Živilė Kropaitė: po skambaus juoko eteryje – sėkminga karjera televizijoje

Živilė Kropaitė / MARK and MIGLE Photography
Autorius: System
Publikuota: 2017-05-14 08:59
Sakyti, kad žurnalistė Živilė Kropaitė (32) tapo televizijos žvaigžde per naktį, būtų gal kiek per skambu. Bet tiesos čia yra: daug metų ramiai dirbusi radijuje ir pernelyg nesiveržusi į ekraną, vieną dieną Živilė skambiai nusijuokė tiesioginiame televizijos eteryje – ir nuo to laiko tapo geidžiama televizijos laidų vedėja.

Živile, anksti supratai, kad tau patinka kalbėti į mikrofoną?

Krikšto mama vis pasakoja, kad kai vaikystėje važiuodavome iš kaimo, nutverdavau kokį daiktą – kad ir plaukų šepetį – ir iš visų automobilyje imdavau interviu. Klasės draugė pareiškė, kad nori būti žurnaliste. Kai papasakojo, kas tai yra, pasirodė įdomu ir man: nuo aštuntos klasės tikėjau, kad ja būsiu. Bet ne visos svajonės pildosi, o jei pildosi, tai ne iš karto: stojau į žurnalistiką, iš egzamino gavau devynis – tiek neužteko, kad įstočiau. Ir taip mano gyvenimas žlugo.

Antruoju numeriu buvau pasirinkusi anglų filologiją Vilniaus universitete. Leksikologijos ir fonetikos mokėmės iš vadovėlių su leninistiniais pavyzdžiais, nors Lietuva jau seniai buvo nepriklausoma. Nepatiko, graužiausi – gal veltui čia mokausi? O dabar suprantu, kad gal ir neblogai viskas susiklostė. Daugelis kolegų baigė žurnalistiką: nepasakyčiau, kad kuo nors labai skiriamės. Tik tiek, kad mokydamiesi jie niekur negalėjo išvažiuoti, nes atliko praktiką regioniniuose laikraščiuose, o aš važinėjau kaip patrakusi. Po pirmo kurso stažavausi Ekseterio universitete, pagal „Erasmus“ programą pusmetį praleidau Airijoje, pagal „Work and Travel“ dvi vasaras – Amerikoje. Berlyne Humboldtų universitete baigiau žiniasklaidos ir kultūros vadybos magistrantūrą – ten susipažinau su pasaulio platybėmis ir pagaliau supratau „studentavimo“ sąvoką.

Kaip po visų kelionių atsidūrei Lietuvos radijuje?

Vilniuje baigiau žurnalistikos kursus – ir reikėjo rinktis, kur atlikti praktiką. Lietuvos radijuje tuomet buvo laida anglų kalba, ir fonetikos dėstytoja mėgdavo pakritikuoti, koks blogas jos vedėjų tarimas. Pamaniau, nueisiu ten dirbti ir pataisysiu padėtį. Kartu įtiksiu artimiesiems – visi mano giminaičiai klausosi Lietuvos radijo. Išgirdę mano reportažus anglų kalba, radijo vadovai greitai pakvietė dirbti ir lietuviškoje redakcijoje.

Radijuje išbandžiau daug įvairios veiklos ir atėjo laikas savęs paklausti, ar esu tinkamoje vietoje. Sumaniau išvažiuoti daryti karjeros į Briuselį: „Mažai pastangų, didžiuliai pinigai, reikia bandyti“, – vyliausi. Bet kaip man ten nepatiko!.. Stažavausi Europos Komisijoje, mano vadovas buvo patarėjas socialinių medijų klausimais. Man rodos, jis neturėjo ką veikti, o ir man nesugebėjo sugalvoti užduočių. Prasmingiausia veikla, kurią nuveikdavau per dieną – planavimas, kada su kolegomis eiti kavos... Aišku, ten buvo ir darbščių žmonių, ir prasmingesnių funkcijų, bet man nepasisekė, biurokratinė institucija paliko labai slogų įspūdį. Anksčiau maniau, kad už didelius pinigus galima ir pakentėti, bet dabar žinau: nieko nėra baisiau už neįdomų darbą. Paskui grįžti į Lietuvos radiją buvo taip nuostabu, kad niekas neberūpėjo – nei viršvalandžiai, nei nedideli atlyginimai. Kūriau reportažus aplinkosaugos, politikos, užsienio temomis, ėmiausi radijo dokumentikos, kas Lietuvoje – beveik neegzistuojantis žanras. Radijuje dirbu jau aštuonerius metus.

