Po pasaulio mokyklas keliavę Mingailė ir Tautvydas: „Ateis diena, kai ir mūsų vaikai mokysis noriai“

Psichologė Mingailė Žemaitytė-Meldaikė ir pedagogas Tautvydas Meldaikis / K.Ikasalaitės nuotr.
Autorius: JŪRATĖ BRATIKIENĖ
Publikuota: 2020-06-26 15:46
„Nors švietimo sistema keičiasi, daugelis ugdymo įstaigų neatitinka jaunų žmonių poreikių. Tai matydami leidomės į ekspediciją po pasaulio mokyklas, kad gerąją patirtį galėtume pritaikyti Lietuvoje“, – sako projekto „Wade into Adventure“ sumanytojai psichologė Mingailė Žemaitytė-Meldaikė ir pedagogas Tautvydas Meldaikis.

Kaip kilo mintis imtis tokio ambicingo projekto? 

Ši mintis kilo stebint Lietuvos ugdymo įstaigų darbą. Matome, kad šiuolaikinė mokykla vis dar nesuteikia mokiniams reikalingos laisvės ir atsakomybės, neskatina kūrybiškumo. Be to, labai svarbu tinkamai nukreipti vaikus ir padėti jiems mokytis to, ko gyvenime iš tikrųjų prireiks. Turime visi sutelkti jėgas ir ieškoti būdų, kaip perteikti ir integruoti gerąją pasaulio mokyklų patirtį. Todėl ir ėmėmės įgyvendinti didelį projektą. 

Jį suskirstėme į kelis etapus. Pirmasis – ekspedicija po Europos mokyklas – jau įveiktas. Antrasis – po JAV mokyklas – ką tik įvyko ir namo grįžome prasidėjus karantinui. Dabar mūsų tikslas – suburti pokyčių siekiančią švietimo komandą, dalytis gerosiomis pasaulio patirtimis, švietimo idėjomis. Mums atrodo svarbu populiarinti švietimą tarp jaunų žmonių, įtraukiant juos į mokyklos kūrimo procesus, mažinti atskirtį tarp viešojo ir privataus švietimo sektorių. Norime padėti mokyklos bendruomenėms sudaryti sąlygas vystytis sąmoningiems žmonėms, kurie ir baigę mokyklą nenustotų mokytis, kūrybiškai žvelgtų į problemas ir gyvenimą, jaustų atsakomybę už save, visuomenę, aplinką. Ir, tikėtina, taptų laimingesniais šio pasaulio gyventojais.

Kokios patirties pasisėmėte lankydamiesi Europos mokyklose? 

Praėjusį rudenį aplankėme 12 Europos mokyklų. Parengėme ir ne vieną interviu su kitų šalių švietimo ir ugdymo sistemos specialistais. Daugiausia lankėmės privačiose mokyklose, taikančiose Rudolfo Štainerio filosofiją, Reggio Emilios požiūrį, Montessori metodą ar namų mokymą, taip pat demokratinius ir sociokratinius principus. Visada gera susitikti ir pabendrauti su vaikais bei mokytojais, noriai einančiais į mokyklą. Tokių mūsų lankytose įstaigose buvo dauguma. Gerieji pasaulio pavyzdžiai tik patvirtina, kad vaikai gali puikiai sutarti su mokytojais, geranoriškai bendradarbiauti vieni su kitais. Norisi, kad ir mūsų mokyklos būtų tokios, kad vaikai eitų į jas noriai, atrastų vidinę motyvaciją. Tikime, kad mes galime padėti mokyklai augti. 

Olandijoje mums pavyko aplankyti ypač unikalią mokyklą. Čia būdami dar labiau įsitikinome, kad svarbiausias dalykas, padedantis sėkmingai vystytis mokyklai, – stipri ir darni jos bendruomenė. Pamatėme, kad vaikams suteikta laisvė tikrai atneša brandžių vaisių. Akivaizdu, kad tokioje mokykloje kiekvienas bendruomenės narys gerai jaučiasi savo vietoje – mokytojai dalijasi sukauptomis žiniomis, o mokiniai jas priima arba ne. Vaikai patys nusprendžia, į kokią pamoką eiti, kuo jiems užsiimti: mokytis matematikos, muzikos klasėje groti instrumentais ar mokyklos darže kapstytis žemėje. 

Vis dėlto, būdami laisvi, mokiniai taip pat turi daugybę pareigų ir puikiai supranta taisykles. Sklandžiai veikianti mokyklos sistema, perregimos stiklo sienos padeda užtikrinti saugumą. Norint užeiti į tam tikras klases, reikalingi specialūs leidimai. Šie išduodami vaikui supratus atsakomybę, ateinančią drauge su galimybe. Mokiniai gana aiškiai supranta, kad jų ugdymasis, rezultatai priklauso nuo jų pačių. Šioje mokykloje vaikas taip pat gali pasirinkti mokytis tik vieno dalyko. Pastebėta, kad vienoje srityje pasiekus pačių geriausių rezultatų, mokymosi procesas natūraliai susiejamas su teigiamomis emocijomis. O tada gimsta vidinė motyvacija atrasti ir kitus dalykus. Nuostabu matyti, kaip mokiniai kryptingai siekia užsibrėžtų tikslų.

