Po birželio dangumi – genijaus meistrystė

Gintaras Rinkevičius / Organizatorių nuotr.
Gintaras Rinkevičius / Organizatorių nuotr.
Kristupas Antanaitis
Šaltinis: Žmonės.lt
2019-06-05 11:21
AA

10-asis, jubiliejinis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vasaros festivalis visą laiką žavėjo klausytojus puikia programa ir gera vieta muzikai – birželio vakarai visuomet labai šviesūs ir romantiški, tad koncertai po atviru dangumi sutraukia minias klausytojų. Ką tik pasibaigęs 30-asis koncertų sezonas buvo kupinas staigmenų ir siurprizų. Šis, taip pat jubiliejinis, LVSO vasaros festivalis irgi neatsilieka – gedulo ir vilties dienai birželio 14 d. VRM kieme (Šventaragio g. 2) orkestras paruošė ypatingą programą – Wolfgango Amadeus Mozarto (1756–1791) „Requiem“.

Kartu su orkestru, vadovaujamu maestro Gintaro Rinkevičiaus, scenoje pasirodys ir solistai Vida Miknevičiūtė (sopranas), Nora Petročenko (mecosopranas), Edgaras Davidovičius (tenoras) ir Raimundas Juzuitis (bosas). Taip pat scenoje išvysime Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorą (meno vadovas Česlovas Radžiūnas).

Gedulo ir vilties dieną Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliks vieną įstabiausių kūrinių pasaulyje – W. A. Mozarto (1756–1791) „Requiem“ keturiems solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui. W. A. Mozarto paskutiniais gyvenimo metais pradėtas rašyti kūrinys liko neužbaigtas – užtat apipintas paslapčių ir legendų. Viena iš jų – kad W. A. Mozartas, rašydamas užsakytą kūrinį, turėjo negerą nuojautą, kad rašo jį... savo paties laidotuvėms. Jau sunkiai sirgdamas ir nujausdamas artėjančią mirtį, kompozitorius paprašė kūrinį užbaigti savo mokinių – naudodamiesi W. A. Mozarto eskizais, kompozitoriaus stiliumi ir pakartojimais jie užbaigė „Requiem“ partitūrą jau po didžiojo kūrėjo mirties. Kūrinys tapo savotiška žmogaus likimo meditacija, kelione per kiekvieno gyvenimą ir jausmus.

W. A. Mozartas sukūrė palyginti nedaug bažnytinės muzikos. Tarnaudamas arkivyskupo dvare, jis parašė apie 15 mišių ir kitų bažnytinės muzikos kūrinių. Gyvendamas Vienoje, tokios muzikos beveik nekūrė. Įspūdingiausias yra „Requiem“ d-moll (KV 626) – paskutinysis, iki galo nebaigtas W. A. Mozarto kūrinys, skirtas atlikti keturiems solistams, mišriam chorui ir orkestrui.

Pagal legendą, pas W. A. Mozartą apsilankė juodai apsirengęs nepažįstamasis ir užsakė kompozitoriui parašyti gedulingas mišias. Apie šį apsilankymą porą mėnesių prieš mirtį kompozitorius rašė laiške: „Negaliu pamiršti šio nepažįstamojo, jis stovi man akyse – prašantis, persekiojantis, reikalaujantis. Aš tęsiu, nes darbas mane kamuoja mažiau negu poilsis. <...> Aš jaučiu, man kužda nuojauta, kad mano valanda atėjo; einu į mirtį; sutiksiu ją anksčiau nei būčiau galėjęs pasidžiaugti savo talentu. Gyvenimas toks gražus, jis buvo toks daug žadantis, tačiau kas skirta, to nepakeisi. Niekas nežino, kiek dienų liko, reikia atsiduoti likimui. Baigiu, nes manęs laukia gedulinga giesmė, kurią aš privalau užbaigti.“

W. A. Mozartas ėmėsi šio užsakymo ir su pertraukomis kūrė mišias. Ypač aktyviai tai darė paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais, bet taip ir nespėjo užbaigti viso ciklo. „Requiem“ užbaigė W. A. Mozarto mokinys Franzas Xaveras Süssmayras (1766–1803). Kūrinį sudaro 12 dalių. Ypač įsimintinos yra „Dies irae“ („Dieną rūsčią“) bei „Lacrimosa“ („Sielvartingoji“). „Dies irae“ yra ypač dramatiška, aktyvi, vaizduojanti mirties siaubą bei žmonių maldavimus pasigailėti. „Lacrimosa“ – tai ramybės oazė, pasižyminti subtilia lyrika, sukauptomis dejonėmis, skaudžiais atodūsiais tarp žodžių.

Ši magiška muzika visuomet sukelia susižavėjimo šūksnius, kurie po įtaigios muzikos būna tarsi supratimas, jog praėjus keliems šimtams metų ši muzika yra vis dar aktuali ir jaudinanti.