Po pasaulį klajojantis 22-ejų Jokūbas Laukaitis aplankė Šiaurės Korėją: pasirodo, tai lengva

Jokūbo Laukaičio viešnagė Šiaurės Korėjoje / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Viktorija Navickaitė
Publikuota: 2016-08-01 15:30
Žvelgiant iš šono, verslininko Jokūbo Laukaičio (22) gyvenimas atrodo tobulas: galvoje pilna idėjų, jo įkurtas internetinis verslas klesti, galimybė dirbti nuotoliniu būdu leidžia net 10 mėnesių per metus praleisti keliaujant. Iš viso J.Laukaitis Žmonės.lt pasakoja aplankęs jau bene 50 valstybių, viena įspūdingiausių jo sąraše – Šiaurės Korėja.

Vos 22-ejų J.Laukaitis yra vilnietis, prieš kelerius metus jis baigė Vilniaus licėjų. Pirmąjį savo internetinį verslą vaikinas įkūrė dar besimokydamas mokykloje, būdamas 15-os. Šiandien jis prisistato kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose klestinčio verslo ChameleonJohn.com kūrėjas ir keliautojas.

Žmonės.lt J.Laukaitis papasakojo apie savo verslą, didžiulį pomėgį keliauti ir, ko gero, vieną įspūdingiausių iki šiol aplankytų valstybių – balandžio mėnesį J.Laukaitis aplankė ryšio su pasauliu kaip įmanydama vengiančią Šiaurės Korėją.

Į verslą – nuo 15-os

Verslo pasaulyje J.Laukaitis sukasi jau septynerius metus. Šiandien jis vadovauja internetiniam projektui ChameleonJohn.com, jam dirba kiek daugiau nei 20 žmonių – biurai įrengti Lietuvoje ir Indijoje.

„Šis verslas veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbame su parduotuvių nuolaidų kodais, turime šimtus tūkstančių klientų“, – glaustai paaiškina J.Laukaitis. Šiai bendrovei jis diriguoja jau kelerius metus, ir ji – pati naujausia jo įkurtoji.

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

Skirtingiems verslams J.Laukaitis vadovauja nuo pat paauglystės. „Pirmąją savo įmonę įkūriau būdamas 15-os. Nuo to laiko buvo daug skirtingų veiklų. Nežinau, kodėl tai pradėjau... Gyvenime man visada buvo labai svarbi laisvė. Ir fiziškai, ir psichologiškai, finansiškai, visomis prasmėmis“, – Žmonės.lt sakė J.Laukaitis.

Mąstydamas inovatyviai, jis savo idėjas nuo pradžių siejo su internetu: „Internetinio verslo idėja atrodė labai gera, nes, visų pirma, gali užsidirbti pinigų, antra, turėdamas kompiuterį ir internetą gali dirbti absoliučiai bet kurioje pasaulio vietoje, taip pat bet kurioje rinkoje. Pavyzdžiui, sėdėdamas Vilniuje gali dirbti Kinijoje, Indonezijoje ar Brazilijoje.“

Ėmęs verslauti J.Laukaitis dar mokėsi mokykloje. Kaip jam sekėsi derinti darbą ir mokslus?

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

„Mokykloje buvau pirmasis, kuriam buvo oficialiai leista mokytis eksternu. 11-oje ir 12-oje klasėje realiai net į pamokas nevaikščiodavau, tik atsiskaitydavau... Nesitikėjau, kad man taip leis. Licėjuje mokosi aukštais pasiekimais galintys pasigirti žmonės... Bet direktorius pažvelgė labai pozityviai. Galbūt jo sprendimas mane net išgelbėjo – mokslų rezultatai ėmė kilti. O baigęs mokyklą į jokį universitetą nei stojau, nei norėjau stoti“, – pasakojo.

