Tarptautinio pripažinimo sulaukusi aktorė Agnė Grudytė džiaugiasi po ilgos pertraukos vėl atradusi laiko filmuotis Lietuvoje. „Gera sava kalba skaityti scenarijų ir kalbėti lietuviškai“, – prisipažįsta naujame televizijos seriale „Turtuolis vargšas“ nusifilmavusi daugelio mylima aktorė.
Kuo gyvenate pirmosiomis pavasario dienomis?
Gyvenu gana intensyviai – filmuojuosi dviejuose lietuvių serialuose: „Pasmerkti“ ir naujame, dar nematyto žanro daugiaserijiniame televizijos filme „Turtuolis vargšas“. Po ilgo laiko dirbu Lietuvoje – prieš tai kurį laiką teko darbuotis kitose šalyse. Žinoma, skaityti scenarijų lietuviškai, kalbėti gimtąja kalba ir dirbti namuose visada malonu.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte dirbdama užsienyje?
Man atrodo, kad mūsų profesijos žmonėms, palyginti su kitų specialybių atstovais, tikrai nesąžininga skųstis dėl sunkaus darbo: nei mes gelbstime gyvybes, nei gydome žmones, nei labai didelę įtaką kitiems darome.
Ar svetima kalba nėra iššūkis filmuojantis užsienyje?
Manau, kad aktoriai, nesvarbu, kokios pasaulio šalies filme vaidintų, visada kalba viena – meno – kalba. Didelių kultūrinių skirtumų, dirbdama svetur, taip pat nepatyriau. Taip, tam tikrų niuansų yra, bet tai gerai. Pavyzdžiui, slavai geba labai gražiai bendrauti, nuoširdžiai sakyti komplimentus – to galime iš jų tik pasimokyti. O kalbos barjero jau neturiu. Nesakau, kad idealiai kalbu rusiškai, tačiau galiu susikalbėti, suprasti ta kalba kalbančius žmones, nors anksčiau rusų kalbos nemokėjau. Prieš pradėdama filmuotis, sugebėdavau tik prisistatyti, nors ir tą vieną sakinį sakydavau klaidingai (juokiasi). Nemokėjau kalbos, tačiau gavau vaidmenį Kijeve. Tai buvo prieš penkerius metus, kalbinės praktikos per tiek laiko įgijau nemažai. Darbo užsienyje nepatogumai – gyvenimas ant lagaminų, daug skrydžių, nebuvimas namuose, bet, jeigu komandiruotė užtrunka tik kelias dienas, tada viskas puiku.
Kokiuose tarptautiniuose filmuose teko filmuotis?
Pirmasis mano darbas užsienyje buvo ukrainiečių televizijos serialas „Kvapų detektyvas“. Šiais metais tęsime ketvirtojo sezono filmavimą. Per metus nufilmuojame tik aštuonias serijas vienam sezonui, tačiau filmavimai visada trunka mažiausiai pusę metų. Tai yra labai ilgas ir lėtas procesas. Periodiškai tą pusmetį gyvenu Ukrainoje.
Taip pat filmavausi Rusijos kino filme „Ekipažas“ ir Sankt Peterburge kurtame seriale, kuris dar tik bus rodomas. Per tuos metus, kai darbavausi užsienyje, neturėjau nei didelio noro, nei laiko kurti vaidmenų Lietuvoje.
Darbas toli nuo artimųjų turi daug trūkumų?
Daugybė žmonių gyvena panašiai, tad jokių problemų nekyla. Kiti juk išvažiuoja į komandiruotes mėnesiui ar dviem, ir nieko. Be to, kadangi taip ilgai dirbau Ukrainoje, užsimezgė gražių draugysčių, atsirado naujų bičiulių, tad ir su šeima nuvažiuojame tenai pasisvečiuoti, ir Vilniuje priimame svečius – draugaujame šeimomis.
Kokį įspūdį esate susidariusi apie slavus?