Klasė gali atrodyti ir taip: mokykla Prancūzijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Klasė gali atrodyti ir taip: mokykla Prancūzijoje / Asmeninio albumo nuotr.

Taip pat svarbu pažadinti motyvaciją mokytis visą gyvenimą? 

Labai svarbu suprasti to prasmę. Danijoje teko lankytis nedidelėje mokykloje, kurioje gali mokytis ir vaikai, ir suaugusieji. Mokslus krimsti gali ir aštuoniasdešimtmečiai. Tuo metu, kai mes lankėmės, vyriausiajam mokiniui buvo septyniasdešimt keleri. Svarbiausias mokyklos principas – mokytis visą gyvenimą. Danijoje labai aiškiai akcentuojama, kad mokomasi tol, kol gyveni. Be to, šioje šalyje švietimo ir ugdymo sistemą stipriai remia valstybė. Tėvai, nusprendę patys mokyti atžalą ir suprasdami socializacijos svarbą, turi galimybę burtis į bendruomenę ir gauti 80 proc. valstybės finansavimo mokyklos veiklai. Tokia mokykla turi laisvę būti tokia, kokios reikia jos bendruomenės nariams.

Mažoje mokykloje permainas daryti lengviau? 

Keliaudami įsitikinome, kad puikiai gali tvarkytis ir didelės mokyklos. Kai kurios iš lankytų buvo valstybinės, jose daug mokinių, susipina skirtingos kultūros, tačiau net ir tokiose įstaigose gali klestėti demokratiniai principai. Viešėdami Vokietijoje svečiavomės didelėje, per tūkstantį mokinių turinčioje demokratinį ugdymą puoselėjančioje valstybinėje mokykloje. Joje akcentuojamas kūrybiškumas. Kadangi mokykla valstybinė, bendruomenė turi nuolat statyti tiltus tarp keliamų reikalavimų ir būdų, kuriais pasirenkama tuos reikalavimus išpildyti. Pavyzdžiui, per atsiskaitymą mokiniui leidžiama pačiam įsivertinti žinias. Mokykloje nėra skatinama konkurencija, pabrėžiama, kad vaikas mokosi dėl savęs ir laikui bėgant turi lygintis ne su kitais, bet su pačiu savimi.

Kas jus labiausiai sužavėjo lankantis Europos šalių mokyklose? 

Lankydamiesi skirtingų šalių mokyklose, atkreipėme dėmesį į mentaliteto skirtumus. Pavyzdžiui, Danijos ugdymo įstaigose į akis krito betarpiškas mokinių ir mokytojų bendravimas. Akivaizdu, kad esame konservatyvesni, tačiau pasaulyje pasiteisinusiems modeliams galime ir mes po truputį atsiverti. Verta pasimokyti ir iš suomių, kurie valstybinių mokyklų kartelę pakėlė taip aukštai, kad jiems nebereikia privačių mokyklų – visi susitelkę dirba bendrame sektoriuje. O štai Lietuvoje yra milžiniškas atotrūkis tarp privačių ir valstybinių švietimo bei ugdymo įstaigų. Didieji mūsų šalies miestai gali pasiūlyti ne vieną alternatyvią mokyklą, bet tai sunku padaryti mažiesiems miesteliams. Kita vertus, į privačią mokyklą leisti savo atžalas finansiškai pajėgus ne kiekvienas.

Nereikėtų bijoti drąsių pasaulyje pasiteisinusių permainų. Viena tokių – demokratiniai susirinkimai, per kuriuos drauge priimami daugeliui tinkami sprendimai. Kai kur visi mokyklos bendruomenės nariai turi galimybę viešai užrašyti ar išsakyti jam rūpimą problemą, gimusią idėją, iššūkį. Ir visiškai nesvarbu, kiek žmogui metų. Kiekvieno idėja svarbi ir turi galimybę būti įgyvendinta. Balsuojant demokratinėse mokyklose priimamos ir bendrosios taisyklės – tada jos suprantamos visiems ir mažiau joms priešinamasi. Jeigu vis dėlto priešprieša kyla, galima nuomonę vėl išsakyti mokyklos bendruomenei, drauge ieškoti naujų sprendimų. Dalyvavę tokiose diskusijose vaikai noriai bendradarbiauja, galiausiai kitiems padeda laikytis taisyklių. Demokratija, toli gražu, nereiškia chaoso. 

Vaikai privalo žinoti ir savo pareigas? 

Be jokios abejonės – jie turi gauti ne tik laisvės. Psichologijos atžvilgiu, ritmas ir disciplina kiekvienam yra labai reikalingi. Įdomu tai, Danijos mokyklose vaikai nuo 6 iki 16 metų mokosi tokių dalykų, kaip empatijos. Taip užkertamas kelias patyčioms, mokiniai ima lengviau atpažinti savo ir kitų jausmus, stengiasi nekaupti pykčio ir nuoskaudų, apie tai kalbasi per pamokas. Tai svarbios temos ne tik šeimoje, bet ir mokyklos bendruomenėje, gyvenime.

