gero kūrinio. Čia visas sunkumas: eikvoji savo jėgas, gyveni jausdamas didelę įtampą, bet iš to gimsta kūriniai. Nauja verslo patirtis pirmiausia mane užgulė atsakomybe – turėjau pats užsidirbti atlyginimą ir mokėti jį kitiems, turėjau pats keistis kintant aplinkybėms. Buvo daugybė situacijų, kai įvairiai grasino, tam tikri postus užimantys veikėjai buvo įpratę, kad su jais niekas nesiginčija, o jaunas naivus poetas ir pradedantis verslininkas viename asmenyje staiga ėmė su jais ginčytis jų pavaldinių akivaizdoje – kai kam tai buvo akibrokštas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Remigijus Bilinskas-Benas: „Į aktorinį stojau septynis kartus. Kitą tokį idiotą sunkiai surastumėt“
– Paskui, įtariu, būdavo neramu?
– Būdavo. Kartais būdavo pasakoma, kad į kai kuriuos miestus man geriau nevažiuoti, nes bus susidorota. Paskui daug metų derinau savo gyvenimo linijas, prie kurių prisidėjo dar viena – bažnyčia, tam tikrą laiką buvusi šiek tiek nustumta į šoną. Tik buvo likusi pasaulėjauta, susiformavusi nuo paauglystės, požiūris, kad ne žmogus viską valdo, o Dievas, ir tai suteikdavo drąsos nebijoti sunkiausiomis aplinkybėmis, jausti, kad gaunu apsaugą iš aukščiau. Turėjo praeiti nemažai metų, kol visos tos linijos susiderino tiek gyvenime, tiek kūryboje.
– Girdėjau, kad esate ūmaus būdo žmogus.
Gyvenimas išmokė nuolankumo, pagarbos, supratimo, kad kito nepakeisi, gali keistis tik pats.
– Keičiuosi. Darausi ramesnis. Gyvenimas išmokė nuolankumo, pagarbos, supratimo, kad kito nepakeisi, gali keistis tik pats. Tam tikra prasme tą ūmų būdą stabdo ir tai, kad esu viešas veidas: mane pažįsta ir kaip verslininką, ir kaip poetą. Žmogui, kurio niekas nepažįsta, lengviau būti kiaule.
– Bet esate sakęs, kad labai gera priemonė sustabdyti bjaurias kalbas yra išmušti oponentui porą dantų... Tai vadinote „dantisto metodu“.
– Šiek tiek esu tą metodą panaudojęs ir jo neišsižadu. Jei žmogus žemina kitą, galiu tą kitą užstodamas elgtis tam tikru būdu – be sentimentų. Prieš keletą metų teko būti areštuotam, mėnesį praleisti Lukiškėse. Pamačiau, kas yra chamizmas, o chamizmo toleruoti nesiruošiu. Daug jo pastebiu ir kasdieniame gyvenime – kiti to nenori pastebėti ir įvardyti. Nemėgstu skystablauzdiškumo, o dabar juk skystablauzdiškumo kultūra – vyrų kaip ir nebelikę. Gyvena berniukas su mamyte, paskui paauga, kyla seksualinis potraukis, susiranda draugę, kuri jam irgi yra mamytė. Pagyvena su viena „mamyte“, antra, trečia... Tokie berniukai turėtų kada nors tapti vyrais ir prisiimti atsakomybę.
– O jūs anksti ją prisiėmėte?
– Vedžiau anksti – dvidešimties, trečiame studijų kurse. Ramunė irgi filologė. Ir mes iki šiol kartu, auginame dukrą Medeiną, kuriai aštuoniolika. Laviruoju, kad rašymas manęs per daug neatimtų iš šeimos.
– Dažniausiai taip sako moterys. Vyrai, laikantys save Kūrėjais, ramiausiai sau kuria, nesidairydami į buities smulkmenas ir nuvargusias žmonas.
Mums sudėtinga suvokti, kad ne postamentai, ne paminklai ir ne premijos daro žmogų svarbų.
– Šeima man svarbiau už kūrybą. Mano pasaulio sampratoje pirmoje vietoje – Dievas, antroje – bažnyčia (esu reformuotos bažnyčios atstovas), trečioje – šeima. O kūryba – paskui: kas, kad ji viena iš mano esmių, kas, kad be jos jausčiausi traumuotas, – nesureikšminu. Nemanau, kad kūryba svarbesnė už kitus darbus, ir jei jos reikėtų atsisakytų dėl dalykų, kurie man yra aukščiau, mėginčiau atsisakyti. Esu prieš stabmeldiškumą. Kūryba daug kam yra stabas, menininkai įsivaizduoja, kad jų kūriniai itin reikšmingi visuomenei, bet toli gražu – jai svarbu ne tik tai. Lietuvoje sunku pereiti į kitą sąmoningumo lygį: tarybiniais laikais kai kurie rašytojai, dažnai trečiarūšiai, buvo paversti dievaičiais, todėl mums sudėtinga suvokti, kad ne postamentai, ne paminklai ir ne premijos daro žmogų svarbų. Tai mėginu išreikšti savo kūryba ir savo pozicija – viskas, kas sukurta, išnyks, todėl neverta į tai kabintis.
