Pokalbis su Aivaru Kovzonu (28) – jautrus, skaudus ir be proto atviras. Momentais virpantis balsas, susimąstęs, į tolį įbestas žvilgsnis, sunkiai renkami žodžiai ir pauzės. Aivaras šiandien būdamas visai kitas žmogus, kalba apie tai, ką kiti stengiasi kuo greičiau užmiršti – juodžiausias savo gyvenimo dienas, kurias temdė alkoholis, narkotikai ir dienos, kuomet gyveno gatvėje. Vyras tikisi, kad jo atviras pokalbis pasieks jaunas širdis ir sustabdys nuo jo padarytų klaidų.
Aivarai, papasakok, kada ir kaip tave įtraukė narkotikų liūnas?
Pirmą kartą narkotikų pabandžiau būdamas penkiolikos. Nuo pat mažens mano draugai buvo vyresni. Matydavau, kaip kortelėmis kažką stumdo, kažką suka, mačiau, kaip atrodo pavartojęs žmogus. Be to, tarp draugų buvo ir tokių, kurie ne tik vartojo, bet ir platino. Tad gauti narkotinių medžiagų – jokių problemų. Tada buvo labai populiaru nuomotis pirtis, sodybas ir ten švęsti. Vakaras prasidėdavo alkoholiu, baigdavosi narkotikais.
Vieno vakarėlio metu pabandžiau ir aš. Man buvo tiesiog smalsu, norėjau pajusti ir išbandyti pats, ką tai reiškia. Draugai tai daro, noriu ir aš. Atrodė kieta. Mano istorija prasidėjo ne nuo žolės, ne nuo tabako, ne nuo stipraus alkoholio, o nuo amfetamino. Atrodo, kad atgijau, pradėjo troškinti ir žiauriai džiūti lūpos. Atsigavo visi pojūčiai, pradėjau geriau girdėti, ryškiau matyti, daugiau kalbėti. Tai visiškai išlaisvino, pažadino. Tuomet atrodo, kad narkotikai ne gniuždo, o ištraukia žmogų iš pelenų.
Kaip tapai priklausomu?
Antras kartas buvo maždaug po mėnesio, kuomet vėl vyko vakarėlis su didele kompanija. Iš pradžių kai kurie mane bandė atkalbinėti, stabdyti – pabandei kartą, užtenka, žaidi su ugnimi. Jiems sakiau, pabandžiau kartą, praėjo mėnuo, per kurį visai nesinorėjo, vadinasi, aš galiu dar kartą ir dar kartą. Aš nepriprasiu ir kada tik norėsiu, mesiu. Galiausiai manęs pradėjo nestabdyti, o tų, kurie bandė sulaikyti, draugų rate neliko.
Visi draugai aplink tapo tik vartojantys narkotikus?
Draugai keitėsi savaime. Aš dažnai neidavau į mokyklą, bėgdavau iš pamokų. Ne visi galėjo susitikti eilinę darbo dieną, tad ieškodavau tokių, kurie galėdavo. Su bendraamžiais nebendravau, man atrodė, kad neturiu su jais apie ką kalbėti. Tada atrodė, kad esu visa galva už juos vyresnis. Ne žiniomis, bet tiesiog jaučiausi kažkoks kietesnis. Auklėtoja nuolat skambindavo tėvams, jiems žadėdavau, kad rytoj tikrai nueisiu į pamokas, bet išeidavau į mokyklą pirmadienį, grįždavau po kelių parų.
Ar tėvai nepastebėjo besikeičiančio tavo elgesio? Nebandė riboti nuo tokių draugų?
Šeimoje buvo įtemptas laikas, skyrybų pradžia. Tuo metu mamai buvo svarbiau išlaikyti santykius, išsaugoti vyrą šeimoje, ji tiesiog nematė, kas vyksta aplinkui. Tėčiui rūpėjo, kaip greičiau atitrūkti nuo šeimos ir sukurti naują. Mes su seserimi buvome laisvi paukščiai. Jokios kontrolės. Kada nori, tada išeini, kada nori, tada grįžti, niekas mūsų nematė.
Kur leisdavai tą laiką, kai neidavai į mokyklą?
Dažniausiai tai būdavo laikas praleistas automobilyje su draugais.
Jūs ten ir nakvodavote?
Nakvojimu to nepavadinčiau. Kai pavartoji, nenori miego, turi daug energijos. Mes važiuodavome į Kauną pasiimti miltelių, ragaudavome, ar tikrai geri, taip mes leisdavome laiką. Buvo ir taip, kad keturias paras iš eilės vartojau, buvau ir be miego, ir be maisto, tik alkoholis ir amfetaminas. Vėliau 3–4 kartai per savaitę tapo įprasta. Šitie dalykai beprotiškai kenkia sveikatai, ypač širdžiai. Tarp draugų buvo vienas platintojas, kurio širdis buvo labai silpna, be to, turėjo alergiją vaistams, bet vartojo. Jam buvo apie dvidešimt, kai mirė...