MARK and MIGLE Photography
MARK and MIGLE Photography

Įprasta manyti, kad visi žmonės iš radijo siekia patekti į televiziją...

Taip mano televizijos žmonės, o aš apie tai nesvajojau. Mano mama LRT darbuotojams kadaise dėstė vokiečių kalbą, turėjo bičiulių, tad dar vaikystėje buvau prisižiūrėjusi, kas nutinka kai kuriems televizijos veidams. Jie taip pamilsta savo reikšmingą įvaizdį visuomenėje, kad praranda realybės pojūtį. Nors jau seniai nebėra ekrane, jiems ir toliau atrodo, kad gatvėje juos atpažįsta, žavisi... Iš tiesų turbūt labai baisu, kai tavęs darbe nebereikia. Bet jei tavęs nebereikia dėl to, kad turi per daug raukšlių ant kaklo, – dar sunkiau, gal net išvis nepakeliama. To slapčia bijodama, ilgai ignoravau televiziją. Tiesa, niekas man jos ir nebruko.

Dar vienas stereotipas – gražias merginas iš radijo televizija greitai išrankioja. Taip nutiko daugeliui vyresnių žvaigždžių. Tavęs niekas nesivaikė dėl grožio?

Žinau, kad kitoms vedėjoms taip buvo: Gražina Bigelytė, Danutė Jakubėnienė, Algimanta Žukauskienė į televiziją atėjo iš radijo. Tačiau aš radijuje dirbau šimtą metų, ir niekas nė nepastebėjo (juokiasi)!.. Na, negaliu sakyti, kad visai nepastebėjo: gaudavau „Bitinukų“, „Pragiedrulių“, „Euromedijos“ apdovanojimų. Aišku, lengva laimėti prizų už radijo dokumentiką, kai Lietuvoje ją kuria gal penki žmonės – tai kaip nelaimėsi? Kartais pasvarstydavau: gal jau pernelyg užsisėdėjau radijuje, per daug jį myliu, gal reikėtų dar ką nors išbandyti... Ieškojau papildomos veiklos: kaip laisvai samdoma žurnalistė dirbau užsienio portalams, moderavau diskusijas, ir kaip tik tuomet mane pakvietė į laidą „Labas rytas, Lietuva“ rengti spaudos apžvalgų. Vienas radijo kolega pusiau juokais buvo užsiminęs: „Tavo labai proporcingas veidas, tau reikėtų į televiziją.“ Nelabai supratau, ką tai reiškia, bet frazė įstrigo. Man atrodė, kad esu fotogeniška: juk būna gražių moterų, kurios nuotraukose negražios, o aš – atvirkščiai. Tai suprasdama ir išdrįsau pabandyti.

Ankstyvas rytas negąsdino?

Iki tol radijuje darbo grafiką dėliojau taip, kad tik nereikėtų anksti keltis. Niekada nevedžiau „Ryto garsų“ – rinkdavausi dienos laidas. Tačiau atmesti televizijos pasiūlymo vien dėl to, kad tingiu anksti keltis, neleido sąžinė – juk kito galėjau ir nebesulaukti. Keltis tekdavo anksčiau už „Labo ryto“ vedėjus, nes iki eterio dar turėdavau spėti perskaityti spaudą, – taigi ketvirtą ryto jau būdavau televizijoje. Bet dirbti reikėjo daugiausia porą kartų per savaitę, tad nespėjau išsigąsti.

Kaip pavyko pirmieji kartai tiesioginiame eteryje?