– Esu girdėjusi tokią mintį: gal parašysiu knygą, nes kai numirsiu, kas nors liks po manęs.
– Galbūt tai atrodo svarbu, bet manęs visai nedomina, kad materialiame pasaulyje bus kokių nors mano paliktų dalykų. Aš noriu gyventi pats – man įdomiau, kokiame pasaulyje būsiu po šito. Pro ČIA mes tik praeiname. Taip, knygos išliks ilgiau nei mes, bet, žvelgiant iš amžinybės pozicijos, tai lašas jūroje.
– Filmo „Tarp žvaigždžių“ herojus sako: „Aš nebijau mirties. Aš senas fizikas. Aš bijau laiko.“ Laikas susitraukia ir išsiplečia, bet jo visada trūksta – ypač tiems, kam liko nedaug.
– Amžinybėje nėra laiko, ten visada „dabar“, ir jei krikščioniui pasakyta, kad jis eis į dangaus karalystę ir sėdės už puotos stalo su Jėzumi Kristumi, tai reiškia, kad dabar, kai mes kalbamės, aš tam tikra prasme jau esu ten, nors dar gyvenu čia. Kaip išmestas svetimoje teritorijoje desantininkas, kuris žino, kad grįš ten, kur jam reikia, bet čia dar turi šį tą nuveikti. Laikas žmogų suspaudžia, uždaro, išgąsdina, jis – mūsų silpnoji vieta, nors galime gyventi taip, lyg gyventume ne laike.
– Tačiau tai sugeba, ko gero, tik šventieji. Rašytojai irgi ne angelai, turbūt esate patyręs ir pavydo, ir pagiežos?
– Kartais atrodo, kad daug kam kliūvu ir daug ką piktinu. Tuo, kad daug rašau. Nors knyga per metus – man atrodo – normalu. Versle man patinka, kad viskas sakoma atvirai. Žinai, kas tavo konkurentas, kas grėsmingas konkurentas (jis tiesiai pareiškia: „Tau bus šakės!“), ir tai yra sveika. O meno pasaulyje daug kandžiojamasi iš pasalų, neapykanta išpilama recenzijose: jas rašo menkiau už rašančius žmones išsilavinę recenzentai, kurie kartais prisipažįsta, kad mažai ką suprato, – tai daug apie juos pasako.
– Recenzijos turbūt yra niekis, palyginus su kelerius metus trukusiu ikiteisminiu tyrimu, teismų maratonu, nesaugumu ir nežinomybe, galų gale patirtimi Lukiškių tardymo izoliatoriuje? Palūžti lengva.
– Visa tai iš tikrųjų sunku. Ir būna visko. Bet man konkrečiai padeda tikėjimas ir supratimas, kad ne aš esu Dievas, todėl nėra ko susireikšminti, kad tai kažkas baisaus, – yra kaip yra. Kūrybai čia yra gerų dalykų – kai kas tavyje tarsi išsilaisvina.
– Savos patirtys įkvėpė knygą „Sodas“, kuri laimėjo Jurgos Ivanauskaitės premiją, dar tiesiau apie tai kalbate neseniai išleistoje kitoje – „Taisyklingumas“. Kažkada sakėte, kad pirmas Lukiškėse apėmęs pojūtis buvo laimės jausmas. Skamba beprotiškai.
– Viskas buvo kur kas sudėtingiau. Mano gyvenime būta negerų dalykų. Kai kas priklausė ne tik nuo manęs, todėl meldžiausi, kad man padėtų išspręsti kai kuriuos klausimus. O kai atėjo manęs areštuoti, tikrai pajutau, jog tai atsakymas į mano maldas, ir nurimau. Situacija išsisprendė – žiauriai, bet išsisprendė. Tas mėnuo buvo ilgas, tas laikas buvo kitoks. Turbūt tada ir pradėjau daugiau mąstyti apie laiką. Jis ten taip lėtai slenka, kad jo beveik nejauti, ypač kai buvai pripratęs prie didelio tempo, o laukia nieko neveikimas. Skaityti negalėjau: mano akys nestiprios, o ten nuolatinė prietema. Gyveni septynių kvadratinių metrų patalpėlėje keturiese ir jautiesi kaip kokia siela, įkalinta kūne.