Kokios patirties pasisėmėte JAV mokyklose? 

Amerikoje aplankėme tris savireguliacinio modelio (self-directed learning) mokyklas ir mokymosi centrus, kurių pagrindinis tikslas – paruošti jaunus žmones dabarties pasauliui. Čia mokymasis yra natūralus nuolatinis procesas. Žmonės geriausiai visko išmoksta patys priimdami sprendimus. Vaikai daugiau gauna iš kultūros ir aplinkos nei iš teorijos. Amerikos mokiniai užduoda sau klausimus, ką jie nori įgyvendinti šiandien, ką gali dėl to padaryti, ko išmoko iš savo sprendimų ir kaip gali pasidalyti patirtimi su kitais. Labai svarbu aprūpinti mokinius visais būtinais įrankiais ir minimaliai kištis į jų mokymosi procesą, pasitikint vieniems kitais ir prigimtiniu žmogaus smalsumu mokytis. 

Amerikos mokyklose taip pat susipažinome su progresyvaus ugdymo metodikomis, gilinomės į namų mokymąsi, kuris tik šiais metais buvo įteisintas Lietuvoje. Niujorke aplankėme specialiųjų poreikių mokyklą (Rebecca School), kuri remiasi „DIR®“ modeliu ir į santykį orientuotomis metodikomis. JAV mokyklose didžiausią įspūdį paliko spindinčios mokinių, mokytojų ir tėvų akys, pasakojant apie savo mokyklą, į kurią bendruomenės nariai ne tik noriai eina, bet ir aktyviai dalyvauja ją kurdami ir augindami.

Psichologė Mingailė Žemaitytė-Meldaikė ir pedagogas Tautvydas Meldaikis / K.Ikasalaitės nuotr.
Psichologė Mingailė Žemaitytė-Meldaikė ir pedagogas Tautvydas Meldaikis / K.Ikasalaitės nuotr.

Kokia jų švietimo patirtis, ugdymo modeliai galėtų būti naudingi mums? 

Individualizuotas ir integruotas ugdymas, nesmurtinės komunikacijos mokymai, savarankiškumo lavinimas, mokyklos erdvių pertvarka, namų darbų mažinimas arba atsisakymas, mokytojų autonomija, tėvų įtraukimas, bendruomeniškumas. Taip pat norisi atsižvelgti į Suomijos švietime taikomus principus, kurių esmė – pasitikėti, mokytis be streso, „mažiau reiškia daugiau“. Ir tai ne apie iššūkių vengimą, o apie viso gyvenimo mokymosi įgūdžių formavimą, kai mokymasis vaikui nuo mažų dienų ima asocijuotis su teigiamu patyrimu.

Tiesa, kad ketinate sukurti ir dokumentinį filmą apie švietimą? 

Taip, jis yra viena projekto sudėtinių dalių. Tai būtų kelionės nuotykių filmas, kuriame jungiamos skirtingos ir panašios, išskirtinių mokyklų iš įvairių pasaulio šalių vertybės. Suvienijus stipriąsias ugdymo gaires kino juostoje būtų galima apčiuopti tai, ko Lietuvos ir viso pasaulio švietimo sistemai keičiantis reikia labiausiai. Tikimės, kad filmas apie švietimą ir realūs modeliai, kuriuos taikysime pasirinktoje mokykloje, sukels grandininę reakciją ir teigiamu pavyzdžiu įkvėps kitas, pokyčių siekiančias mokyklas. 

Pokyčiai labai greitai neįvyksta...

Svarbu ribas plėsti po mažą žingsnį. Be to, turime vaikais pasitikėti, juos gerbti, o tada daug realiau sulaukti tokios pačios grąžos ir iš jų. Mes neneigiame, kad iššūkių ugdymo procese nestinga visose mokyklose. Svarbu visiems suprasti, kad klysti – žmogiška. Ir mokiniui, ir mokytojui. Žinoma, jeigu šiandien visiems Lietuvos mokiniams būtų paskelbta visiška laisvė, neišvengtume chaoso. Palankiau pokyčius daryti nuosekliai, po truputį keičiant pasenusias programas. Norisi tikėti, kad laikui bėgant sukursime vaikams saugią ir sąmoningą aplinką. Be to, nenustosime mokytis ir tobulėti kaip visuomenė. 

Ar egzistuoja vienas taisyklingas mokyklos modelis?

Kadangi visi esame labai skirtingi, visur yra visokių žmonių, skiriasi ir mūsų poreikiai bei suvokimas, vieno tinkamo modelio irgi niekada nebus. Tačiau mokykloje turėtų būti sudaromos tinkamos sąlygos mokytis visiems: ir visą dieną noriai praleidžiantiems palinkus prie knygų, ir judriems, aktyviems, nenustygstantiems vietoje. Reikėtų atsižvelgti į skirtingus mokinių poreikius. Mes labai tikimės, kad ateities mokykloje kiekvienas bendruomenės narys atras prasmę, o mokykla vystysis ir augs kartu su vaikais.

Naujausi straipsniai