Kodėl? „Mano nuomone, daugeliui žmonių universitetas yra ne priemonė pasiekti tikslą, o tikslas. Jie arba jų tėvai įsivaizduoja, kad privaloma baigti mokyklą, tada būtina studijuoti universitete, nė negalvojant, norisi to ar ne, kad tik turėtų diplomą... Kadangi pats aiškiai žinojau, kad noriu užsiimti verslu, supratau, kad yra begalės būdų, kaip man įgyti reikiamas žinias. Galėjau mokytis iš mentorių, per savo patirtį, skaityti knygas, vaikščioti į konferencijas, kursus arba eiti į universitetą. Man pasirodė, kad iš visų šių būdų universitetas, mano atveju, būtų buvęs pats neefektyviausias. Nestojau į universitetą ne todėl, kad nenorėjau mokytis, bet kaip tik dėl to, kad norėjau mokytis kaip įmanoma greičiau ir efektyviau. Kol kas man puikiai sekasi“, – džiaugėsi.

Kaip į jo sprendimą netęsti mokslų reagavo tėvai? „Matyt, kaip visi, taip ir mano tėvai norėjo, kad ką nors studijuočiau. Bet matydami, kaip man sekasi, jie perdėm nesijaudina. Stengiuosi juos pamaloninti – kartais nuskraidinu juos į Aziją, per jų 25 santuokos metines nusivežiau į Balio salą, noriu ir šįmet kur nors nusivežti. Lietuvoje būnu apie du mėnesius per metus, taigi susitinkame. Manau, jiems tai tas pats, lyg studijuočiau kur nors užsienyje, ir kartais grįžčiau“, – svarsto.

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

Bet juk apie verslą reikėjo pasimokyti... „Aš nuolat skaičiau labai daug knygų. Neįsivaizduoju, kiek jų perskaičiau... Per dieną perskaitydavau po 100, 200 ar 250 puslapių. O vėliau mokiausi iš asmeninės patirties, taip pat žmonių, su kuriais dirbdavau. Žinoma, buvo daug nesklandumų. Bet pastaruosius kelerius metus viskas sekasi sklandžiai.“

Keliauja po pasaulį

Vadovaudamas internetiniam verslui J.Laukaitis, žinoma, dirba internetu. Tai sudaro sąlygas gyventi taip laisvai, kaip tik norisi. Jo atveju, darbuotis keliaujant po pasaulį.

J.Laukaitis skaičiuoja, kad po pasaulį gastroliuoja jau bene trejus metus, Lietuvoje per metus vidutiniškai praleidžia vos du mėnesius, ir iš viso aplankė jau apie 50 valstybių.

Keliaudamas verslininkas siekia mokytis ir ieško naujų patyrimų: „Pasaulis yra toks didelis ir nepažintas. Kol turiu progą, noriu kuo daugiau visko pamatyti, patirti ir išmokti. Prisimenu save anksčiau. Apie Aziją nežinojau absoliučiai nieko. Būčiau galėjęs atskirti kiną nuo indo, bet tai tiek... Nebūčiau atskyręs Tailando nuo Kambodžos ar parodęs kurios nors valstybės žemėlapyje. Nežinojau, kas ir kur yra Filipinai, Indonezija... Nežinojau nieko. Užtat prisimenu, kaip jaučiausi vos pradėjęs keliauti: kaip kempinė, kuri sugeria visą informaciją. Nenorėdavau net miegoti, nes verčiau jau atrodė kažkur bėgti, lipti, fotografuoti.“

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

Pradžia buvo kuklesnė nei kad dabar įprastos viešnagės. „Pradėjęs keliauti vienoje šalyje praleisdavau nuo savaitės iki dviejų. Atrodydavo, kad pamatydavau daug, bet juk labai paviršutiniškai. O dabar stengiuosi visada ilgiau pabūti, taip pat grįžti, kur jau buvau, kad pažinčiau geriau. Dabar vienoje šalyje praleidžiu bent po mėnesį“, – pasakojo verslininkas.