– O pagalvojote, kaip jautėsi jūsų žmona?
– Turiu pripažinti, kad sunkesniais etapais buvau labiau susitelkęs į save. Galiu tik nujausti, ką ji tuomet išgyveno... Rėmėmės ir remiamės vienas į kitą ir visa, kas vyksta, mums yra bendra. Esu uždaras individualistas, žmonių arti neprisileidžiu. Mudu papildome vienas kitą, Ramunė – kaip mano ryšys su pasauliu ir ji mane išmokė su juo bendrauti.
– Apie ką kalėjime žmonės kalbasi?
Kalėjime sutikau peržengusių ribą, tačiau rimtai gyvenimą suvokiančių žmonių. Ir visiems bendras pojūtis – esi atstumtas visuomenės. Iš to pojūčio iki šiol vaduojuosi, ir tai nėra paprasta.
– Apie gyvenimą. Žmonės laukia nuosprendžio, juos vežioja į tardymus, jie jaudinasi dėl to, ką padarė, jiems baisu dėl to. Kieno nors buvimas šalia labai padeda – jauti, kad tave supranta. Tai kaip skaistykla: dauguma kankinasi, negali miegoti naktimis, bet kartu kažkoks švarus, sielą valantis, grūdinantis pojūtis, kuris nedingsta iki šiol. Ten mačiau šventumą – žmogus nori būti kitoks. O mes čia, pasaulyje? Manome, kad esame geresni, ir nebenorime siekti daugiau. Kalėjime sutikau peržengusių ribą, tačiau rimtai gyvenimą suvokiančių žmonių. Ir visiems bendras pojūtis – esi atstumtas visuomenės. Iš to pojūčio iki šiol vaduojuosi, ir tai nėra paprasta.
– Ten tikriausiai turi gerai pagalvoti, kaip elgtis...
– To aš paklausiau kalėjimo psichologės. Patarimas buvo geras: ji pasakė, kad tą pačią sekundę duočiau atkirtį. Tiek prižiūrėtojai, tiek kiti kaliniai tiesiog jaučia, užuodžia, ar esi stiprus, ar pasirengęs pasiduoti. Ten bijoma jėgos, net ne parodomos, o numanomos. Nežinau, kaip, bet kitas žmogus kažkaip jaučia ir supranta be žodžių, kad tu, jeigu jis peržengs ribą, ginsiesi, kausiesi iki galo. Tuo metu esi specifinės būsenos, kurios nepatiri laisvėje, ir visi tavo pojūčiai daugybę kartų sustiprėja. Pamenu, koks keistas jausmas apėmė, kai vienas kalinys atsinešė televizorių, – žiūrėjome ir visi keturi stebėjomės: kur dingo vyrai? Ekrane nuolat šmėžavo būtybės, kurias vyrais sunku pavadinti: keistai apsirengę, judantys, kalbantys kaip moterys. Laisvėje tas taip ryškiai nekrinta į akis, bet manau, kad dabar visai sunaikinta vyro kaip šeimos gynėjo ir kaip tėvo institucija. Berniukai lieka berniukai visą gyvenimą. Turiu galvoje ne agresyvų macho įvaizdį, o vyrą, ginantį šeimą. Apie tai dažnai kalbamės su žmona. Jai įdomūs moters identiteto klausimai, feminizmas – ji ir jos draugės pritaria, kad tikrų vyrų beveik nebeliko. Tik mamyčiukai. Jei tokie liksime, mus, kas norės, tas ir užkariaus.
– Na, bet jūs net išoriškai panašus į karingą pietietį.
– Esu iš jotvingių krašto dzūkas ir tikriausiai turiu pasiutimo. Bet daugelis mane mato kaip prakilnų poetą: kai susitikimuose su skaitytojais skaitau ištraukas iš knygos „Taisyklingumas“ apie kalėjimo patirtis, jie įsivaizduoja, kad tai – ne apie mane, o apie kalėjusį mano senelį. Žmonėms tai turbūt nesisieja su mitologizuotu poeto įvaizdžiu. Jie yra įsitikinę, kad kūryba nėra tikras gyvenimas, o man atrodo, kad literatūra nuo gyvenimo neatskiriama, aš nerašau iš fantazijos srities. Aš gyvenu gyvenimą, jį patiriu, suvokiu, todėl tai, ką rašau, būna skaudžiai išgyventa. Dabar skaitydamas tą knygą vis pasakau, kad tai, žmonės, apie mane, bet paskui vis sulaukiu klausimų, kurie rodo, kad jie nepatikėjo, ir baigta!