Man atrodė – pusė velnio, bet Zita Kelmickaitė iškart apibarė, kad visą laiką sėdėjau nudelbusi akis į laikraštį. Tokį ankstyvą rytą man viskas atrodė kaip pro miglą... Bet balsas nedrebėjo – visgi pripratusi prie eterio. Toliau dirbau radijuje, o „Labame ryte“ vis prireikdavo tai spaudos apžvalgų, tai kokio interviu. Vis dar buvau radijo žmogus, kuris kartkartėmis sušmėžuoja ekrane. Viskas ėmė keistai verstis tada, kai eteryje patyriau tą nesąmoningą juoko priepuolį.

MARK and MIGLE Photography
MARK and MIGLE Photography

Tąkart skaitei žinią apie klaipėdietę, pasiekusią neįprastą rekordą – pėsčiųjų žygyje atbulomis nuėjusią 55 kilometrus. Pradėjai taip užkrečiamai juoktis, kad turbūt ėmė kvatotis ir žiūrovai... O paskui staiga tapai televizijos žvaigžde?

Gal ne visai staiga, ir tikrai ne žvaigžde... Bet kai laidos epizodo įrašas išplito internete, staiga visiems manęs prireikė. Jei dabar kas nors klaustų patarimo, kaip gauti laidos vedėjos kėdę televizijoje, atsakyčiau: „Daug metų ark, montuok tamsiame kambarėlyje, neskaičiuok valandų, pasiek tokią būseną, kai jau reikia važiuoti į ligoninę. O tada iškrėsk kokią absoliučią nesąmonę ir tu – jau vedėjas.“ Aišku, kartais taip nutinka visai netyčia...

Gal tu apskritai linksma mergina ir gyvenime daug juokiesi? Gal ten nebuvo nieko nenatūralaus?

Bičiulių kompanijoje kalbu gal kiek tyliau nei, pavyzdžiui, Edmundas Jakilaitis, bet garsiai pasijuokti tikrai mėgstu. Buvo nutikimų ir radijo eteryje, kai užsikvatojau... Nežinau, ar turėčiau tvardytis: noriu būti tokia, kokia esu. Nebe tie laikai, kad diktorius skaitytų tekstą metaliniu balsu: jei tau natūraliai juokinga, tai ir juokiesi. Žinoma, nereikia persistengti, antraip įgysi ne linksmos merginos, o kudakuojančios vištos etiketę (juokiasi).

Po tos įsimintinos laidos sulaukei kokių nors priekaištų?

Kai laida baigėsi, su kolega Richardu Jonačiu ir režisieriais tiesiog kritome iš juoko. Vienas prodiuseris suniurnėjo: „Man tie tavo kikenimai nepatinka“, bet jis vienintelis taip pasakė, tai labai ir nesukome galvos. Paskambino emocijų niekada nereiškiantis tėtis: „Su mama pažiūrėjome tą vaizdo įrašą ir mums nepasirodė labai juokinga.“ Bet tokių rimtuolių buvo mažai, užtat skambinančių ir ką nors siūlančių tikrai atsirado. Niekas tiesiai nesakė: „Nusijuokei eteryje, todėl siūlome bendradarbiauti“, bet vis tiek įtariau... Įvairiausios žiniasklaidos priemonės ėmė prašyti interviu, ir maždaug ties ketvirtu klausimu būtinai išnirdavo klausimas apie juoką eteryje – tai ir supratau, kad esu pageidaujama dėl to, o ne todėl, kad daug metų dirbau radijo žurnaliste. Staiga nusifilmavau visose kolegų laidose – nuo „Kvieskite daktarą“ iki „Gyvenimo“. Mane ūmai ėmė kviesti moderuoti konferencijų ir renginių. Nesakau, kad lietuviai nemoka anglų kalbos, – moka visi, ir studijuoti anglų kalbą šalyje, kur visi ją moka, yra beveik skandalas. Kai anksčiau eidavau į kieno kito moderuojamas diskusijas anglų kalba, tyliai galvodavau: „Ech, aš galėčiau geriau... Kodėl neįsisuku į šią rinką?“ Tik manęs niekas nekviesdavo, nes nebuvau nusijuokusi eteryje... Bet po laidos „Gyvenimas“ anonso, kur buvo paminėta, jog atsisakiau BBC kanalo pasiūlymo, staiga visi sukruto.

Ak, tai tu ir BBC esi dirbusi?