Pastaruoju metu jis dažniausiai laiką leidžia Azijoje: „Vien šiame žemyne esu aplankęs 18 šalių, kai kuriose buvau po kelis kartus: Malaizijoje aštuonis, Tailande septynis, Indonezijoje tris, Japonijoje, Vietname, Taivane po du... Dabar važinėju jau po aplankytas šalis – noriu suprasti apie jas daug daugiau, geriau pažinti kultūrą, išmokti kalbas. Pavyzdžiui, jau galiu susikalbėti kiniškai.“

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

Keliauti jis renkasi vienas, bet dar niekada nesijautė vienišas: „Kai keliauji vienas, niekada nesi komforto zonoje, todėl susipažįsti su daug naujų žmonių. Keliauju vienas, bet toks beveik niekada nesu... Tai hostelyje, tai renginyje ar tiesiog gatvėje su kuo nors susipažįstu. Labai dažnai tokios pažintys lemia, jog imame keliauti kartu – drauge praleidžiame kelias dienas ar savaitę, tada išsiskiriame, imu keliauti su kuo nors kitu... Niekada nebūnu vienišas, nes nenoriu sėdėti vienas. Iš visų jėgų stengiuosi nebūti komforto zonoje, nes man tai atrodo protinga. Stengiuosi save iš jos išstumti visame kame, kuo daugiau pamatyti ir išmokti.“

Neseniai pabandė keliauti ir su draugais: „Su draugu iš Lietuvos visą mėnesį praleidome važiuodami motociklais aplink Taivaną. Tai buvo pirma mano kelionė su kitu žmogumi, grįžome birželio viduryje. Vėliau su dviem draugais – fotografu Tomu Adomavičiumi ir atlikėju Vaidu Baumila – motociklais važiavome iki Šveicarijos. Man visai patinka keliauti su kitais. Reikės ir ateityje pabandyti“, – šypsosi.

Kodėl jis taip nenustygsta vietoje? „Kiekviena diena, kurią praleidžiu sau pažįstamoje aplinkoje, pavyzdžiui, Lietuvoje, man atrodo edukacine prasme nenaudinga. Juk pamatau mažai ką naujo, susipažįstu su mažai naujų žmonių, mažai kažką naujo apie kitą kultūrą išmokstu – juk aš čia gimiau ir užaugau. Dabar noriu dar bent metus keliauti po Aziją, vėliau vykti į Pietų Ameriką, ateis eilė ir Afrikai“, – planuoja.

Žmonės.lt skaitytojus J.Laukaitis kviečia sekti jo keliones „Facebook“ tinkle.

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

Savaitė Šiaurės Korėjoje

Viena įspūdingiausių J.Laukaičio viešnagių buvo mitais ir legendomis apipintoje Šiaurės Korėjoje. Nuo viso pasaulio izoliuotoje šalyje jis lankėsi balandžio mėnesį ir pasakoja, kad iš tiesų ten patekti visai nėra sunku.

„Patekti į Šiaurės Korėją yra daug lengviau, nei daugelis įsivaizduoja. Tačiau tam, kad kelionė įvyktų, reikia labai daug laiko ir pinigų. Visus reikiamus formalumus susitvarkyti ir garantuoti, kad tikrai važiuosiu, reikėjo likus 5 mėnesiams iki kelionės, o apmokėti kiek daugiau nei pusę išlaidų reikėjo likus 3 mėnesiams iki išvykimo“, – pasakojo J.Laukaitis.

Už savaitę Šiaurės Korėjoje jis sumokėjo apie 3000 eurų ir sako, kad ten nuvykti galima viso labo kreipusis į kelionių agentūrą.

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

„Tokias keliones rengia kelionių agentūros, tiesiog įrašykite į „Google“, „kaip nuvažiuoti į Šiaurės Korėją“. Žinoma, jokios laisvės tokioje kelionėje nėra. Reikia rinktis patikusį turą, kurių siūlomi keli. Visi jie, be abejo, patvirtinti šalies institucijų, visur ir visada lydės vietiniai gidai“, – paaiškino.