Kaip reagavote? Juk tai buvo vienas iš jūsų, tai nesustabdė?
Manęs, deja, ne. Kai sužinojome, naktį prieš laidotuves visi gėrėme ir verkėme iki paryčių. Tikrai buvo kalbų, kad baigiame, matome, kas vyksta, užtenka. Vieni pradėjo stabdyti, kiti – ne. Atsitraukusius draugus pakeitė kiti. Susipažinau su vienu vaikinu, kuris turėjo savo butą, jis buvo nevartojantis, bet kartą atsinešiau, pavaišinau, patiko. Mes net turėjome taksistą, kuris mus vežiojo už minimalią kainą. Tada ir jam pasiūlėm pabandyti.
Kur jūs važiuodavote?
Pasiimti miltelių ir parsivežti į butą.
Tas vartojančių žmonių ratas taip paprastai ir plėtėsi?
Taip. Vienas draugas įtraukia kitą, tas dar vieną. Nauji žmonės, nauji pinigai. Vienam vaikinui senelis buvo davęs pinigų teisėms išsilaikyti, tai viską sutraukėme. Viską. Visi pinigai buvo padėti šitam reikalui – alkoholiui ir narkotikams.
Kiek laiko veikia narkotikai?
Apie 6–10 valandų, bet nemiga kamuodavo ir visą parą. Blogiausias jausmas, kai pasibaigdavo poveikis. Taip, kaip nuo alkoholio būna pagirios, nuo narkotikų būdavo atchodai. Užplūsdavo savotiška depresija, niūrios mintys, mąstai negatyviai, pasaulį matai labai tamsiomis spalvomis. Kad tai greičiau pasibaigtų, vartoji vėl. Nuolatiniai vakarėliai, amfetaminas, ekstazis, ratai tapo kasdienybe. Kartodavau, juk gyveni tik kartą, reikia patirti visus malonumus. Tada buvau labai drąsus, laisvas, atrodo, galėjau nuversti kalnus, perplaukti vandenynus, duokit man miltelių ir aš padarysiu bet ką. Nesidairiau, ar yra kas nors aplink, ar kas nors pamatys – man buvo nesvarbu. Noriu, todėl imu čia ir dabar.
Mama kitame kambaryje žiūrėdavo televizorių, o aš traukdavau. Prisimenu, kai buvo mano aštuonioliktas gimtadienis, visą naktį šventėme. Grįžau namo ir tiesiog nukritau, nualpau. Mano tėtis dirbo paramediku, atvažiavo, iš burnos pradėjo veržtis putos. Supratau, kad tai organizmo reakcija į visus nuotykius, bet nelabai man tai rūpėjo. Gydytojai įtarė epilepsiją, nors buvau vos aštuoniolikos. Ji pasireiškė po visų bemiegių naktų ir kitų dalykų.
Kaip viskas klostėsi toliau?
Vienuoliktoje klasėje mane išmetė iš mokyklos.
Kaip reagavai?
Na, kas čia tokio? Kas ta mokykla. Dar visai kieta. Tuo metu tikrai negalvojau apie savo ateitį. Draugas pasiūlė važiuoti į Vokietiją dirbti, sutikau. Ten dirbau fabrike, pjausčiau mėsą, nieko nevartojau, mane visi labai draugiškai priėmė. Po trijų mėnesių susižeidžiau ranką pjaustymo mašina. Man buvo skirtas dviejų savaičių nedarbingumas, leido grįžti į Lietuvą. Grįžau atgal ir vėl tas pats. Vėl atitrūkau nuo grandinės, vėl sena kompanija, pinigai.
Visus uždirbtus pinigus iššvaistei vėjais?
Dar spėjau automobilį nusipirkti, bet labai retai jį vairavau. Aš arba ant galinės sėdynės, arba šalia sėdėdavau. Ryte atsikeli, nėra ką veikti, tai važiuojam į Palangą, Kauną, Vilnių. Grįžtame namo, neina užmigti, važiuojam į viešbutį, vėl vartojame. Laikas taip greitai bėgo, kad atsipeikėjau praėjus mėnesiui. Buvau pamiršęs, kad turiu grįžti. Tad suvokiau per vėlai, kai kelio atgal į Vokietiją nebuvo. Likęs Lietuvoje, užsirašiau į darbo biržą, gavau bedarbio pašalpą, vėl pinigai. Lankiau suaugusiųjų mokyklą, pabaigiau sekretoriaus specialybę, bet neradau sau vietos būdamas čia, todėl išvykau į Angliją.