Aš ir dabar bendradarbiauju su įvairiomis užsienio žiniasklaidos priemonėmis. Kažkada tikrai buvo toks momentas, kai paskambino pažįstamas žurnalistas iš BBC ir paprašė, kad parašyčiau komentarą apie Camerono kalbą. Tačiau tuo metu buvau ką tik išsiskyrusi su vaikinu ir išskridusi į Barseloną ilgajam savaitgaliui gydytis sielos žaizdų, todėl atsisakiau. Ir tik padėjusi ragelį supratau, ką padariau: BBC portalas būtų įdėjęs mano komentarą su nuotrauka, be abejo, tai būtų labai pasitarnavę mano, kaip žurnalistės, vardui. Būčiau sugaišusi tik kokią valandą... Bet praleidau progą. Užtat kai dabar kas nors kviečia moderuoti renginių, sako: „Oi, juk jūs taip gerai anglų kalbą mokate, net BBC dirbote...“ Man tas manipuliavimas kanalo vardu nepatinka, bet, matyt, jau vėlu tai pakeisti.

Viena iš tavo vedamų televizijos laidų – LRT 60-mečio projektas „60 akimirkų“. Kaip į jį patekai?

Tiesiog paskambino prodiuseris ir pakvietė. Pasakė, kad jam reikia gyvo, gražaus ir nekvailo žmogaus eteryje, o aš turbūt jau užsitarnavau reputaciją kaip gyvas veidas (šypteli). Labai nudžiugau ir pamaniau, kaip bus smagu: kiekvieną šeštadienį mane aprengs vis kita suknele ir pasilinksminsiu. Realybė pasirodė sudėtingesnė: nėra paprasta kalbinti televizijos grandus, kurie šimtą kartų labiau patyrę nei aš. Kalbinu didžias asmenybes, jas gerbiu ir jomis žaviuosi, jos prisimena ką nors linksmo iš televizijos laikų, turi labai daug ką papasakoti... Kad išgrynintume turinį, reikia įdėti nemažai darbo, o juk ir mano kasdienis darbas nelaukia. Radijuje vedu dvi tiesiogines laidas: „Lietuvos diena“ ir „Kita tema“, kuriu ir radijo dokumentinę laidą apie Lietuvos televizijos 60-metį. Tapau Edvardo Žičkaus prodiusuojamos TV laidos „Svarbios detalės“ vedėja: kiekvieną savaitę ekrane diskutuojame visuomenei svarbiomis temomis. Taigi šis gyvenimo etapas gana įtemptas... Nebeturiu laiko pomėgiams, į sporto klubą nueinu tik kartą per dvi savaites, turėjau akreditaciją į „Kino pavasario“ festivalį – nenuėjau nė į vieną filmą. Neseniai nutiko kuriozas: moderavau tarptautinę diskusiją, veikė tiesioginis televizijos tiltas su Latvija ir Estija, man atėjo laikas kalbėti – ir staiga kad pasileis kraujas iš nosies! Servetėlių šalia neturėjau, teko prašyti diskusijos dalyvių... Tada supratau, kad turbūt tikrai nemažai dirbu. Bet nesiskundžiu – juk ne visada taip bus.

O kaip šiuo įtemptu metu klostosi tavo asmeninis gyvenimas?

Irgi negaliu skųstis – yra kas parveža namo po vėlyvų filmavimų, iškepa mėsos po langais, kol dirbu ir griežtai deklaruoju neturinti nė pusvalandžio pavakarieniauti. Gyvenime yra buvę visko: ir gražių santykių, ir be galo skaudžių, iš vėžių išmušusių skyrybų. Šiuo metu turiu draugą ir esu laiminga, o jis, man rodos, pasiryžęs mane ištverti netgi tuomet, jei žlugtų visi mano projektai (juokiasi). Šeimos ir vaikų irgi noriu, tikiuosi, kad nepavėlavau. Suvokiu, jog negalėčiau tiek dirbti ir filmuoti iki išnaktų, jei namie manęs lauktų ne tik vyras, bet ir vaikai. Kol jų neturiu, galiu sau ramiai persidirbti, o kai jau turėsiu – matyt, teks šiek tiek perdėlioti savo gyvenimą.

Naujausi straipsniai