Anot J.Laukaičio, turai ten suplanuoti nuo pradžių iki galo, kone minutės tikslumu: iš anksto aišku, kur, kada, ką turistai pamatys.

„Mes turėjome du vietinius gidus ir vieną užsienietį. Visą laiką praleidome autobuse ir važinėjome, kur buvo leidžiama. Visiškai pažintinė ekskursija, kurios metu rodoma tai, ką reikia. Niekada gyvenime nesu buvęs jokiame panašiame ture – negaliu pakęsti, kai man aiškina, kada, ką ir kaip daryti. Bet Šiaurės Korėjoje net teoriškai nėra jokio kito varianto: važiuoji šitaip arba nevažiuoji visai. Aišku, aš norėjau važiuoti“, – sakė verslininkas.

Gidų nurodymų ten reikėjo paisyti griežtai: „Jei nori nueiti į tualetą, turi paprašyti gido ir gauti jo leidimą. Jei nori ką nors nufotografuoti, irgi turi paprašyti gido ir gauti jo leidimą. Nieko negali pasirinkti pats. Gidas konkrečiai pasako, kurią valandą reikia įlipti į autobusą, kur važiuosime, kada išlipsime, kad reikės pasivaikščioti ir grįžti. Išlipi, pasivaikštai, pasižiūri, grįžti... Laisvės neieškai.“

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

Ką jis per kelionę pamatė? „Didžiąją laiko dalį praleidau Pchenjane, sostinėje. Parodomoji... Vėliau šiek tiek pavėžino po kitas vietas – aplankėme du kitus miestelius, važiavome į demilitarizuotą zoną, dar pažiūrėti visokių užtvankų, mokyklų, universitetų, su karu arba lyderiais susijusių muziejų. Mačiau daug statulų, kurioms reikia lenktis ir nunešti gėlių“, – net neironizavo.

J.Laukaitis pasakojo, kad Šiaurės Korėjoje iš tiesų yra daugybė europiečiams, o ir viso kito pasaulio gyventojams sunkiai suvokiamų taisyklių.

„Ten viskas labai griežta. Jei vilki striukę ar užsegamą megztinį, marškinius, negali drabužio būti užsisegęs tik pusiau. Jeigu yra sagų, tai jos privalo būti užsegtos iki pat kaklo. Negalima atsegti... Prie vienos statulos priėjau megztinį užsirišęs ant liemens, tai jau buvo labai blogai. Pamatęs gidas labai išsigando, pribėgo, nuėmė megztinį, pats pradėjo jį nešti. Dar prie statulų negalima bėgioti, šokinėti ir garsiai šnekėti. Tai – sakralios vietos“, – pasakojo.

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

Pateikė ir daugiau pavyzdžių: „Niekada negalima parodyti jokios nepagarbos lyderiams. Pavyzdžiui, jei laikraštyje yra lyderio nuotrauka, tai per ją laikraščio sulenkti negalima. Nei per atvaizdo veidą, nei per pilvą ar kojas. Aišku, kad laikraščio negalima išmesti į šiukšliadėžę ar suvyniot į jį kokią žuvį, nes jis labai svarbus. Taip pat ir su visu kitu – ir tomis statulomis, ir knygomis, paveikslais, kur yra lyderių atvaizdai... Tai – šventai gerbtina.“

Dar J.Laukaičiui Šiaurės Korėjoje neleido fotografuoti darbininkų. „Nuvykome į vieną turistinę vietą, kurios pakraštyje būrys darbininkų kasė smėlį. Visi juos ėmė fotografuoti, o vietinė gidė labai išsigando: tuojau liepė ištrinti visas nuotraukas, nes fotografuoti darbininkų negalima“, – stebino.