Kaip sekėsi Anglijoje?
Ten viskas dar paprasčiau nei Lietuvoje. Susipažinau su vietiniais lietuviais, visi vartojantys, visi pripažįsta tokį gyvenimo būdą, aš buvau toks pats kaip ir jie, savas. Ten pirmą kartą pabandžiau heroino. Sužinojau, kas yra vaizduotės galia, kai sėdi parke, o kiekvienas daiktas aplink įgauna formas. Po krūmu gulintis maišelis atrodo kaip paliktas kūdikis. Telefonų būdelės atrodo kaip žmonių minia. Galiausiai pradedi matyti animacinių filmų personažus. Visiškai iškreipta realybė, viskas, ką tu matai, yra netikra. Anglijoje vartojau ekstazį, heroiną, amfetaminą. Būdamas svetur, pajaučiau, ką reiškia stogas virš galvos ir ką reiškia gyvenimas gatvėje.
Ką turi omenyje?
Neturėjau pinigų, pradėjau vogti, ne kartą buvau pagautas, naktis tekdavo praleisti belangėje. Vogdavau maistą, vėliau drabužius. Buvau praradęs bet kokį savigarbos jausmą, moralę, kas galima, negalima. Man atrodė, kad neturiu, ką prarasti. Neturėjau už ką būsto išlaikyti, teko parke ant suoliuko miegoti. Be namų, toli nuo tėvų ir be nieko. Tačiau narkotikų buvo visada. Buvo liūdna, tad norėdavau pasilinksminti.
Kaip toks gyvenimo būdas atsiliepė sveikatai?
Būnant Anglijoje padažnėjo priepuoliai. Vieną vakarą planavome eiti į klubą, prieš tai pavartojome ekstazio ir man užkilo temperatūra. Pavartojau, staiga pajaučiau kaip išmušė šaltas prakaitas, nežinojau, kas man darosi. Dvi paras pragulėjau lovoje, nepajėgiau net iki tualeto nueiti... Tragedija. Nevalgiau, nieko nedariau, purtė šaltis ir mušė prakaitas. Dvi paras, kaip atsiguliau ant nugaros, taip ir pragulėjau. Tada atėjo mintis: man nereikia ekstazio, man jis netinka, turiu atisakyti, jei nenoriu mirti. Po kurio laiko dėdė mane tuščią ir nusivylusį viskuo parvežė į Lietuvą.
Vėl grįžai į seną kompaniją?
Grįžęs pamačiau kitokius žmones, draugai, atrodo, manęs nelaukė, visi gyvena savo gyvenimą. Tada pasijutau labai vienišas. Tą naktį gėrėme su viena kompanija, grįžau girtutėlis namo. Seseriai būnant vonioje užsitrenkė durys, pasiėmiau peilį, kad galėčiau jas atrakinti. Tuo metu mama pabudusi iš miego pamatė tokį vaizdą: Aivaras girtas, su peiliu rankose, o sesuo užsitrenkusi vonioje. Situacija nebuvo pavojinga, bet mama nesuprato, kas vyksta, pradėjo verkti, tuo momentu atrodo, kad mano širdis pabudo.
Mamos skausmas mane sukrėtė. Ryte pasikalbėjome, mama pasakė, kad daugiau taip tęstis negali, man reikalinga psichologo pagalba ir mane nuvedė pas specialistus. Po kurio laiko vėl pakeičiau aplinką, išvažiavau į Klaipėdą studijuoti interjero dizainą, ten dar vartojau alkoholį, rūkiau žolę, dar nebuvau visiškai atsigavęs. Smegenys dar buvo užtemę, vis atsikartojo priepuoliai. Studijose sutikau merginą, kuri irgi sirgo epilepsija, susidraugavome.
Gerai sutarėme, po metų ją vedžiau. Per vestuves susirinko sena kompanija ir tai buvo paskutinis kartas, kuomet vartojau. Per savo vestuves aš net nebuvau su jaunąją, o vartojau su draugais.
Kaip klostėsi šeimyninis gyvenimas?
Greitai pradėjome nesutarti. Ji neturėjo darbo, bet visada turėdavo pinigų. Nesupratau, iš kur. Pradėjau įtarinėti, kad kažką daro negero. Net pykau, kodėl aš su tokiu žmogumi pradėjau kurti šeimą, ji pradėjo mane erzinti, pradėjau graužtis, kaip aš išvis išdrįsau vesti. Be to, ji gana dažnai mėgdavo išgerti, tas man nepatikdavo. Suprantu, kad taip atsitiko dėl to, kad savo žmonoje pamačiau save iš šono.
Kada iširo jūsų santuoka?
Neoficialiai po pusmečio pasakiau, kad noriu skirtis. Ji man atsakė be jokių emocijų: gerai, tvarka, bet mes dabar negalėsime išsiskirti, dar tik pusė metų praėjo, o nuo santuokos turi praeiti metai, kad galėtum išsiskirti. Detaliai viską žinojo.
Ar tavo įtarimai dėl jos netinkamo elgesio pasitvirtino?
Iš dalies. Vieną dieną studijose dėstytoja prie manęs priėjo ir paklausė, kaip aš jaučiuosi po avarijos, gal žinau, kada pavyks grąžinti skolą. Nesupratau, apie ką ji kalba. Ji pasakė, kad mano žmona iš jos pasiskolino du tūkstančius litų sakydama, kad mane ištiko didelė nelaimė, avarija.
Kaip elgeisi? Grąžinai už ją skolą?
Ne, mes jau buvome išsiskyrę. O studijų metais aš pats buvau įklimpęs į skolas. Per visus alkoholizmus, narkotikus, būsto nuomas, buvau prisiėmęs greitųjų kreditų, mano skola viršijo šešis tūkstančius litų antstoliams. Ir ji vis augo. Imdavau greituosius kreditus, kad galėčiau nusipirkti alkoholio, nueičiau į klubą, parūkyčiau žolės, pavalgyčiau prabangiame restorane. Šitas skolų praeities šešėlis sekė dar ilgai. Skolas atidaviau tik prieš porą metų. Kad galėčiau jas atiduoti, visiškai atsidaviau darbui, dirbau vienu metu dviejuose darbuose, mėnesis iš mėnesio be laisvų dienų, pajaučiau, kad pagaliau atsispyriau į dugną ir einu pirmyn, bet ir tas atsidavimas darbui nebuvo geriausias sprendimas, per darboholizmą vėl daug ką praradau.
Didelis darbo krūvis neturėjo įtakos sveikatai?
Priepuoliai vis kartodavosi, tada pradėjau eiti pas gydytojus, jie pripažino, kad sergu epilepsija, pasiūlė susitvarkyti invalidumą. Man buvo šokas. Jaučiausi visiškai sveikas ir man tikrai nereikėjo tokio įrašo prie savo vardo. Tada buvo stop. Mano gyvenimas taip nesibaigs. Be to, žinojau, kad jei gausiu invalidumą, vėl bus laisvi pinigai, pradėsiu elgtis netinkamai. Gydytojai sakė, kad ši liga neišgydoma, turėsiu susigyventi. Aš netikėjau. Pradėjau negerti vaistų, kuriuos man buvo išrašę. Atsisakiau narkotikų ir alkoholio, tada baigėsi ir priepuoliai, jau penkis metus jų nėra.
Ką turėjai omenyje sakydamas, kad daug ką praradai?
Tuo metu tėčiui buvo diagnozuotas vėžys, paskutinė stadija. Kai jis gulėjo ligoninėje, labai retai jį lankiau, neturėjau laiko, nuolat dirbau. Paskutinį kartą, kai nuvažiavau į ligoninę... Atėjau į palatą, kai seselė tėčiui užmerkė akis. Pavėlavau pora minučių, kad pamatyčiau jį gyvą… Labai skaudu iki šiol. Vėl norėjau prasmegti skradžiai žemę, vėl nenorėjau nieko matyti. Per tėčio laidotuves savo merginos prašiau: „Nepalik manęs, kad ir kas atsitiks.“
Po kurio laiko ji pradėjo man priekaištauti, kad per daug dirbu, neskiriu jai laiko. Taip viską sureikšminau, kad mečiau darbą. Investavau visus pinigus, kuriuos gavau iš tėčio palikimo, kad Vilniuje su partneriais galėčiau atidaryti kavinę. Stengiausi, jog neprarasčiau dar vieno žmogaus, kuris man artimas. Ja labai rūpinausi, atidaviau visą save, bet ją vis tiek praradau, o verslas žlugo.
Aivarai, o koks tu esi šiandien?
Visiškai kitoks žmogus. Jau šešis metus negeriu, bet kolekcionuoju raudoną vyną, nieko nevartoju, sportuoju. Turiu daug tikslų, vis dar noriu turėti savo kavinę, noriu padėti žmonėms ir juos motyvuoti. Man pasisekė, kad pavyko neperžengti tos siaurutės raudonos linijos, kuri būtų nuvedusi degradacijos keliu, nors buvau labai arti. Visiems noriu pasakyti, jog tikrai negalite mesti narkotikų tik panorėję, tad pagalvokite, ar norite aukoti sveiką gyvenimą į vienakartines rizikas. Jei jūsų aplinka tokia, kur visi šie dalykai atrodo normalūs, bėkite iš ten ir kuo greičiau. Neatsisukdami.