Man labai patinka slavų atvirumas, gebėjimas džiaugtis viskuo, ką turi. Taip pat žaviuosi jų talentu sakyti komplimentus – gražūs žodžiai jiems tiesiog natūraliai liejasi. Tai yra išskirtinis ir labai gražus ukrainiečių bruožas. Iš jų mokausi sakyti padėkos žodžius, nelaukdama ypatingos progos. Šios tautos atstovai dar be galo mėgsta gerti arbatą (šypsosi).
Agne, koks jausmas apima žiūrint į save didžiajame ekrane?
Pirmiausia, filmuotis kine – didžiulė atsakomybė, todėl man svarbus pats procesas. Jis trunka labai ilgai, o rezultatas būna po metų ar dvejų, tada jau turi susitaikyti su tuo, kad nieko nebepakeisi. Nebuvo lengva prie to priprasti.
Per premjeras visada malonu susitikti su seniai matytais kolegomis. Filmų peržiūrų, žinoma, laukiu su jauduliu.
Ar pati sau esate negailestinga, plakate save už menkiausią klaidelę, kurios žiūrovai gal net nepastebi?
Ne visus savo darbus spėju pamatyti, ypač serialus. Jei serialas turi 80 serijų, visų neperžiūriu. Manau, man pavyksta pasidžiaugti tuo, ką pavyko padaryti gerai, kaip patobulėjau, ir pastebėti klaidas, pasimokyti iš jų. Be to, filmo kūrimas – visos komandos bendras darbas, tad daug kas priklauso ir nuo kitų žmonių.
Kiekvienas projektas ir vaid-muo man labai brangus, tačiau darbas kine yra ne tas pats, kas darbas televizijos seriale. Kai vyksta projekto kūrimo procesas, itin svarbu turėti daug laiko kūrybai. Jei tai serialas, viskas vyksta žaibiškai. O kai galima neskubėti, ir procesas kitoks. Tačiau širdies ir jėgų kiekvienam darbui atiduodu vienodai.
Ar šeimos nariai mėgsta pakomentuoti jūsų kuriamus vaidmenis?
Daugelis žmonių, grįžę namo, apie darbus stengiasi kalbėti kuo mažiau. Tai galioja ir mano šeimoje, tik skirtumas tas, kad mano darbai šmėžuoja ekrane, tad juos labiau mato. Dažniau su šeima aptariu patį procesą ir pasidžiaugiu juo, pavyzdžiui, grįžusi iš komandiruočių, papasakoju įspūdžius.
Gal į komandiruotes kartais ir dukrą pasiimate?
Taip, pasitaiko ir tokių atvejų. Jai labai įdomu stebėti, kaip mama dirba. Dabar ji dešimtmetė, jai daug kas smalsu. Kartais net pasako, kad būtų visai įdomu pabandyti vaidinti, bet labiau dėl to, kad mama tuo užsiima, o ne todėl, kad aktorystė labai ją viliotų.
Kokia esate mama – griežta ar atlaidesnė?
Būnu visokia. Tai priklauso nuo nuotaikos, temos, apie kurią kalbame, situacijos... Kartais dėl vaiko padarytų klaidelių užmerkiu akis, nes suprantu, kad ir pati nesu ideali, suklumpu. Stengiuosi būti supratinga, ar man tai pavyksta, pamatysime ateityje (šypsosi). Mums su dukra tiesiog gera būti dviese, o ką veikti – jau ne taip svarbu.
Su visa šeima mėgstame pačias įvairiausias pramogas: vasarą uogaujame, važinėjame dviračiais, žiemą dūkstame sniege, einame į teatrą, kiną...
Tiesa, su bičiulių šeimomis turime smagią tradiciją – vieną savaitgalį per metus skiriame vaikams. Šiai tradicijai šiemet jau bus aštuoneri metai. Tą savaitgalį plaukiojame baidarėmis, prigalvojame žaidimų, atrakcijų ir visą dėmesį skiriame vaikams. Tam, kad būtų dar smagiau, susigalvojame ir temą, pavyzdžiui, kartą tema buvo Kalėdos. Viduryje vasaros baidarėmis plaukėme persirengę Kalėdų seneliais, nykštukais, snieguolėmis. Teigiamų emocijų gauname ne tik patys – pradžiuginame ir aplinkinius.
Agne, kokia esate užvėrusi namų duris?
Labai įvairi: ir pavargusi, ir liūdna, ir linksma, ir kompanijos siela, ir tylinti, norinti pabūti viena. Intuityviai jaučiu, kada reikia pasikalbėti su savimi, nes, kaip ir daugelis, užsisuku buityje, reikaluose, darbuose... O kai būna sunkių momentų, žinau, kad niekas kitas su manimi nesusitvarkys ir kad visi atsakymai glūdi manyje. Nors kartais reikia pagalbos iš šalies, svarbu pačiai suvokti, kad viskas – mano rankose.
Daug ramybės galima pasisemti ir iš artimųjų, draugų, knygų... Kartais gelbsti kvėpavimo praktikos, o kai kada būna tokių momentų, kad jų visai nesinori atlikti. Mums visiems reikia mokytis priimti ir išgyventi visas kylančias emocijas, nebėgti nuo jų. Tik svarbu neužsimiršti, kad ne vienas gyveni šiame pasaulyje ir ne viskas tik aplink tave sukasi. Duodamas kitiems, padedi ir sau. Tačiau nežinau, ką pasakyčiau, jei manęs to paties paklaustumėte, tarkime, po metų – juk mes nuolat keičiamės. Kaip pati pasikeičiau per dešimtmetį? Iš šios dienos taško galėčiau pasakyti, kad atsirado daugiau vidinės ramybės. Bet nesijaučiu nei labai supermama, nei labai rimta, nei išaugusi iš paauglystės.
Agne, pafantazuokite: kas nutiktų, jei vieną dieną jūsų sąskaitoje atsirastų ne vienas milijonas? Ar gyventumėte taip pat, kaip šiandien?
Galiu drąsiai sakyti, kad savo gyvenime nenorėčiau nieko keisti. Esu labai laiminga dėl to, kad galiu dirbti mėgstamą darbą, kuris man – ir aistra, ir malonus užsiėmimas. O jeigu jau taip nutiktų, kad nukristų iš dangaus tų milijonų, žinoma, atsirastų daugiau galimybių keliauti. Faktas, kad pinigai turi uždirbti pinigus, tad reikėtų pasukti galvą, kur juos investuoti. Be to, svarbu ir mokėti dalytis su kitais.
Trumpa dosjė
GIMIMO DATA IR VIETA. 1986 m. Šiauliuose.
ZODIAKO ŽENKLAS. Vėžys.
VAIKAI. Dukra Ieva.
AKIŲ SPALVA. Žaliai pilka.
ŠIUO METU SKAITOMA KNYGA. Ernesto Hemingway’aus „Kam skambina varpai“.
LAISVALAIKIO POMĖGIAI. Mėgstu skaityti knygas ir leisti laiką gryname ore.
MĖGSTAMIAUSIA PASAULIO VIRTUVĖ. Viduržemio jūros maistas.
MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.
LABIAUSIAI VILIOJANTIS PASAULIO KAMPELIS. Ypač svajoju pamatyti Braziliją, taip pat Naująją Zelandiją.
DAIKTAI, KURIUOS VISADA GALIMA RASTI JŪSŲ RANKINĖJE. Beveik visada rasite kvepalų ir piniginę.
RYTO RITUALAS. Visuomet išgeriu stiklinę vandens.
NEMALONIAUSIA ŽMONIŲ SAVYBĖ. Polinkis meluoti.
ŽMOGUS, KURIS LABIAUSIAI ĮKVEPIA. Didžiausia įkvėpėja, motyvuotoja, mokytoja, stiprybės šaltinis – dukra. Tie žmonės, kurie augina vaikus, manau, mane supras.