Prisiminė ir dar vieną įspūdį palikusią detalę: „Važiavome tramvajumi – leido pasivažinėti. Kiekvienoje kabinoje prie daugelio kėdžių, ant langų yra priklijuoti spalvoti lapai. Nesupratome, kas tai, ir mums paaiškino, kad tuose lapuose – lyderių nuomonės, sentencijos, kasdieniai patarimai žmonėms. Kasryt žmogus įlipa į tramvajų, prisėda ir žiūrėdamas į langą skaito, ką galvoja lyderis. Turbūt jokioje kitoje šalyje tokio dalyko nesurasi.“

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

O kas, jei turistas visų tų keistokų taisyklių nepaiso? J.Laukaitis paaiškino, kad tada gresia didelės baudos, o už kai kuriuos nusižengimus ir į kalėjimą galima sėsti. Kartais milžiniškoms bausmėms nė nereikia didesnio pagrindo.

„Dvi savaitės iki man atvykstant, 21-erių amerikietis buvo pasodintas į kalėjimą – jam skyrė 15 metų. Šiaip, reikia pasakyti, kad jis tikrai nėra protingas bičas – turėjo žinoti, kad taip bus. Jis gyveno tame pačiame viešbutyje, kaip ir visi kiti turistai, kaip ir aš. Tame viešbutyje yra keliasdešimt aukštų, bet nėra penktojo – liftas jame nestoja. Iš tiesų tai jis yra, lipant laiptais, į tą penktą aukštą patekti galima, tačiau į jį eiti griežtai draudžiama.

Niekas tiksliai nežino, kas ten vyksta, tačiau spėjama, kad dirba saugumiečiai, yra daug paslapčių. Tas vaikinas atsikėlė naktį, nusileido laiptais, pateko į penktą aukštą ir ėmė vaikščioti koridoriais. Tada jis rado plakatą, ėmė jį vynioti, vėliau suprato, kad šis per didelis, jog išsivežtų, tai paliko ant žemės ir grįžo į savo kambarį.

Aišku, kad ten buvo kamerų... Bet kokioje šalyje taip daryti nebūtų galima. Bet pas juos už tai baudžiama ypač griežtai. Esu daug skaitęs apie šią šalį ir manau, kad jį vis dėlto paleis po kokių poros metų – atvažiuos koks politikas iš JAV, atsiprašys už kokią nors nuodėmę ir jį išleis“, – svarstė.

Tomo Adomovičiaus nuotr.
Tomo Adomovičiaus nuotr.

Įspūdį J.Laukaičiui paliko šalį aprodžiusių gidų paslaugumas: „Pusryčius visada valgydavome viešbutyje, o pietus ir vakarienę vis kitose vietose. Prisimenu, paskutinę dieną važiavome vakarieniauti į tikrą korėjietišką picos restoraną. Buvo keista ir įdomu. Žinoma, šiaip ten vyrauja korėjietiška virtuvė. Matyt, panaši į Pietų Korėjos, tik anoje turbūt viskas moderniau. Pats esu vegetaras. Nustebau, kaip dėl to manimi rūpinosi. Kiekviename restorane gaudavau net atskirą vietą, gidai nuolat klausdavo, ar man viskas gerai su maitinimu. Kažkodėl jiems tai – labai svarbus dalykas... Nors kaip ir Japonijoje, daugiausia jie valgo mėsą – vegetariškų patiekalų labai mažai.“

Vis dėlto su vietos gyventojais per tokią viešnagę nepabendrausi: „Tikrai ne. Aišku, jei eini parke, vietiniams galima pamojuoti, nufotografuoti vaiką ar pasakyti žmonėms „hello“. Bet prisėsti pakalbinti tikrai negalima. O kad ir būtų leidžiama... Jie vis tiek nešneka angliškai. O ir jei mokėčiau korėjietiškai, vis tiek jokiu būdu.“

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai