Sekmadienį po ilgos kovos su onkologine liga mirė viena garsiausių Lietuvos grafikių, porceliano papuošalų kūrėjų Jūratė Rekevičiūtė. Užuojauta ir prisiminimais, sužinoję liūdną žinią, dalijasi meno pasaulio atstovai. Užuojautą pareiškė ir buvęs kultūros ministras, filosofas Arūnas Gelūnas.
Praėjusį rudenį žurnalui „Žmonės“ menininkė atvirai pasidalijo, ką reiškia kovoti su sunkia liga.
„Tas penktas ir šeštas chemoterapijos kursai išties labai sunkūs... Nesitikėjau... – žurnalui „Žmonės“ kalbėjo menininkė – Bet kai jau atsigaunu, tai raunuosi dirbti! Nors smulkmeną, nors kažką padaryti turiu! Taip... Lyg iš giedro dangaus – per vieną naktį susiformavo kiaušinio dydžio guzas. Gydytojai sako, kad turėjo būti patirtas didelis stresas, kuris tai išprovokavo, – kartais taip atsirinka. Tuo metu lyg ir nepatyriau ypatingo streso. Manau, tai buvo stresų sankaupa – ir vieną rytą pokštelėjo akmuo krūtinėje. Per naktį. Neįtikėtina. Nors kraujo tyrimai buvo puikūs. Ir dabar geri! Keista... Aš juk nuolatos – kas metus, kas pusmetį – tikrindavausi kraują, vėžio žymenis. Jei kas iš artimųjų, pažįstamų susirgdavo – iškart reaguodavau ir bėgdavau tirtis, o atsakymai būdavo geri. Tik vis nuovargis apimdavo... Bet kurio gi žmogaus jis nekankina?“
„Tikrai neklausiau – kodėl, už ką man? Bandau apsimesti, kad tai vyksta ne su manimi, kad man kažkas truputėlį nutiko. Paviešinimas šios žinios feisbuke – tai bandymas suvokti, kad sergu.
Kai išgirdau diagnozę, norėjau sužinoti, ką man darys ir kas bus. Nenorėjau klausytis jokių svetimų istorijų, patirčių. Galvojau apie draugių, kurios pasveiko, istorijas, žinojau, kaip jos atrodė sirgdamos ir kaip atrodo dabar. Labai džiaugiuosi, kad jų istorijos pasibaigė sėkmingai. Lietuvoje medicina stipri, esu puikių medikų rankose.
Laikausi! Labai optimistiškai į visa tai žiūriu, nieko neklausiu, nieko nekaltinu ir priimu kaip dovaną – gal kas nors iš to išeis. Kūrybinių idėjų turiu labai daug, tik fizinių jėgų – nelabai. Penkiolika metų ruošiausi didžiausiai ir stipriausiai pasaulyje grafikos meno rezidentūrai Argentinoje. Ir va – susiruošiau...“ – apie ligą kalbėjo menininkė.
„Liga priartino tuos žmones, kurie, rodės, pamiršo mane – na, jei nėra reikalo, tai ir nesusitinkame. Bet dabar visi subėgo. Net nemaniau, kad esu tokia vertinga! Pasijutau be galo reikalinga, reikšminga – tikra nacionaline vertybe (nusikvatoja). Juk menininkas visąlaik yra vienišas: dirbi užsidaręs studijoje, vienas su savo kūriniu, socialinių ryšių mažai. Po parodos rampų šviesos greitai užgęsta, o geri žodžiai dažniausiai lieka neišsakyti“, – svarstė šviesios atminties kūrėja.
„Manyje atsirado daugiau džiaugsmo. Niekuomet jo nestokojau, bet dabar džiaugiuosi paprastais dalykais – kad galiu paliesti augalą, nes nuo chemoterapijų labai nutirpsta pirštai, net nesuimu daikto, kad galiu rankoje laikyti pieštuką: „O! kaip smagu, aš galiu!“ (Kvatoja.) Nepagalvotum apie tai – juk imi, ir tiek, to net nesureikšmindamas.
Kita vertus, gyvenime neturėjau pauzės. Kiek save atsimenu, vis būdavau kuo nors labai užsiėmusi, rankos nesiilsėdavo – nuolat dirbdavau. Turiu išmokti lėtinti tempą, sustoti ir pasidžiaugti akimirka, kuri yra dabar, išmokti ramiai pasėdėti nieko nedarydama, pailsėti. Dabar man – pauzės metas. Labai gerai. Viską priimu kaip dovaną“, – paskutiniais gyvenimo mėnesiais džiaugėsi menininkė.
